„Mis ūkininkaitė 2010“ Akvilė Kaminskaitė moka visus ūkio darbus, pirmoji vicemis Neringa Anusevičiūtė tėvų ūkyje talkina taip, kad pagalbininkų samdyti nereikia, o antroji vicemis Danguolė Ragažinskaitė pati yra augalininkystės ir gyvulininkystės ūkio savininkė. Ruošti pašarus, melžti karves, spausti sūrius, kimšti skilandžius gražuolėms lengviau, nei rungtis dėl titulų.

Sėdo ir prie traktoriaus vairo

Gražiausia ūkininkaitė 24 metų Akvilė Kaminskaitė gimė ir augo pakaunėje, Tirkšlių kaime. Sodyba, kurioje ji gyvena, – už kelių kilometrų nuo pagrindinio kelio, apsupta miškų Nemuno pakrantėje.

Žiemą, kai kelią užpusto ir sunku pasiekti miestą, Vytauto Didžiojo universitete lietuvių literatūros ir spaudos magistro studijas kremtanti mergina ne visuomet grįžta namo, apsistoja Kaune, kad nepraleistų paskaitų.

Tikra lietuvė: konkurse „Mis ūkininkaitė 2010“ Akvilė Kaminskaitė prisistatė vilkėdama močiutės nerta, mamos jaunystėje vilkėta linine suknele, galvą pasidabinusi linais iškaišytu javų vainiku ir nešina pačios slėgtu sūriu iš 30 litrų pieno!

Rimtai mokslus vertinanti Akvilė nenori tuščiai leisti laiko studentavimui, todėl pasirinko dar ir darbą Kauno jėzuitų gimnazijoje. Moksleiviams dėstydama lietuvių kalbą įsitikino, kad auga protingas ir talentingas jaunimas.

Akvilė ūkininkauja kartu su tėveliais, broliu ir seserimi. Tėveliai laiko 40 melžiamų karvių ir 25 prieauglius, turi 60 ha dirbamos žemės. 26 ha žemės – Akvilės nuosavybė, joje auginami javai, pašaras gyvuliams.

Trys šeimos moterys – Akvilė, jos sesuo ir mama – pačios melžia karves, pagalbininkių nesamdo. Moka ir sūrius spausti, ir dešras, skilandžius kimšti. Anksčiau mama kepdavo namuose duoną, jeigu reikėtų, ir Akvilė tešlą užminkytų.

Šeima savo jėgomis susitvarko ir per darbymetį, dar padeda Akvilės draugas, kaimynai. Mergina moka visus ūkio darbus. Kai reikėjo, sėdo prie traktoriaus vairo ir išvažiavo į laukus šieno vartyti.
Nuo vaikystės gražioji ūkininkaitė mėgsta jodinėti, tėveliai laikė dvi kumeles. Vieną pardavė, o kitą, vardu Laumė, prieš metus pavogė tiesiog iš kiemo. Tai buvo skaudus smūgis, nes 15-os metų Laumę Akvilė laikė kaip ir šeimos nariu.

Dalyvavo iš pagarbos kaimo žmogui

„Niekada negalvojau, kad dalyvausiu gražuolių konkurse. Nesistaipau prieš veidrodį ir nemanau, kad mano veido bruožai atitinka grožio kanonus. Dalyvauti konkurse nusprendžiau iš pagarbos savo tėvams ir kaimo žmogui, kai internete atsitiktinai pamačiau interviu su „Mis ūkininkaite 2007“ vaizdo įrašą. Man nepatiko, kad bandoma pasityčioti iš kaimo žmogaus. Norėjau įrodyti, kad nesame prasti kaimiečiai, kaip kartais įsivaizduojama.

Džiaugiuosi, kad man pavyko atskleisti ūkininkaitės vidinį, o ne išorinį grožį. Tai natūralumas, kuklumas, nuoširdumas. Nors per repeticijas prieš konkursą mus skatino būti žaismingas, daryti „šou“, aš nepaklausiau ir buvau tokia, kokia esu, be dirbtinės vaidybos“, – pasakoja Akvilė.
Renginys Akvilei buvo tarsi smagus nuotykis, tačiau ji pasitikrino: modeliu tikrai negalėtų dirbti. Po konkurso jautėsi pavargusi kaip po šienapjūtės...

