– Roberto ir jo mamos santykiams seriale skiriama nemažai vietos, tačiau nieko neužsimenama apie Robertėlio tėvą. Kur jis?
Man net į galvą neatėjo, kurgi tas jo tėtis. Gal miręs, o gal išėjęs... Tiesiog jis – neužfiksuotas. Robertas auga vienas su mama, yra tikras mamos sūnelis. Tad to tėvo galbūt nė nereikia rodyti, kad būtų pateisintas toks vaiko charakteris. Iš tikrųjų vaikai, kurie auga su abiem tėvais, nėra taip stipriai prisirišę prie kurio nors vieno.
– Kokia, jūsų akimis, žaviausia tos mamytės savybė?
Neabejotinai – meilė savo vaikui. Jis gali būti mažas ar didelis, tačiau mamai visada liks jos vaikas, kurį norėsis paauklėti, kokį svarų žodį pasakyti. Gyvenime dažnai būna, kad sūnūs labiau prisiriša prie mamų, o dukros – prie tėvų. Pati turiu dukrą. Jai tėtis nuo pat mažens – viskas.
– Manote, kad seriale vaizduojami motinos ir sūnaus santykiai yra dažnas reiškinys realiame gyvenime?
Manau, kad taip. Tėvai dažnai kišasi į savo vaikų gyvenimą, juos kontroliuoja. Mamoms vis atrodo, kad ne tą marčią parvedė, kad sūnus vertas kitokios, ir visai nepastebi ar nenori pastebėti savo atžalos trūkumų.
– Ar jūs nors kiek esate panaši į savo heroję?
Aš tikrai nesu tokia įkyri mama ar močiutė savo anūkui, nelendu su savo pamokymais prie savo žento. Tačiau tokių mamų tikrai yra.
– Kai jūsų dukra Jurga parvedė žentą, jis jums iškart patiko?
Savo žentą Saulių aš vertinau. Pažinojau jį dar nuo dukters mokyklos laikų. Jie abu ilgai draugavo. Mano dukra ištekėjo būdama studentė. Šis vaikinas man iškart tapo savas, lyg sūnus. Mus visuomet siejo labai draugiški santykiai. Vienuolika metų mes išgyvenome kartu. Tik vėliau jie įsitaisė savo namus.
– Sakoma, dažnai žentai užima sūnaus vietą...
Gali būti, nes savo žentą myliu kaip sūnų, bet negaliu pasakyti, kad myliu labiau nei dukrą. Jei kas, visuomet dukrą palaikau. Visada norėjau turėti sūnų, ir man patiktų turėti tokį sūnų, koks yra mano žentas. Jis – dėmesingas, geras, labai rūpinasi savo vaiku. Mano anūkui Karoliui dabar – trylika, ir jis aktyviai žiūri šį serialą.
– Ir ką kalba apie savo močiutę?
Jam močiutė labai patinka. Jis sako, kad iš tikrųjų nesu tokia. Šį serialą jis aptarinėja su visa klase. Mano didžiausi gerbėjai yra paaugliai. Kai sutinku juos, jie visada mane užkalbina, klausinėja.
– Čia pasireiškia visa televizijos galia...
Televizija populiarina. Nėra blogai, kad tampi žinomas už teatro sienų, bet prisipažinsiu: nesiekiu, kad žmonės mane atpažintų gatvėje – dingsta privatumas, į tave visi žiūri, privalai save kontroliuoti.
– Turbūt ne vienas ir užkalbina?
Taip. Klausia, kaip apvesdinsiu sūnų, kada nuo jo atsikabinsiu ar kada jis atsikabins nuo manęs. Atsakau, kad nežinau – scenaristai dar kuria. Kiti dar pasako, kad šį serialą žiūri dėl manęs. Žodžiu, visokių nuomonių išgirstu: vieniems patinka tas, kitiems – kitkas. Kad ir kokius vaidmenis kurtum teatre, tiek dėmesio niekada nesulauksi.
– Kaip jūs pati norėtumėte, kad baigtųsi Roberto ir jo mamos santykių istorija?
