Vasarį teko pirmą kartą apsilankyti rašytojos bute. Jaučiausi patekęs į vietą, kur negalioja jokios taisyklės, užsimiršta problemos, kur tvyro ramybė. Šioje terpėje norėjosi išbūti kuo ilgiau. O viduje kirbėjo jausmas, jog čia svečiuojiesi ne pirmą sykį. Pirmomis akimirkomis buvo sunku susitelkti į pašnekesį su mus, tuomet dar mokyklos abiturientus, priėmusia Jurgos mama, mat akimis bandžiau aprėpti viską, ką mačiau aplinkui.
Tai jauki vieta turiningiems pokalbiams, savęs ieškojimui, pašnekesiams ir prisiminimams apie šių namų šeimininkę. Buvimas šiuose namuose tarsi pakrauna teigiama energija, rašytojos sukurta spalvinga aplinka sufleruoja apie jos gyvenimo būdą – jis buvo toks pat paslaptingas ir ryškus. J. Ivanauskaitės mama pritarė, kad butas unikalus. „Jurga irgi sakydavo, kad čia yra teigiama aura“,– galvą linktelėjo moteris, šiandien svetingai priimanti atėjusį prisiliesti prie rašytojos praeities.
Lietuvoje džiugino žaluma
Į antrąjį susitikimą su garbinamos rašytojos mama ėjau nuo Vilniaus autobusų stoties Šopeno gatve iki Aguonų gatvėje esančio Jurgos skvero. Čia žvilgtelėjau į laikrodį – iki pokalbio dar buvo 15 minučių. Prisėdau ant suolo, visai šalia „Katino“ skulptūros, įamžinančios rašytoją. Atsiverčiau autorės knygą „Kelionių alchemija“ ir perskaičiau pirmus du puslapius.
„Kelionė – tarsi alcheminis virsmas, kai, išoriniams įspūdžiams susiliejus su vidine patirtimi, gimsta visiškai naujas darinys, kurį galima pavadinti ir Filosofiniu akmeniu, ir Jaunystės eliksyru, ir Auksiniu sielos vaiku“, – rašoma joje. Susimąsčiau – kažin, ką autorė manė apie kosmopolitizmo sąvoką? Ar jai buvo žinoma lietuvių „emigranto“ etiketė ir ką ji pasakytų dabar apie tai? Smalsu žinoti, kaip gyvena rašytojos šeima, kaip jaučiasi garsioji katė Lūšis. Mane dominančius klausimus užduosiu Jurgos mamai.
Dailėtyrininkė I. Korsakaitė, prieš atsakydama į klausimą, koks buvo Jurgos požiūris į kosmopolitizmą, atsivertė žodyną. Ne todėl, kad pirmą kartą išgirdo šį žodį – dėl įdomumo.
Žodynas žodžio „kosmopolitas“ reikšmę aiškina taip: pasaulio pilietis, deklaruojantis savo sąsajas su viso pasaulio kultūra. Mama nusišypso: „Jurga tikrai norėjo būti ta piliete ir ja buvo.“ Nacionalinę kultūros ir meno premiją rašytoja gavo už atvirumą pasauliui. Kosmopolitas, kaip dar aiškina žodynas, yra žmogus, nejaučiantis ryšio su tuo kraštu, iš kurio yra kilęs ir kurio pilietis yra.
„Čia Jurgai tikrai netinka, – galvą pakrato jos mama. – Jos ryšys su tėvynę išryškėjo, kai drauge su visais šaukė, skandavo istoriniais Sąjūdžio metais. Netgi keliaudama, vis tiek į Lietuvą grįždavo su džiaugsmu, sakydama, kaip čia žalia, kaip aš pasiilgau žalumos...“, – prisimena I. Korsakaitė.
Tolerancijos pavyzdys
Rašytojai lietuvių emigracijos reiškinys buvo asmeniškai išgyventas jau ir anuomet. I. Korsakaitė kaip pavyzdį įvardija Jurgos kurso draugą Ray Bartkų – žymų lietuvį dailininką, emigravusį į JAV. „Jurga nevertino neigiamai šio reiškinio, suprato kaip normalų dalyką. Juolab kai pabuvojo užsienio šalyse ir visuomet grįžusi pajusdavo didelį kontrastą. Rytuose ją žavėjo ir papirkdavo tų žmonių šiluma, draugiškumas, o grįžusi į Vilnių pastebėdavo piktus, niūrus veidus, pilką toną po spalvingų kraštų.
Pavyzdžiui, po Frankfurto knygų mugės (2002 m.) ji turėjo daugiau galimybių važiuoti į Vakarus. Ją pradėjo kviesti į Vokietijoje, Austrijoje rengiamus literatūros vakarus. Jurgą labai domino šie pasiūlymai, bet tuomet ji jau sirgo, jautėsi blogai, nors tikrosios diagnozės dar nežinojo. Tada ji pamatė ir kapitalistinio pasaulio neigiamus bruožus. Jai nepatiko, pavyzdžiui, pragmatizmas, reklamos reikšmė. Dar kartą pasižiūrėjau „Šokį dykumoje“.
Ten Jurga sako, kad didelėse knygų mugėse didžiulę reikšmę turi šou. Pavyzdžiui, Ričardą Gavelį, kurį pati labai mėgo, ji leidėjams siūlė versti į kitas kalbas. Ir jai kažkas buvo atsakęs: jei miręs, tai jau neįdomu, mums reikia, kad pasirodytų ir sudomintų publiką“,– Jurgos mintis ir potyrius atpasakoja mama.
Rašytojos požiūris į bet kokią žmogaus laisvę atsispindėjo ir dalyvavimu renginiuose, darbuose.
