Mąsto racionaliai: kas nutinka, turi įvykti, bet visada likimas pakiš kokį nors sprendimą, tad nėra prasmės iš anksto galuotis, verkšlenti, nagrinėti, kodėl būtent man taip atsitiko, kodėl dabar?..

Kuo toliau, tuo labiau sau patinku

Kaip apibūdinti laimingą moters gyvenimą, buvimo pilnatvę šiais laikais? Žinoma, pirmiausia reikia šeimos, vaikų, vyro, namų, darbo, uždarbio, neblogai būtų ir karjera, visuomeninis autoritetas...

Kupiškietė Irena Vapšienė, išgirdusi tokius pasvarstymus, smagiai nusijuokia: „Pusė šių apibūdinimų man netinka. Svarbaus darbo ir pareigų neturėjau, svaraus uždarbio taip pat. Vyro netekau būdama keturiasdešimties, esu našlė. Buvau bedarbė, likau be pajamų. Kas yra autoritetas visuomenėje, nežinau...

Bet galiu pasakyti, kad esu beveik laiminga. Ir kuo toliau, tuo labiau sau patinku, vis geriau apie save galvoju. Baigiu prarasti visus jaunystėje turėtus kompleksus. Kad taip atsitiktų, reikėjo šiek tiek pasenti, sulaukti 50 metų. Tai tikrai yra vertybė. Dabar save tramdau, kad jau reikia solidžiau elgtis, surimtėti. Nelabai sekasi... Bet juk jaunatviški užmojai ar troškimai nėra pati didžiausia pasmerkimo verta nuodėmė!“

Tiesės ir vingiai

Dar vaikystėje tarp trijų sesių mažiausioji Irena pasižymėjo polinkiu piešti. Subačiaus miestelyje (Kupiškio r.) visi žinojo, kad Maldūnų mažylė mokysis dailės. Kai reikėjo rinktis profesiją, ji nuvažiavo į Šiaulių pedagoginį institutą, atseit bus dailės mokytoja. Neįstojo. Supyko užsispyrėlė. Nuėjo dirbti į rajono kooperatyvą.

Po metų, išgirdusi, kad Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje be egzaminų priimami mokytis būsimieji kino mechanikai, nuvažiavo ten. Nors artimieji ir baisėjosi: argi tai mergaitei toks darbas? Tarp 280 moksleivių buvo tik 6 merginos, nuolat pašiepiamos berniokų. Atlaikė kupiškietė tokią apgultį, su kai kuriais buvusiais kurso draugais ir dabar dar bendrauja.

Po studijų jaunoji kino mechanikė įsidarbino Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto Kauno filiale ir dirbo ten 10 metų. Iš visos Sovietų Sąjungos suvažiavusiems specialistams rodydavo mokomuosius filmukus. Bendravimas su įvairių tautybių žmonėmis džiugino smalsią merginą iš mažo kaimiško miestelio, bet ramybės nedavė ir vaikystės pomėgis. Norėjosi tapyti, tad mergina vis taikydavo kokį savo kūrinį įsiūlyti dailės dirbinių parduotuvėms. Gaudavo vieną kitą papildomą rublį.

Pasklidus Sąjūdžio idėjoms ir prasidėjus ūkio suirutei, saugiausia, atrodė, būsią savo ir vyro gimtinėje. Kupiškin parvažiavus, teko atsidėti šeimos gyvenimui. Įstatymai tada leido vaiką namuose auginti iki 8 metų, Irena su malonumu atsidėjo pirmagimio sūnaus auklėjimui. Mat kartu ištaikydavo valandėlių ir savo kūrybiškiems pomėgiams.

Pomėgiai ir pinigai

Pinti iš vytelių nerimstančią kupiškietę pastūmėjo grynas atsitiktinumas.

„Berods 1990-aisiais kraštietis vytelių pynėjas Petras Jankauskas surengė Kupiškyje mokymo kursus pradedantiesiems. Nuėjau. Pamokė mažų dirbinėlių. Kitais metais vėl jis pas mus atvyko, naują grupę organizavo. Aš paprašiau, kad pamokytų dirbti didesnius daiktus, baldus pinti. Rūsčiai pasižiūrėjęs, meistras tarė, kad ne moteriškėms toks darbas. To ir tereikėjo, trūks plyš turėjau išmokti. Iš piktumo, kad taip man pasakė“, – su šypsena pasakoja I. Vapšienė

Taigi, pikta ir užsispyrusi Irena ėmėsi studijuoti knygas ir pati konstruoti baldus. Prisikalbino savo vyrą, kad padarytų fotelio karkasą. Mažame kambaryje su visomis vytelėmis netilpo, tad darbuodavosi kieme, lauke. Vyras pyko, kaimynai šaipėsi. Nupintą fotelį vidun įspraudė pro langą, nes pro duris neįtilpo. Tas pirmasis pintas fotelis ir dabar dar tebėra namuose, draugiją jam palaiko daugybė kitų baldų: komodos, spintelės, staliukai, kėdės, daiktadėžės, ir mažesni dirbinėliai: vazos, lėkštės, padėklai, krepšeliai, talpios pintinės. Daugelis jos dirbinių išdovanoti draugams, yra ir parduotų pagal išankstinius užsakymus. Nemažai eksponuota įvairiose tautodailės ir kūrėjos personalinėse parodose.

Kupiškietė juokauja, kad piktas užsispyrimas jos gyvenime yra ir daugiau lemtingų pokyčių paskatinęs. Galbūt dar prisidėdavo ir neviltis...