Netrukus įsiplieks jo motinos ir aferisto Felikso Šmakovo (vaidina Jurijus Smoriginas – red. past.) meilė. Robertas labai saugo motiną ir supranta, kad viskas vyksta dėl miško, kurio jo motina nemažai turi. Kaip mama Kristina aš nenorėčiau, kad mano sūnus gyventų su tokia moterimi, kokia yra Jūratė. Tokių moterų – „barakudų“ – savo vaikui nenorėtų nė viena mama. Kiekviena motina, atiduodama sūnų ar dukrą, laukia anūkų. To mažo vaikelio labai reikia.
– Su serialu „Moterys meluoja geriau“ televizijoje jus išvydome bene pirmą kartą...
Aš nedaug rodausi ekrane. Nebent vienos vaistinės reklamoje. Į serialą įpuoliau, galima sakyti, pirmą kartą. Ir tas mano buvimas trunka jau keturis sezonus. Atrodo, kad tai dar nebus pabaiga.
– Pati žiūrite šį serialą?
Pasižiūriu. Esu priversta žiūrėti, nes mano anūkas Karolis vis man paskambina. Mes aptarinėjame, kaip viskas buvo, kas jam patiko, o kas – ne. Man įdomu stebėti, kaip dirbu pati, kaip dirba mano kolegos. Man atrodo, kad šis serialas kitoks nei visi kiti.
– Kaip jaučiatės matydama save ekrane?
Labai blogai. Matyt, tai visų artistų problema. Žiūrovas mato vienaip, aš – kitaip. Stengiuosi pastebėti klaidas ir pasimokyti. Mokausi net į kitus žiūrėdama.
– Ar šaunaus dueto – mamos ir jos sūnaus – santykiai jau peraugo serialo rėmus?
Dabar susitikę su Nerijumi Gadliausku vis pajuokaujam, mamyte ir Robertėliu vienas kitą pavadinam, beje, ir kolegos neretai patraukia per dantį.
– Darbas televizijoje jums suteikia gerų emocijų?
Gerų emocijų gaunu nemažai. Man patinka trupė. Serialo režisierius Sigitas Račkys pats yra aktorius. Jis jaučia visus niuansus. Su juo malonu dirbti.
– Kaip manote, ar teatro salėje yra daug žiūrovų, kurie scenoje jus mato kaip šauniąją Robertėlio mamytę?
Galbūt dabar tokių ir atsirado, tačiau nemanau, kad jie būtent dėl to ateina į teatrą.
– Ar šiuo metu vaidmenų teatre jums nestinga?
Prisipažinsiu, jaučiuosi taip, tarsi išgyvenčiau antrąją jaunystę: esu labai užsiėmusi, ir vaidmenų pakanka. Neseniai nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ už karalienės Bonos vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“ buvau išrinkta geriausia aktore. Jaučiausi labai pamaloninta. J. Vaitkus – neeilinis režisierius, turintis netradicinį požiūrį. Buvo labai malonu pas jį dirbti. Tai mano pirmas didelis vaidmuo jo spektakliuose.
– Labiausiai įsimintini tie vaidmenys, kurie buvo įvertinti?
Tikrai ne. Aš nebuvau lepinama įvertinimais, bet yra tokių vaidmenų, kurie nuo jaunystės manyje giliai įsirėžę ir žiūrovams įsiminę. Savo kaip dramos aktorės karjerą pradėjau Katės vaidmeniu Šiaulių dramos teatro režisierės Natašos Ogaj spektaklyje „Katės namai“, sukūriau Anjesės vaidmenį „Euridikėje“, Donjos Anchelos – „Damoje vaiduoklėje“. Tokių gražių vaidmenų turėjau nemažai.
– Koks vaidmuo turėtų būti, kad įsimintų visam gyvenimui?
Čia viskas režisieriaus rankose. Jis veda artistą. Jeigu jis turi savo požiūrį ir aš esu linkusi juo patikėti, jis nuves geru keliu. Pas vieną režisierių tas pats vaidmuo gali tapti labai įsimintinas, o pas kitą – išnykti.
– Ar jau išmokote sulaukti premjerų be streso?