„Ji buvo tolerantiška. Nepakentė ksenofobijos žydų, rusų ar tibetiečių atžvilgiu. Organizuoti renginiai Tibetui paremti, kur ji buvo viena iš pirmųjų, irgi buvo pirmiausia laisvės idealo siekis. Ji labai akcentavo paramą įvairioms tautoms“, – pasakojo Jurgos Ivanauskaitės motina.
J. Ivanauskaitė 2003 m. buvo nominuota Č. Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ 2002 metų Tolerancijos žmogaus titului.
Rudenį Jurga priartėja prie mūsų
Nerimaudamas klausiu, kaip šiandien jaučiasi ji pati, Jurgos mama.
„Visą laiką dar Jurga šalia. Beveik nėra dienos, kad kas nors neprimintų ar nepaskambintų, nepaklaustų. Stebiuosi, kad lig šiol tebėra didelis susidomėjimas, dėmesys. Po Vėlinių dukart per televiziją rodė filmą apie Jurgą – „Šokis dykumoje“. Daug ką sutikau, ir visi vienu balsu pritarė, kad Jurga pasirodė naujoje šviesoje. Nuolat kas nors vyksta, o ypač rudenį. Dovilė Zelčiūtė (knygos „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“ sudarytoja) štai kaip pasakė: „Rudenį Jurga priartėja prie mūsų“. Toks jausmas, tarytum ji visąlaik dar yra šalia,“ – neslėpdama jausmų kalbėjo moteris. Jautrios, gilios netekties žaizdos gyja lėtai ir skaudžiai. I. Korsakaitė prisipažįsta, jog dėmesys teikia ne tik džiaugsmą, bet sukelia ir liūdesį: „Iš vienos pusės labai malonu, o iš kitos – liūdna. Visą laiką tą žaizdą judina...“
Labai įdomu, kaip gyvena Lūšis – keturkojė J. Ivanauskaitės našlaitė, kurią rašytoja pavedė saugoti ir globoti savo mamai ir seseriai Radvilei. Mama apie katę prabilo su džiaugsmu: „Gyvena neblogai, bet sensta, kaip ir mes visi. Ji jau nebe tokia žvali, aktyvi. Jurga sakė, kad rūpintumės jos našlaitėle.“
Jurgos maldos
Rašytojos 50 metų jubiliejui planuojama išleisti suvenyrinę knygelę „Maldos ant angelo rūbo“. 2005-aisiais paveikslų ciklo parodoje „Angelariumas“ buvo rodoma viena iš instaliacijų – balti marškiniai ir servetėlė. Ant šių daiktų buvo surašytos J. Ivanauskaitės maldos. Jos motina prisipažino, jog iki tol ir pati nesigilino į visą surašytą tekstą – manė jį teesant pasirinktu dekoratyviniu sprendimu.
Dalis maldų teksto yra surašyta knygoje „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“. „Angele sarge, globok mano katę Lūšį, o jei ji turi savo katinišką angelą sargą, bičiuliaukis su juo ir būk jam broliu. Angele sarge, globok mano mamą ir neleisk man jos skaudinti, žeminti, įžeidinėti. Te aš ir mano darbai teikia jai pasitenkinimą, pasididžiavimą ir džiaugsmą. Angele sarge, saugok mano seserį Radvilę, tegul ji myli ir būna mylima, ir jos gyvenime būna kuo mažiau kliūčių, ir te ji pasiekia savąjį tikslą“, – kartotinės maldos pavidalu, kaip rožančiuje ar mantroje, rašoma Jurgos maldose.
Jurga labai mėgo Himalajus. Kalnai buvo jos stichija, pripažįsta rašytojos mama. O Lietuvoje ji labai mėgo savo butą Aguonų ir Šaltinių gatvių sankirtoje, taip pat vasarvietę prie Turniškių, natūralioje gamtoje, kur visa šeima susirinkdavo vasarą.
Geriausia dovana – gėlės
Žymią rašytoją artėjant gimtadieniui visada norėdavo pasveikinti didelis pažįstamų žmonių būrys. Kaip ji sugebėdavo suburti visus norinčius pasisvečiuoti?
„Jurgą visi labai norėdavo pasveikinti, tačiau ji nemėgo didelių susibūrimų. Viešumos irgi nemėgo, bet vėliau reikėjo su tuo susitaikyti. Norinčiuosius pasveikinti su gimtadieniu ji priimdavo grupėmis – vieną, dvi drauges, vėliau mūsų šeimą. Paskutinį, 45 metų gimtadienį, šventėme liūdnai“, – į prisiminimus nugrimzdo Ivanauskaitės mama.
Kokias dovanas mėgdavo?
„Jurga labai mėgo dovanų gauti gėlių, tad gimtadienio proga jos butas būdavo jų apsuptas – nuo paprastų pievų gėlių iki rožių puokščių“, – prisimena I. Korsakaitė.
Rašytoja sirgo sunkia onkologine liga. Ilgoje kovoje su vėžiu, liga ją pakirto. Ji iškeliavo 2007-ųjų vasario 17 dieną. Per visą savo kūrybos laikotarpį J. Ivanauskaitė parašė 20 kūrinių. Paliko prisiminimus iš kelionių ne tik savo tekstuose, bet ir paveiksluose, fotografijose. Sėdėdami viename kambaryje su Jurgos mama dar kartą nutylame ir žvelgiame į kambaryje iškabintus Jurgos paveikslus, ant darbo stalo esančias jos išleistas knygas. Rodos, jau beveik visa jos kūryba atspausdinta, paskelbti užrašai, tačiau jei ji būtų gyva šiandien... Ką Jurga dar būtų parašiusi?..