Nors būti scenoje jai nėra naujiena – A. Kaminskaitė universitete veda akademinius (ne pramoginius) renginius. Jau pirmame kurse buvo pastebėta jos iškalba ir graži taisyklinga tartis, kurią paveldėjo iš savo tėvelių.

„Naščiai – rimti svarmenys...“ – įsitikino šventės vedėjas aktorius Egidijus Stancikas.  Nors ir labai stengėsi, jam nepavyko jų panešioti taip lengvai ir grakščiai  kaip konkurso dalyvėms.

Lietuvių kalbą bei tautines tradicijas puoselėjanti ir kitiems jas norinti perduoti mergina net negalvoja apie darbą užsienyje. Niekada niekur nebuvo išvažiavusi (tolimiausia kelionė iki Palangos), jos visai netraukia svetimi kraštai.

„Dangus visur vienodas, toks pat mėlynas kaip ir Lietuvoje“, – paprastai paaiškina paprasta mergina, nė kiek nesureikšminanti ir grožio karūnos.

Puoselėja vienkiemio sodybą

Pirmąja vicemis tapusi 19-os metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos studentė Neringa Anusevičiūtė – nuo Raseinių, iš Šeimyniškių kaimo. Šiame konkurse Neringa savo sėkmę bandė jau antrą kartą. Prieš trejus metus pateko į pusfinalį ir tapo „Mis ūkininkaitės“ kalendoriaus liepos mėnesio veidu. Dalyvauti konkurse ją paskatino tėvai.

Jie, beveik prieš dvidešimt metų atsikėlę gyventi į Neringos močiutės tėviškę, visus tris vaikus (Neringa turi seserį ir brolį) nuo mažens mokė svarbiausio – darbštumo.

Jauna šeima ant plyno lauko įsirengė vagonėlį ir pirmiausia pradėjo statyti ūkinius pastatus, tvartą. Vagonėlyje tebuvo du gyvenamieji kambariai, praustis reikėjo lauke, virtuvėlė irgi buvo atskirai. Tik prieš šešerius ar septynerius metus šeima įsikėlė gyventi į namą, pradėjo tvarkyti aplinką. 2007 metais jų sodyba pripažinta gražiausiu vienkiemiu, o 2000-aisiais laimėjo konkurso „Metų ūkis“ II vietą.

„Kad tik pasisektų...“ – laikė kumščius už kiekvieną dalyvę merginos, laukdamos savo eilės į sceną. Jokio pavydo, nesveikos konkurencijos! Tuo stebėjosi tik aplinkiniai. Pačios finalo dalyvės taip susidraugavo, kad jautėsi tarsi ne konkurse, o smagiame va

„Dabar buvusio lauko vietoje – modernus pieno ūkis, 47 melžiamos karvės ir 23 prieaugliai, 80 ha žemės. Tėveliai nuo mažens įskiepijo, kad viską reikia susikurti atkakliu savo rankų darbu.
Prisimenu, tėvai gamindavo varškę, spausdavo sūrius ir veždavo parduoti į turgų, o mes su seserimi, nors dar buvome mažos, pašerdavome gyvulius, kad tėvams reikėtų kuo mažiau dirbti grįžus namo. Kai mokiausi vidurinėje, kasdien padėdavau ir karves pamelžti, ir pašarus paruošti. Esame šeimos ūkis, samdomų darbuotojų neturime“, – pasakoja Neringa.

Vienkiemyje užaugusi mergina iki artimiausios draugės turėdavo nueiti mažiausiai tris kilometrus. Galvojo, kad užaugusi norės išvažiuoti į miestą, tačiau dabar nesižavi nei automobilių spūstimis, nei gatvių triukšmu, o baigusi mokslus grįš atgal į kaimą.

Šeimininkauja nuo mažumės

31 metų Danguolė Ragažinskaitė iš Berčiūnų kaimo, Panevėžio r., pelnė antrosios vicemis titulą. Taip pat ji neatsitiktinai apdovanota ir specialiu „Šeimininkės“ savaitraščio prizu, nes užaugo didelėje šeimoje, turi tris brolius ir seserį, nuo mažens mamos išmokyta šeimininkauti.

„Keturiems vyrams reikėdavo sočiai pavalgyti, todėl kaisdavome didelius puodus. Ir dabar per talkas susirenka per dešimt žmonių, kartais ir naktį vežu į laukus naktipiečius. Vos spėju suplauti indus ir vėl iš naujo gaminu. Dar turiu pasukti galvą, ką saldaus padaryti, nes broliai įpratino, kad būtinai turi būti ir desertas“, – sako Danguolė.

