Kaip meilės romanas
Naujoje Sigutės kalėdinių atvirukų kolekcijoje daugiau kaip dešimt kūrinėlių. Paklausta, kuris jai pačiai gražiausias, tik nusijuokia: tas, kuris dar nenupieštas. Atvirukai dailininkei – kaip vaikai, nors myli visus, su kai kuriais užsimezga ypatingas ryšys, o kūrybos procesas – kaip meilės romanas tarp kūrėjo ir kūrinio.
„Kartais pagalvoju, kad mano kūriniai, taip pat ir kalėdiniai atvirukai, iš tiesų man nepriklauso, nėra ko savintis. Atvirukas – didelis iššūkis dailininkui. Jo tiražas – keli tūkstančiai. Įsivaizduoju jį kurdama, kad salėje sėdi tiek žmonių ir reikia jiems per kelias sekundes perduoti tam tikrą žinią, ir taip, kad jie suprastų, ką noriu pasakyti“, – aiškina Sigutė.
Iššūkis ir tai, kad kūrinys tampa preke. Kaip pasiekti, kad kasdienybės mugėje jis neliktų nepastebėtas? Kokią energiją turi skleisti?
„Žmogus ateina į parduotuvę nusipirkti šeimai maisto. Sakysite, banalu? Ne, jis tik grumiasi su kasdienybės drakonu. Ir dėl to yra kasdienybės didvyris. Norisi, kad prieššventinėje kakofonijoje jis išgirstų netikėtą skambesį, pajustų saulutės šilumą, laumžirgio sparnelių plazdėjimą“, – dalijasi mintimis pašnekovė.
Svarbi kiekviena linija
Šių metų kalėdinių atvirukų kolekciją Sigutė kūrė rugsėjį, už lango maloniai šildant bobų vasaros saulei. Paprastai tam būdavo skiriama liepa, bet šiemet užgriuvo kitų darbų – reikėjo piešti iliustracijas, atrinkti S. Kozlovo pasakas knygai „Ežiukas rūke“.
Ko gero, atvirukus reikėtų piešti žiemą, tuoj po Naujųjų, kol lauke sniegas, šaltis. Bet po šventinio šurmulio ir darbų maratono nebelieka jėgų. Tad tenka žiemos pasaulį kurti kitu metų laiku.
„Sulauki nakties, užsitrauki užuolaidas, kad būtų kuo tamsiau, užsikuri židinį ir įsivaizduoji, kad už lango sninga, siaučia vėjas. Nė nepajunti, kaip įsijauti. Kai viskas būna baigta ir atitrauki užuolaidas, nustembi dėl neatitikimo: nejaugi gali būti šviesu, šilta“, – pasakoja dailininkė.
Ji piešia atvirukus labai kruopščiai, svarbi kiekviena linija, nors galėtum pagalvoti: tokia smulkmena, trys minutės ir baigta. Ar tiki Kalėdų stebuklu? Jei nori, kad atvirukas skleistų ramybę, gerą energiją, turi tikėti. Ir kai žvelgi į Sigutės sukurtą tobulą pasaulį mažytėje atviruko plokštumoje, pilną angelų, žvaigždučių, eglių, avyčių, briedžių, nykštukų, apsnigtų medžių ir stogų, net nekyla abejonių, kad jis stebuklingas.
Kontrastų žmogus
„Man patinka kontrastai. Ir aš pati jų pilna: mėgstu medituoti, bet esu emocinga. Aistringa, bet neprisirišanti. Aš nerūpestinga menininkė, visuomet turinti kokių nors idėjų, o Arvydas (Sigutės gyvenimo draugas) sugeba jas įgyvendinti“, – kalba dailininkė.
Ir pasakoja istoriją, kaip gimė pirmieji jos atvirukai, o Arvydas įkūrė leidyklą. Prieš kokius dešimt metų Sigutė piešė mažus linksmus paveikslėlius ir juos pardavinėjo. Per muges, šventes užsidirbdavo pakankamai kukliam pragyvenimui. Vaikai maži, patogu buvo, kad gali dirbti namuose.
Likusius eskizus, popieriuje užfiksuotas mintis, darbelius, kurie vis dar žadino vaizduotę, dailininkė kraudavo į didelį lagaminą su užrašu „AF“. „Tai reiškė „aukso fondas“, – prisiminusi juokiasi. Daug jų ten susikaupė.
Iš šių darbelių netikėtai gimė pirmasis Sigutės atvirukų su veidukais tiražas. Tikslo sukurti būtent atvirukus nebuvo. Kaip tik tada Arvydas, su kuriuo menininkė buvo jau senokai pažįstama, nutarė įkurti leidyklą.
„Jos pavadinimą padiktavo mano mėgstama frazė. Kai manęs kas nors paklausdavo, ką veikiu, atsakydavau: „Nieko rimto“, – aiškina pašnekovė.
Įsimylėjęs leidėjas
Pirmuoju naujos leidyklos leidiniu tapo ne kas kita, o atvirukai. „Jei ne truputį įsimylėjęs leidėjas, kažin, kaip viskas būtų susiklostę“, – šypsosi Sigutė. O jei jiedu su Arvydu būtų žinoję, kas jų laukia, kažin, ar būtų iš viso kišę nagus prie leidybos. „Arvydas tada dirbo vienoje įmonėje direktoriumi, bet įsisukus šiam mūsų verslui iš ten išėjo“, – pasakoja menininkė.
Ją ima juokas, kai prisimena, kaip abu svajojo: išleis tuos atvirukus, visi juos pirks ir tada ramiai, be rūpesčių galės sau gyventi.
