Deda cigaretes ant priešais stovinčio staliuko, ir paaiškėja, kad ji supranta, jog žmonėms labiau rūpi jos tėvas, nei ji ir jos pop alter ego, I Blame Coco.
Eliot Pauline gimė 1990 metais – „Pau-leen-ah“, pataiso ji mane – ir dar būdama kūdikis gavo Coco pravardę. Vaikystėje ji mėgo Ian Dury, groti gitara ir pianinu. Paauglystėje ji „tapo apsėsta to, kaip veikia žodžiai, ir taip, anglų kalbos“, o jos mėgstami autoriai – Aldous Huxley (jo vardu ji pavadino savo šunį) ir TS Eliot (kurio vardu ji buvo pavadinta).
„Kai pirmąsyk paklausiau „ABBA“, pamaniau, kad jų dainos – vienos nuostabiausiai sukurtų dalykų, kuriuos kada nors girdėjau. Manau, švedai turi magišką formulę. Galbūt taip yra dėl to, kad anglų kalba nėra jų gimtoji, ir jie kitaip dėlioja sakinius. Jų muzika priversdavo mane tiesiog šuoliuoti į mokyklą.“
„Pamiršk mano vardą, - dainavo ji. - Išgirsk mano muziką“. Tai žodžiai, kurie lydėjo jos ankstyvuosius interviu. Dabar dėl to Sumner jaučiasi sutrikusi.
„Aš buvau melodramatiška paauglė“, - atsidūsta ji, dabar ketveriais metais protingesnė.
Tačiau Sumner anksti patraukė įrašų kompanijų dėmesį. Darcus Beese iš „Island Records“, kuris dirbo su „Sugarbabes“ ir Amy Winehouse, nuėjo į vieną iš jos pasirodymų ir pasirašė su septyniolikamete kontraktą, nors šis datuotas metais vėliau. Vėliau ji užsigeidė nukeliauti į Stokholmą, taip ir padarė, sutiko prodiuserį Klas Ahlud „Gnarls Barkley“ koncerte, tuomet dirbo ir įrašinėjo su savo mėgstama dainininke Robyn. Jai ten patiko uždaras gyvenimas ir ilgos, tamsios dienos. Maždaug tuo pat metu ji šiek tiek dirbo modeliu „Burberry“ ir atliko vaidmenį „Stardust“, kuriame jos personažą nužudė Michelle Pfeiffer.
Dabar Sumner vengia pasakoti apie šią savo nemuzikinę veiklą. Sako, kad ji tai darė norėdama pati užsidirbtų pinigų, ir kad išleistų savo pirmąjį singlą, taip pat pavadintą „I Blame Coco“.
„Mano tėvai buvo auklėjami patys užsidirbti pinigų, ir manau, kad tai labai svarbu“, - sako ji.
Bet ar Sumner supranta, kad ji visko pasiekė lengvai? Pavardė, atpažįstamas veidas, automatiškai atsidarančios durys. Akimirką Sumner sugriežtėja.
„Nuo pat pirmos dienos turėjau susitaikyti su tuo, kad prieš man pasirenkant bet kokią profesiją žmonės bus skeptiški. Žmonės turės savo nuomonę apie tai, kas aš esu. Deja, negaliu to pakeisti. Tai didžiulis iššūkis man – parodyti žmonėms, kas esu“, - tikina mergina. Skamba lyg jos tėvo žodžiai?
„Na, tėvai moko jus, kaip kalbėti, ir jūs daug ko iš jų pasisemiate, - gūžteli pečiais. - Taip jau yra, ir aš išties neturiu dėl to savo nuomonės.“
Apie savo kaip ekscentriškos mados ikonos statusą: „Išties neturiu ką apie tai pasakyti“. Kai ji kalba apie kitus menininkus, kurie ją įkvėpė – Kate Bush ir jos vyresnį brolį Joe, kurio grupė, „Fiction Plane“, lydėjo jos tėvą ture – jos žodžiai skamba kaip tikros įžymybės.
„Labai juos gerbiu“, - sako kaip tikra profesionalė.
2009 metų gegužę Sumner nutiko neplanuotas dalykas: būdama su draugais Los Andželo restorane, ji nualpo, susitrenkė galvą ir atsidūrė reanimacijoje. Ji atsisakė gydymo net paaiškėjus, kad kaukolė skilusi, kol tėvas atsidūrė prie jos lovos ir maldavo leisti daktarams atlikti savo darbą.
„Man buvo šokas. Nieko neatsimenu. Tik tėvą, sakantį: „Jei neleisi jiems, mirsi“, - daugiau apie tai ji nekalba, o ypač – apie tėvą. - Mes saugome vienas kitą, esame artimi. Daugiau neturiu ką pasakyti.“
„Nemėgstu veidrodžių. Bet kokiu atveju juk mes neprivalome mylėti savęs, ar ne?“ Dažnai galima justi jos desperatišką norą būti normaliai. Tačiau kalbėdama apie muziką ji pagaliau nusišypso.
„Stengiuosi, kad mano muzika būtų linksma ir viltinga, kadangi niekas nenori klausytis išties depresinių dainų“, - sako ji. Jei pavyks – ji bus laiminga, bet jei ne – ji tiesiog keliaus toliau: „Galbūt paprasčiausiai susirasiu darbą dienomis. Nesiekiu išgarsėti. Tačiau galėčiau mirti dėl muzikos. Viską dėl jos paaukoti.“