Sirgaliai tiesiog ūžė, palaikydami savo favorites. Palaikyti suvažiavo ne po vieną ar du – ištisais kaimais. O kaipgi, juk ginama regiono garbė!

Anksčiau šeima laikė septynias karves ir visą primelžtą pieną sunaudodavo savo poreikiams: mušė sviestą, spaudė sūrius, gamino grietinę. Dabar neturi nė vienos karvės, pieną perka iš kaimynų. Nelieka laiko gaminti savo pieno produktams, nes reikia prižiūrėti didelį ūkį. Kartu su broliais Danguolė augina 200 mėsinių galvijų, turi 400 ha nuosavos žemės, o su nuomojama – 1000 ha.
Du broliai gyvena atskirai, įsteigti penki ūkiai, bet bendrus reikalus aptaria kasdien. Vienas brolis atsakingas už techniką, kitas – už prekybos sutartis, o Danguolė tvarko buhalteriją. Ji pateikia ataskaitas „Sodrai“, bankui, domisi Europos Sąjungos projektais.

Ką užgyvensi, tą turėsi

Danguolės mama namuose kepa ruginę duoną, ekologiškus rugius perka iš kitų ūkininkų. Moka kepti ir Danguolė, bet sako, kad tai sunkus darbas, ne veltui naminė duona yra brangi. Šeima turi duonkepį, kuriame telpa net šeši kepalai. Kadangi tiek daug nesuvalgo, dažniau naudojasi viryklės orkaite. Mergina svarsto, kad ateityje galbūt keps duoną parduoti.

Lietuvos žemės ūkio universitetą baigusi Danguolė neturi kada net pasvajoti apie atostogas. Tiesa, kelis kartus išvyko į kelionę. Kelialapius kaip premiją gavo iš firmų, iš kurių dideliais kiekiais pirko trąšų. Dabar ji laukia vasaros, svajotų kada nors į šiltesnius kraštus ištrūkti pailsėti.

Tačiau kol kas nelieka laiko ne tik poilsiui, bet ir rankdarbiams. Suknelė, kuria pasipuošė per bikinio konkursą, nunerta prieš dešimt metų. Iki šiol nebuvo progos jos apsivilkti!

Danguolė Ragažinskaitė, Akvilė Kaminskaitė, Neringa Anusevičiūtė – šių tituluotų gražuolių vardai bus įrašyti į „Mis ūkininkaitės“ rinkimų metraštį. Nr. 11, 7, 9... Štai ir netikėk skaičių magija.

Augalininkystės ir gyvulininkystės ūkio savininkė kol kas neturi širdies draugo. „Jeigu susipažįstu su vaikinu ir pasakau, kad esu ūkininkė, tuoj pat jam išgaruoja noras bendrauti. Nesu bloga mergaitė, o man vis pasitaiko tinginiai. Kaime tarp vyrų nėra iš ko rinktis. Ieškau savo vienintelio, bet kokio nenoriu“, – prisipažįsta mergina.

Danguolė džiaugiasi „Šeimininkės“ prizu: universaliu „Electrolux“ plaktuvu ir prijuoste, Anos Jermolajevos įmonės „Spalvų malūnas“ suruoštu „Tulsi“ natūralių prieskonių ir arbatų rinkiniu, ir galimybe pasimokyti daugiau kulinarijos paslapčių sostinės „Kulinarijos studijoje“ rengiamuose maisto gaminimo kursuose.

„Tiek daug prieskonių dar nesu turėjusi! O virtuvinis kombainas ką tik sugedo, kaip pravers pamaina! Ir į kursus ištrūksiu, bus proga pabūti sostinėje“,– džiūgavo Danguolė.

Labiausiai ji džiaugėsi dėl konkurso dalyvės Vestinos Mikalauskaitės, kuriai teko labai vertingas prizas – pažadėta darbo vieta Žemės ūkio rūmuose.

„Tai geriau nei nugalėtojos karūna, – mano Danguolė, puikiai žinanti darbo vertę. – Ką užgyvensi dabar, tą turėsi ateityje.“

„Karpynės“ šeimininkas Jordanas Kenstavičius dovanų iš „Ūkininko patarėjo“ vyriausiojo redaktoriaus Vytenio Neverdausko gavo tikrą kardą. Nieko sau „žirklutės“ arenos atidarymo juostelei nukirpti!