Teatro veidas
„Ne ne, tik manęs taip nevadinkite, – juokiasi KVDT vyriausiasis administratorius Rimantas Štaras. – Kartais supykstu, o kartais, atvirkščiai – labai didžiuojuosi šiuo palyginimu...“
Jis vienas pirmųjų pasitinka teatro lankytojus – prie laukujų durų tikrina bilietus. Su vienais maloniai pasisveikina, o su kitais, turėdamas laiko, draugiškai pasišnekučiuoja. Nieko keisto: jo akyse užaugo net trys teatro gerbėjų kartos! „Dabartiniai teatro aktoriai puikiai prisimena, kaip aš jų be bilietų į spektaklius neįleisdavau. Norėdami patekti prisigalvodavo įvairių gudrybių, pavyzdžiui, per stiklą nukopijuodavo mano parašą. Matydavau, kad leidimai padirbti, bet apgavystes dovanodavau – juk jie buvo įsimylėję teatrą... Pamenu gastrolėse Vilniuje rodėme spektaklį „Literatūros pamoka“, vėliau jis buvo uždraustas – negavusieji bilietų lindo pro tualeto langus!“ – prisimena teatro administratorius.
Mažai kas žino, kad su Kauno dramos teatru tapatinamas R. Štaras užaugo Vilniuje. Nuo vaikystės jis puoselėjo meilę scenai, o Kaune atsidūrė 1970-aisiais, tiesiai po baigiamųjų egzaminų, mat buvo susižavėjęs tuo metu teatrui vadovavusio Jono Jurašo darbais. 1978 m. R. Štarui buvo patikėtos teatro administratoriaus pareigos, kurias atsakingai eidamas įsigudrino ir vaidinti – sukūrė vaidmenis 30 spektaklių: „Amerika pirtyje“, „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, „Karalius Ūbas“, „Merė Popins“, „Anderseno gatvė“ ir kt.
„Būti administratoriumi ir vaidinti – įmanoma, būti režisieriumi ir vaidinti – ne! – tikina Rimantas ir prisipažįsta, jei gyvenime galėtų sudėlioti viską iš naujo, pasirinktų režisūros studijas. – Supratau, kad labiau nei aktorystė mane vilioja režisieriaus specialybė. Tačiau jos studijuoti reikėjo vykti į Maskvą, o aš negalėjau. Džiaugiuosi atsiradusia galimybe savo režisieriaus talentą išbandyti mėgėjiškame Kazio Binkio teatre – čia su pertraukomis dirbu nuo 1973 m. Pastačiau 25 spektaklius, todėl galiu patikinti, kad dirbti su profesionalais yra kur kas lengviau nei su saviveiklininkais. Man patinka bendrauti su žmonėmis, ypač greitai kalbą randu su jaunimu, dėsčiau KTU Oratorinio meno fakultete, J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje.
Teatro administratoriaus akyse keitėsi teatro meno vadovai, režisieriai, aktoriai, spektakliai, tačiau įsimintiniausias jam išliko dešimt metų trukęs režisieriaus Jono Vaitkaus darbo laikotarpis.
„Apie septyniasdešimt aštuntuosius metus teatras buvo tiesiogine prasme apgultas žiūrovų, bilietai išperkami akimirksniu, spektakliai įsimintini, verčiantys susimąstyti, o ne pasijuokti, papramogauti... Šiandien net ir gausiai lankomuose pramoginio žanro spektakliuose nėra tokio bumo, koks buvo teatre dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, – sako KVDT vyriausias administratorius R. Štaras ir susimąsto: – Kas yra man teatras?.. Turbūt viskas: mano gyvenimas, mano namai, mano darbas ir profesija!“
„Ne darbas, o diagnozė!“
Vladimirą Šerstabojevą galima vadinti unikaliu žmogumi jau vien todėl, kad Lietuvoje tokių kaip jis yra vienetai – ne daugiau nei du trys! Kuo šis vyras ypatingas? Jis – KVDT šviesų dailininkas, apšvietimo padalinio viršininkas, žmogus, be kurio išmanymo, kūrybinės fantazijos ir pastangų nebūtų galima ne tik pastatyti gero spektaklio, bet ir jo pamatyti.