Mažajai dukrelei Aistei nebuvo dar nė dvejų metukų, kai mirė vyras. 40-metė moteris liko su dviem vaikais, be nuolatinių pajamų. Kūrybiniai pomėgiai šeimos biudžetą ne kiek tepapildydavo. Irena užsispyrė ir tą pačią vasarą baigė vairavimo kursus, įgijo vairuotojo pažymėjimą. Kad būtų savarankiška, kad galėtų dažniau automobiliu pas mamą Subačiun nuvažiuoti, mat ten buvo pradėtas jos mažasis versliukas – 40 arų sklype auginami baldiniai karklai. Jų derlių tvarkyti: nupjauti, nulupti žievę, išdžiovinti, surūšiuoti ir surišti vyteles ryšeliais, tautodailininkei dabar padeda ir vaikai.

Vytelių Irenai prireiks, kai kas nors Kupiškyje sumanys rengti dailiųjų amatų kursus. Jau ketverius metus moteris talkina Kupiškio neįgaliųjų draugijai darbo terapijos klubų veikloje. Čia neįgalieji mokosi vytelių pynimo pradmenų, o kai kas jau ir savarankiškai amatą plėtoja. Daugeliui žmonių užtenka tuose veiklos klubuose vien pabendrauti, išsikalbėti, smagiai pašnekėti.

I. Vapšienė įsitikinusi, kad gyvenimo smūgiai, o ne sėkmė, laimė išmoko žmones jautrumo, atjautos, pastūmėja kitiems pagelbėti: „Buvo sunkių momentų, stigom šeimoje pinigų kasdieniams poreikiams, bet vis šalia atsirasdavo gerų žmonių, kurie pasiūlydavo veiklos ir uždarbio. Taip ne vienus metus prisidurdavau iš valytojos darbo. Ėjau ir į darbo biržą, ten pasiūlė dirbti viešuosius darbus Kupiškio etnografijos muziejuje. Dabar jau ketvirti metai labai džiaugiuosi šiuo darbu, patinka su žmonėmis bendrauti, parodų sales prižiūrėti. Ir eksponatų fonduose specialistams padedu tvarkytis.“

Tose parodų salėse nekart pristatyta ir jos pačios kūryba. Surengtos trys personalinės parodos, švenčiant jubiliejines autorės sukaktis, darbai buvo atrenkami ir apskrities, zoniniams tautodailininkų kūrybos pristatymams.

„Man sunku paklusti, taikyti darbus pagal konkursų organizatorių reikalavimus, tapyti būtent tokius siužetus, naudoti būtent tokias medžiagas ir priemones. Turiu po ranka kartoną, piešiu, neieškau drobės. Patiko gamtos vaizdas, tapau, įstrigo siužetas, jį konstruoju. Vis tas užsispyrimas. Bet man taip patinka. Nesubrendus tebesu“, – šmaikštauja pašnekovė.

Privalumai ir trūkumai

Labai pasistengusi, I. Vapšienė sako atrastų savo gyvenime įvairių trūkumų. Vyresnysis sūnus neranda darbo, mamai neramu, kaip jo gyvenimas klostysis. Šeimos butas mediniame namuke – seniai remontuotas. Tualetas lauke, tenka bėgioti. Bet kai įpranti, nieko baisaus. Šildosi malkomis, jos brangios. Praėjusią šaltą žiemą buvo užšalę vandentiekio vamzdžiai. Iki balandžio mėnesio neturėjo namuose šalto vandens, vežiojosi buteliais iš draugės. Skalbti ir maudytis važinėjo pas mamą pirtelėn. Bet išgyveno.

„O trūkumai dideli ir jų daug: vaikai, sesės ir mama sveiki. Mamai jau 92-eji ir ji dar judri, savarankiškai gyvena. Darbą turiu, minimalų uždarbį taip pat. Geri kaimynai ir geros draugės, sava kompanija, kaip mes juokaujam, visi „panašaus razumėlio, pušin atsitrenkę...“ Pasitaupom pinigėlių degalams ir lekiam automobiliu grybauti į Antašavos miškus ar į Rundalę Latvijon gražių vaizdų ir įspūdžių pagaudyti. Argi taip gyvendamas žmogus gali jaustis nelaimingas?“ – klausia Irena.

Dar ji sako turinti svajonių ir troškimų, kurie gali nesunkiai išsipildyti. Nori išmokti žiesti puodus. Laukia, kada subatietė tautodailininkė Genia Vaičikauskienė keramikos dirbtuves įsirengs. Gal jai reikės pagalbininkų ar mokinių? Nori Irena išmokti italų kalbos, žavi jos skambesys. Svajoja turėti daugiau laiko knygoms skaityti. Ir numegzti daugiau riešinių, draugams, pažįstamiems jų pridovanoti. Megzti riešines kupiškietė išmoko visai neseniai, iš užsispyrimo, kaip įpratusi...

„Vienoje parodoje išgirdau mezgėją sakant, kaip tai sunku, sudėtinga, brangiai atsieina. Galvoju, jei taip sunku, turiu pabandyti. Pabandžiau, siūlų, karoliukų prisirinkau. Padariau savaip, ne kaip ji mokė. Nieko ypatingo ir sudėtingo. Sūnui, dukrai, sau, dukterėčioms numezgiau, drauges apdalysiu. Gausybė veiklos yra, kuri miela ir maloni. Čia vis privalumai, o trūkumų nebėra kur pridėti“, – smagiai juokdamasi kalbėjo užsispyrusioji ir optimistiškoji Irena Vapšienė.