Nukentėjusysis Borisas sveikata nesiskundė. Jis laisvai kvėpavo, kalbėjo, mosavo rankomis, o eidamas per koridorių su peiliu gerklėje tyčia vaipėsi ir baugino kitus pacientus. Pacientai nuoširdžiai baidėsi, o Borisas nuoširdžiai linksminosi.
Kitas atvejis, kai buvo gautas iškvietimas į butą dėl šautinės žaizdos. Reanimacijos brigadai atvykus į iškvietimo vietą, kambaryje vaikštinėjo įpykęs keturiasdešimtmetis vyras. „Kur sužeistasis?“ - paklausė medikai.
„Aš“, - atsakė vyriškis.
Geriau įsižiūrėję medikai pamatė, kad vyriškio kaktoje iš tiesų buvo nedidelė skylutė. Paaiškėjo, kad Sergejus gerokai susikivirčijo su žmona ir nusprendė nusišauti. O kadangi jis užsiiminėjo šaudymu koviniais šoviniais, namie turėjo pistoletą. Pasakyta – padaryta: šovė sau į kaktą.
Smulkaus kalibro kulka praėjo tiksliai per vidurį tarp smegenų pusrutulių nieko nepažeisdama ir užstrigo kaukolės pakaušinėje dalyje. Sergejus pats nusileido iki greitosios automobilio ir nuvyko į neurochirurgijos kliniką, kur kulka buvo pašalinta.
Štai dar viena šiurpi istorija: vienas kalinys, supykęs ant kalinimo įstaigos valdžios, prisigėrė ir už tai pateko į karcerį. Čia jis rado didžiulę vinį ir, nežinia, bet tikriausiai jis pats tą vinį susismeigė sau į krūtinę ties trečiuoju šonkauliu. Greitoji kalinį nugabeno į kalėjimo ligoninę.
Budintysis felčeris reagavo ramiai: „Tuoj replėmis vinį ištrauksiu ir galėsite vežti jį atgal“.
„Ir viskas“, - nusistebėjo kalinį lydėjęs greitosios ekipažas.
„O kam čia su juo smulkintis? Jis užvakar aliuminį šaukštą prarijo, tai aš jo ir netraukiau. Pats prarijo, pats tegu ir traukia. Po kokių penkerių metų jis ištirps be pėdsakų...“ - paaiškino felčeris.
Bus daugiau.