„Spektaklis – režisieriaus kūrinys, o dekoracijos, drabužiai, muzika, apšvietimas – pagalbiniai instrumentai tam kūriniui įgyvendinti. Jei žmogus iš spektaklio išeina patenkintas, vadinasi, režisieriaus užduotį pavyko sėkmingai įvykdyti: žiūrovui niekas netrukdė suvokti kūrinio prasmės, pamatyti tai, kas svarbiausia“, – sako pašnekovas, šių metų pavasarį įvertintas „Fortūnos“ diplomu už šviesų dizainą šokio spektaklyje „Sapnas Nr. 5“ ir svarų indėlį vystant šią meno šaką.
Taip, scenos apšvietimą šiandien galima vadinti meno rūšimi. Turėti gerą apšvietėją – šviesos dailininką – yra didelis pranašumas.
„Kodėl gi į Lietuvą atvykstantys dainininkai, teatro trupės kartu atsiveža ir savo apšvietėjus?.. Šviesa sukuria reikiamą foną, aplinką, nuotaiką ir netgi lemia renginio sėkmę. Pripažinkite: žodžiai ištarti dulkėtoje gatvėje ir mėnesienos šviesoje skamba visiškai kitaip... – šypsosi V. Šerstabojevas. – Scenos apšvietimas atlieka daug užduočių: paruošia žiūrovą būsimiems įvykiams, nuteikia emociškai, sustiprina įspūdį, nukreipia reikiama linkme jo dėmesį.“
Ne, vyras neišgyvena, kad jo pastangų teatro lankytojai nepastebi, ir nesisieloja nesulaukdamas pagyrimų. Jau trisdešimt metų kiekvieną vakarą sėsdamas prie pulto už žiūrovų nugarų jis šmaikštauja: „Jei nepastebėjo, žiūrovui šviesa netrukdė, vadinasi, viskas gerai! Apšvietėjas – tai ne darbas, o diagnozė, gyvenimo būdas!“
Ar Vladimiras galėjo žinoti, kad grįžęs po armijos ir tris keturis mėnesius sutikęs padirbėti KVDT iki gaus „rimtą“ darbą, čia pasiliks amžinai?.. Sakoma, kad atsitiktinumų nebūna... Dar daugiau: kartu su tėčiu nuo vienuoliktos klasės šviesomis manipuliuoti bando ir jo dukra Živilė. Tiesa, ji dar mokosi Lietuvos sveikatos mokslų universitete, bus veterinarė. Kas žino, juk gyvenimas mėgsta staigmenas?..
„Dirbsiu Laisvės alėjoje!“
„1989 m. turėjau baigti Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas) meninio apipavidalinimo specialybę. Paskyrimų tuo metu niekas nedalijo, tad darbo teko ieškotis pačiai. Pasakiau sau: „Dirbsiu Laisvės alėjoje!“ – ir, kaip dabar atsimenu, nusileidusi nuo Pelėdų kalno ėjau iš eilės į kiekvieną įstaigą klausinėdama darbo.
Neaplenkiau ir Dramos teatro. Pasirodė, kad dekoracijų ceche reikia darbuotojos. Mane pasitiko, viską aprodė, o vėliau ir tapo mano mokytoja tuometinė cecho viršininkė Eglutė Kybartienė. Jau šešti metai šiam cechui vadovauju aš“, – sako dailininkė, dekoracijų gamybos baro vedėja Rasa Puišienė.
Jos cecho užduotis: spalvomis tiksliai įgyvendinti popieriuje pavaizduotus scenografo sumanymus. Dailininkė pastebi, jog laikui bėgant keičiasi darbo specifika: anksčiau scena buvo gausiau puošiama spalvingais „drabužiais“, fantaziją aitrinančiomis dekoracijomis, scenografas piešdavo savo sumanymų eskizus popieriuje, o dabar spalvos baigia išnykti, kartais dekoracijų visai nereikia, o kartais tenka įgyvendinti sudėtingas trimates vizualizacijas.