Prieš premjerą užvaldo toks, kartais net negeras, jaudulys, kuris labai trukdo. Reikia išmokti kontroliuoti savo emocijas, ir per ilgą laiką įpranti tai daryti. Kiekvienas spektaklis reikalauja emocijų, savęs suėmimo į rankas, nepasidavimo, net jei į sceną eini N-tąjį kartą.
– Jums tai pavyksta?
Gyvenimas priverčia. Dabar mane tramdo kraujospūdis. Kai jis pakyla, geriu vaistų. Tada suvaldau jaudulį. Negali tam pasiduoti, nes bus blogai. Taip pat nėra gerai, jei jautiesi visai ramiai. Kažkokia emocija, nervinimasis turi būti. Kai išeini į sceną ir junti, kad tu „pagavai“ žiūrovą, o ne jis tave „ima“, būna labai smagu vaidinti.
– Kartais tie patys spektakliai būna rodomi keliolika metų. Ar neįsimeta į aktoriaus sielą jo polėkį žlugdanti rutina?
„Haroldas ir Modė“, kuriame vaidinau Motiną, buvo rodomas septyniolika metų, labai ilgai repertuare laikėsi ir „Keturiese vidurnaktį“. Daug kas priklauso nuo kolektyvo. Jeigu visi rimtai žiūri į savo darbą, neleidžia ir tau nuklysti į lankas. Vienas vaikinas pasakojo, kad žiūrėjo „Haroldą ir Modę“ prieš daugelį metų. Paskui grįžęs iš tarnybos kariuomenėje vėl nuėjo į šį spektaklį. Sakė negalėjęs atsižavėti, kad po tiek metų spektaklis pulsuoja gyvybe ir leidžia jaustis taip, tarsi būtum premjeroje. Labai svarbu, kad aktorius, kaip ir balerina ar sportininkas, nuolat treniruotųsi, galėtų išsikrauti repeticijose. Tada ir tie seni spektakliai neatsibosta. Jie aktoriui yra tarsi atgaiva, suteikia pasitikėjimo. Baisu, kai aktorius neturi darbų ir tik kokį kartą per mėnesį pasirodo scenoje.
– Jaunimo teatre jūs – jau vos ne keturis dešimtmečius. Kada jums buvo sunkiau – tada ar dabar?
Artistui labai sunku, kai neduoda darbo. O kai gauni darbą, be to, dar pas gerą režisierių, nieko geriau nebūna. Kai aš neinu dirbti, susergu tiesiogine to žodžio prasme.
– Anais laikais teatre buvo konkurencija?
Teatre visada yra konkurencija, sukurianti vidinę įtampą. Prieš kiekvieną naują darbą vis drebėdavai, pasirinks tave vaidmeniui ar ne. Kartais atrodo, kad tai – tavo vaidmuo ir tu jį tikrai gerai suvaidinsi. Tačiau režisierius kažkodėl pasirenka kitą...
– Teko ir ašarų pralieti?
Buvo ašarų, buvo ir neteisybės, kartais pajusdavau, kad ne visada sekasi, žeidė ir santykių šaltumas, buvo ir išsigandimo, ir pasimetimų. Visko teko patirti.
– Kaip jums pavyko šitiek metų išvengti teatruose siautusių skersvėjų?
Tų skersvėjų buvo, bet, ačiū Dievui, manęs neatleido. Etatinių aktorių į gatvę nevaro. Jauniems yra sudėtingiau. Skauda širdį, kai, baigę studijas, jie turi lakstyti po teatrus, vos spėdami suktis. Jiems nepavydžiu. Jie neturi namų. O aš turiu savo namus, teatrą, kuriame esu daug metų.
– Gal per ilgus darbo teatre metus esate susikūrusi tam tikras taisykles, tarkim, nevaidinti to, nevaidinti ten?..
Jokių savo taisyklių neturiu. Tai būtų neprofesionalu. Lentoje pakabinamas vaidmenų sąrašas, ir tu negali atsisakyti. Pasitaikydavo ir nelabai „limpančių“ vaidmenų, buvo ir malonių, bet niekada nieko nesu atsisakiusi.