„Dabar, prabėgus devyneriems metams, aš keliuosi šeštą valandą ryto, kad spėčiau viską, kas suplanuota per dieną, nuveikti. Plušu, kaip niekada. Argi taip gyvena dailininkai? – klausia pati savęs Sigutė. Ir pasišaipo: – Tai tikras pelėdos pasipiktinimo šūksnis.“
Naktinėti, kaip ir pridera pelėdai, dailininkė gali sau leisti tik vasarą, kai įtemptą darbų grafiką pakeičia laisvesnis. Kada apsigyvena savo kaime netoli Valkininkų, nedideliame namelyje po dideliu medžiu, visai tokiame pat, kokį daugelį metų piešdavo. Ten ji ir vėl virsta savimi. Kada nori – gulasi, kada patinka – keliasi, naktipiečius pasiruošia nesibaimindama, kad ką nors puodų žvangėjimas prikels. Pabūti pelėda Sigutė gali ir savo dirbtuvėje, kur kartais lieka nakvoti, apimta kūrybinės karštligės.
Pasiklysta tarp šaldytuvų
Du Sigutės sūnūs jau beveik suaugę: vienam 17, kitam – 18. Savarankiški vaikinai nelaukia, kol mama sugrįš iš dirbtuvės, patys sugeba pasigaminti maistą, jau nemažai patiekalų išmoko, vis klausinėja, ką ir kaip daryti.
Bet dažniausiai jiems tam gaila laiko. Juk yra daug geresnių užsiėmimų. Tuomet praverčia koldūnai, žuvų piršteliai ir pica. Tik ji brangiai kainuoja. O kai pagalvoji, sūris juk irgi neblogas patiekalas. Tai netikėtai paaiškėja, kai daugiau nieko šaldytuve nėra.
„Nežinau, ar esu gera šeimininkė, nors komplimentų sulaukiu. Ilgą laiką buvau vegetarė, tad geriausiai mokėjau virti grikius, ryžius ir manų košę. Patarkuodavau morkų su aliejumi. Ir dabar įmantrių patiekalų neruošiu, bet man labiausiai patinka eksperimentuoti su daržovėmis, prieskoniais. Perėjau į kitą žaidimo lygį ir sugebu pagaminti ką nors skanaus iš to, kas yra šaldytuve“, – sako Sigutė.
Dažnai ji pasiklysta tarp dviejų šaldytuvų: vienas stovi virtuvėje namuose, kitas – dirbtuvėje.
„Susiruošiu ką nors gaminti, kam reikia grietinės, pavyzdžiui. Tada paaiškėja, kad namuose grietinės nėra. O du jos indeliai ramiai sau stovi dirbtuvėje“, – apie kasdienybę pasakoja dailininkė, kuriai namų ir darbo erdvės atskyrimas išėjo tik į naudą.
Sutramdytas „mamiškumas“
Anksčiau būdavo: kol visų neapšokinėja, tol dirbti neprisės. „Tik tada, kai visais pasirūpindavau, imdavausi savo reikalų. Bet kartais jau ir vakaras būdavo atėjęs. O iš ryto atrodydavo: aš tik čia truputį pavalysiu, paskui išvirsiu, indus išplausiu, dar skalbinius sudėsiu. Tada eisiu piešti“, – prisimena praeitį dailininkė.
Dėl to, kad sūnūs tokie savarankiški, o jos „mamiškumas“ sutramdytas, Sigutė sakosi turinti būti dėkinga Arvydui, su kuriuo kartu jau dvylika metų. Jis neleido nuolaidžiauti. O dabar ji iš namų bet kada gali pabėgti į dirbtuvę romantišku pavadinimu „Menų valtys“.
Kol dirbtuvės nebuvo, menininkė, išsiruošusi į susitikimus su gerbėjais po visą Lietuvą, ilgokai ten užtrukdavo: ir po kelias dienas, ir po savaitę. Nakvynės viešbučiuose ar pas draugus, nebeliko vakarų su šeima, atitolo nuo vaikų, namuose pasijuto kažkokie skersvėjai... „Juk namai be moters – ne namai“, – svarsto Sigutė.
„Menų valtys“ – irgi Arvydo nuopelnas. Jei ne jis, tikriausiai būtų pasvajojusi, pasvajojusi ir nurimusi. „Dirbtuvė man kaip dovana 40-mečio proga“, – džiaugiasi moteris. Palankiomis sąlygomis krizei prasidėjus išsinuomotą virš leidyklos esančią palėpę bendromis jėgomis pavyko paversti tikru svajonių pasauliu. Ramybės oaze, kuri traukia tiek mažus, tiek didelius. Čia iš namų persikėlė ir teptukai, ir dažai.
Magiška pora
„Mūsų su Arvydu pora ypatinga, vienas su kitu visai nesideriname, kaip nesiderina vakarojimas saulei leidžiantis ir sprogimas. Bet mes abu kažkaip suveikiame, net nesuprantu kaip. Kartais galvoju, kad tarsi mano mėgstamame rusų filme „Paprastas stebuklas“ esame lyg burtininkas, suskilęs į dvi dalis. Ir savo sodybą kaime mudu išsibūrėme, ir dirbtuves“, – pasakoja Sigutė.
Audė audė mintį apie tai, kaip jai reikia erdvės, kur galėtų visi norintieji pas ją atvažiuoti, kur galėtų darbuotis, pernakvoti, ir išaudė. Dabar tenka už tai atidirbti, nes kas mėnesį ateina sąskaitos, kurias reikia apmokėti. „Bet aš vis sakau Arvydui: nėra taip blogai, mes juk dirbame mėgstamą darbą“, – guodžiasi menininkė.