„Man patinka mano darbas, patinka išmąstyti, sugalvoti, daryti... Pamenu, kaip kūrėme drabužius spektakliui „Meilė, džiazas ir velnias“: pirkome džinsus, ardėme, siuvome iš jų naujus drabužius, paskui balinome su „Ace“ kaip batiką... Didžiausiu šiandienos iššūkiu laikau dekoracijas monospektakliui „Švyturys“ – jos buvo itin didelės, sudėtingos, atliktos naudojant skaitmeninę spaudą, – pasakoja R. Puišienė ir atvirai prisipažįsta, kad darbo teatre jai per maža – nuolat sukasi atlikdama du tris darbus. – Man patinka dirbti savarankiškai, kai niekas nevadovauja, todėl darbą mėgėjiškame Kazio Binkio teatre su jaunimo grupe, kur kartu esu ir scenografė, ir sumanymų kūrėja, ir įgyvendintoja, vadinu pasigardžiavimu. Pastatėme jau keturias premjeras.“
Tuo pačiu metu ji rado laiko baigti išlyginamąsias interjero dizaino studijas, pasitaikius progai dirba interjero dizainere, o laisvalaikiu kuria papuošalus ir viena augina du vaikus.
R. Puišienė tvirtina, kad kitaip ir būti negali: pagal Zodiaką ji – Mergelė, tad yra reikli darbui, sau ir kitiems. „Ne žmogus turi kalbėti apie savo darbus, o darbai apie žmogų“, – įsitikinusi dailininkė, todėl kartais jai suskausta širdį, kad spektaklio sėkmę žiūrovas sieja tik su režisieriumi ir aktoriais.
„Jaučiu nostalgiją kūrybai...“
Teatro techninio personalo veterane galima vadinti vyriausiąją dailininkę, grimo cecho vedėją Rimą Jonaitienę. Kartu verčiame seną teatro albumą.
„Prieš keturiasdešimt šešerius metus techninio personalo darbuotojų buvo devyniolika, iš jų likome tik trys. Pažiūrėkit, kokios anksčiau įmantrios buvo šukuosenos, perukai, šinjonai, vyrai neapsieidavo be barzdų, ūsų, žandenų... Kiek spektaklių išleidau? Taigi, visas premjeras! Pirmoji, jei tik gerai pamenu, buvo 1964 m. „Saulė ir stulpas“, – sako dailininkė, vis dar atsakinga už aktorių šukuosenas. – Ar per tiek metų nė karto nekilo mintis pakeisti darbo specifiką? Tik kartą: dėl kažko supykau ir parašiau pareiškimą, ketinau įsidarbinti radijo gamykloje, bet direktorius pareiškimą suplėšė, tada aš pareiškiau, kad daugiau iš teatro niekur nebeišeisiu!“
R. Jonaitienė darbo teatre neieškojo – ją, dvidešimtmetę, tiesiog už rankos atsivedė buvusi šio padalinio viršininkė Danutė Grigienė. Mergina mėgo piešti, turėjo polinkį į meną, tad taip ir liko čia dirbti – kurti aktoriams „plaukus“, o teatras ilgainiui tapo jos antrais namais, antruoju gyvenimu.
„Perukams, šinjonams, ūsams naudojau įvairias medžiagas: tikrus plaukus, siūlus, linų pakulas, kailį, šerius, buivolų plaukus. Daryti spektakliui peruką daug paprasčiau, tačiau, jei reikėtų, galėčiau padaryti ir tikrą iš natūralių plaukų, skirtą dėvėti kasdien.
Mano rekordas – spektaklis „Venecijos pirklys“: per tris savaites sukūriau šešiolika perukų! Anksčiau buvo įprasta vienai premjerai paruošti jų net po dešimt ir šukuosenos buvo įdomesnės, originalesnės, maloniau buvo dirbti, nes nuolat jauteisi menininku, skendai kūryboje. Šiandien man šio jausmo labai stinga...“ – nostalgiškai pastebi Rima, mat aktoriai dabar dažniausiai patys geba susitvarkyti, tik išskirtiniais atvejais reikalinga jos pagalba. Tiesa, po ilgokos pauzės dailininkė pajuto kūrybinį pasitenkinimą dirbdama su dizaineriu Juozu Statkevičiumi spektaklyje „Donja Rosita, arba Gėlių kalba.“
„Nemėgstu kalbėti, bet šį kartą daug prikalbėjau. Užteks, vaikeli, – sako viena ilgiausių teatre dirbančių darbuotojų ir profesionaliai žvilgterėjusi į mane pataria: – O jums reikėtų labiau pakelti plaukus prie smilkinių...“
Apie Kauno valstybinį dramos teatrą – faktais
Susiburs teatro šeima
Egidijus Stancikas, Kauno valstybinio dramos teatro direktorius:
„Teatras įpusėjo savo jubiliejinį sezoną – gruodžio 19 d. švęsime 90-ies metų jubiliejų. Nebus iškilmingo renginio – Didžioji salė vis dar rekonstruojama, todėl šventėje susiburs tik šeima: aktoriai ir teatro darbuotojai, rėmėjai, steigėjai. Tai nereiškia, kad žiūrovus, mūsų teatro gerbėjus pamiršome: nuo rugsėjo iki birželio – kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę jų laukė, laukia ir lauks staigmenos. Tai svečiai iš užsienio, esamų ir naujų teatro režisierių spektakliai, festivaliai bei renginiai, ruošiame net tris premjeras, o praėjus šventiniam šurmuliui planuojamos jaunimui skirtos atvirų durų dienos „Nerk į teatrą“.