– Sunkiausi tie vaidmenys, kuriems tenka labai daug teksto?
Tas tekstas yra niekis, kol dar atmintis „nepaveda“. Jei netyčia koks žodis užstringa, gali suimprovizuoti ar partneris „išsuka“. Daug baisiau, kai tekstas yra eiliuotas. Tada dažnai apsėda mintis, kad tik „neužkliūtų“. Vieną kartą, kai vaidinom Moljero „Mizantropą“, pajutau, kad man tarsi išplaukia baltas lapas... Galvojau, tik nesustok. Paskui pradėjau kažką kurti. Vėliau kolegos kalbėjo, kad Andrejauskaitė perrašinėja tekstą.
– Ar perskaičiusi spektaklio scenarijų greitai pamatote savo herojų?
Taip. Kažkaip jį pajuntu vidumi. O kai pajunti, kad tai – būtent tavo vaidmuo, apima tokia aistra, iškart norisi dirbti.
– Šių dienų jauni aktoriai skiriasi nuo jūsų laikų jaunimo?
Kiekviena karta turi savo. Negalėčiau sakyti, kad ši karta yra kažkuo blogesnė ar mažiau talentinga. Aš visada džiaugiuosi, kai tenka scenoje vaidinti su jaunais žmonėmis. Jie priverčia pasitempti.
– Į kokią aktorę norėjote būti panaši, dar tik svajodama apie aktorystę?
Man patiko Eugenija Pleškytė, Gražina Balandytė, Rūta Staliliūnaitė, bet kad norėčiau būti į kurią nors panaši – ne...
– Ar šiandien aktoriaus profesija – prestižinė?
Nei anksčiau, nei dabar ji nebuvo prestižinė. Menininko profesija niekada nebuvo iki galo įvertinta – nei atlygio, nei dėmesio prasme. Žaviuosi rusų kultūra. Jie moka džiaugtis, pagerbti artistus, net ir mirusius, mėgautis kitų sėkme. Mes – kitokie: pernelyg santūrūs, gal labiau pavydūs, tiesiog dar nemokame rodyti pagarbos kitam.
– Mokyklos laikais labiau žavėjotės teatru ar kinu?
Teatru. Mano klasės draugės rinko artistų nuotraukas. Aš to nedariau, bet mėgau lankytis teatre. Man tai buvo kaip šventė. Atsimenu, žiūrėjau spektaklį, ir staiga užplūdo stiprus vidinis impulsas: „Ir aš ten noriu būti...“ Jis ir atvedė mane į sceną. Aš gimiau ir augau Kaune. Mano tėvas buvo teisininkas, mama dirbo statiste teatre. Deja, galima sakyti, užaugau be mamos – ji mus paliko, kai man buvo treji.
– Ar esate patenkinta savo laimėjimais?
Negaliu skųstis likimu, kad jis mane būtų nuskriaudęs. Turėjau nemažai gražių darbų, bet buvo ir ilgas skausmingas etapas, kai sėdėjome be darbo. Sunkiausia buvo peržengus 40–45 metų ribą, kai nesi nei jaunas, nei senas.
– Jūsų dukra nesusižavėjo aktoryste?
Ne, ir labai tuo džiaugiuosi. Kam čia kankintis visą laiką, geriau tausoti sveikatą. Mano dukra – medikė.
– Ar pati dažnai įsitaisote žiūrovų salėje?
Visus spektaklius pasižiūriu. Ir ne tik tuos, kurie rodomi mūsų teatre. Nueinu ir į kitus. Man tai – ir profesinis smalsumas, ir puikus atsipalaidavimas.
– Kokiems malonumams atsiduodate, kai nereikia eiti į teatrą?
Visada labai laukiu vasaros atostogų. Tada prisirenku daug knygų ir išvažiuoju į sodybą. Nemėgstu skaityti pripuldama. Jeigu jau skaitau, tai skaitau rimtai. Vieno mėgstamiausio rašytojo neturiu, bet jei reikėtų vardyti labiausiai patikusias knygas, išeitų ilgas sąrašas.