Nors 90-metis byloja apie brandą ir seną kolektyvą, didžiuojuosi, kad jis yra jaunatviškas, novatoriškas, susitelkęs ir pilnas kūrybinių jėgų, gebantis žaidimo forma atskleisti gilias psichologinės minties gelmes. Linkiu kolektyvui išlikti kūrybingam, išlaikyti šviesų mūsų prigimties pradą, nes jis ir yra ta kūrybinė jėga. Dėkoju visiems teatro žmonėms už menkai finansiškai įvertintą, tačiau su itin didele meile atliekamą darbą, už tai, kad teatras yra ne tik darbo, bet ir jų gyvenimo prasmingo laiko vieta. Dėkoju ir žiūrovams, kurie įrodo ir primena, kokie svarbūs esame jų gyvenime.“
Pirmasis spektaklis
Hermanno Sudermanno „Joninės“, rež. Juozas Vaičkus. Premjera 1920 m. gruodžio 19 d.
Žymiausi dirbę režisieriai
Tarpukariu: Juozas Vaičkus (1885–1935), Konstantinas Glinskis (1886–1938), Borisas Dauguvietis (1885–1949), Antanas Sutkus (1897–1968), Andrius Oleka-Žilinskas (1892–1948), Michail Čechov (1891–1955), Algirdas Jakševičius (1908–1941), Romualdas Juknevičius (1906–1963).
Pokariu: Henrikas Vancevičius (vyriausiasis režisierius 1953–1966), Jonas Jurašas (vyriausiasis režisierius 1967–1972, teatro vadovas 1990–1993), Jonas Vaitkus (vyriausiasis režisierius 1975–1988), Gytis Padegimas (teatro vadovas 1993–1999), Gintaras Varnas (meno vadovas 2004–2007).
Daugiausia apdovanojimų pelnęs spektaklis
Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, rež. Gintaras Varnas. Premjera 2004 m.
Teatro salių – 5
1990 m. atidaryta Ilgoji salė, rež. G. Padegimo vadovavimo metais – Parketinė ir dvi mažosios, rež. G. Varnui vadovaujant viena mažųjų uždaryta, kita virto „Sriubos teatru“ (dabar „Tavernos“), prisidėjo Palėpės scena (dabar Mažoji). 2009 m. uždaryta Didžioji, atsirado Penktoji salė.
Ilgiausiai dirbantys aktoriai
Birutė Raubaitė, Regina Varnaitė, Antanas Žekas, Antanas Kurklietis, Antanas Tarasevičius, šiuo metu nevaidina, bet daug kūrę Leonardas Zelčius, Danutė Juronytė.
Ilgiausiai rodomas spektaklis
Keturakio „Amerika pirtyje“, rež. Valdas Lencevičius. Premjera 1974 m.
Gerbėjų klubai
Teatras turi du gerbėjų klubus: Teatro mylėtojų draugiją ir moksleivišką Teatro klubą.
Žiūrovų skaičius
2009 m. teatro spektaklius pamatė 29 400 žiūrovų.
Auksinius scenos kryžius yra pelnę
Režisierius Gintaras Varnas, aktorės Daiva Stubraitė, Inesa Paliulytė, Milė Šablauskaitė, Aurelija Tamulytė.
Teatro rekordai
Kazio Sajos „Šventežeris“ (rež. Jonas Jurašas) buvo suvaidintas 858 kartus.
Keturakio „Amerika pirtyje“ (rež. Valdas Lencevičius, atnaujinimo rež. Leonardas Zelčius) iki šiol suvaidinta 678 kartus.
Pamelos Travers „Merė Popins“ (rež. Gintas Žilys, atnaujinimo rež. Robertas Vaidotas) buvo suvaidinta 400 kartų.
