– Dar tik devynios ryto, o jūs jau atskubėjote iš televizijos. Iki vakaro darbų sąrašas tikriausiai nutįs ilgas?..
Tikrai. Šiandien jau spėjau sudalyvauti „Labo ryto“ laidoje, kur kalbėjau apie Lietuvos baleto 85-metį. Dar manęs laukia dvi operos „Karmen“ repeticijos, o vakare – baletas „Bajaderė“.
– Dažnai savo dienotvarkę dėliojate griežtai pagal valandas?
Kasdien... Savaitei, kartais net metams į priekį.
– Tad ar nesunkiai prisiėmėte naujojo LTV „Triumfo arkos“ orkestro vadovo pareigas?
Apsisprendžiau lengvai, įvertindamas susiklosčiusią padėtį – juk projekto galėjo ir nebūti, – tikėdamas jo sėkme.
– Šis pramoginis TV renginys jums – tarsi atgaiva po rimtų darbų?
Negaliu sakyti, kad atgaiva. Aš ten neinu pailsėti ar atsipalaiduoti. Man tiesiog patinka nauji, kitokie darbai. Teatras per keliolika metų tapo kaip tikrieji namai, tad norisi įkvėpti ir gaivesnio oro.
– Tačiau iš šalies žiūrint į dirigentus atrodo, kad televizijoje jie diriguoja labiau atsipalaidavę nei Operos ir baleto teatre...
Iš tikrųjų ir teatre, ir televizijoje diriguoji vienodai, tik yra aplinkos skirtumas. Televizija turi savitą specifiką: privalai perteikti muziką taip, kad televizija galėtų parodyti žiūrovui. Studijoje nesijaučiu atsipalaidavęs. Dirgina naujas jaudulys, didžiulis atsakomybės jausmas už kolektyvą – juk daugelis muzikantų į televiziją atėjo pirmą kartą.
– Šįkart „Triumfo arkos“ dalyviams talkina iš pavienių muzikantų suburtas orkestras. Ar su tokiu dirigentui sunkiau dirbti nei su savu, seniai pažįstamu?
Čia groja tikri profesionalai, kuriems muzikinė medžiaga nėra naujiena. Tačiau grojimas studijoje ir prieš kameras yra truputį kitoks nei orkestrinėje ar koncertų salėje. Čia negali susitelkti vien į partitūrą, turi dar ir galvoti, kaip visa tai atrodys.
– Projekto dalyviai eina į „Triumfo arką“ norėdami išgarsėti. Ar dirigento tikslas toks pats?
Aš neturiu tikslo išgarsėti, nors televizija daro savo poveikį. Būna, kad žmonės nustemba sužinoję, jog dirbu teatre, nors ir ne kartą yra matę mano diriguojamas operas ir baletus. Teatre dažnam žiūrovui dirigentas lieka nepastebimas. Televizija populiarina veidus, bet mano misija čia – padėti atlikėjams tobulėti, patirti naujų įspūdžių ir pasidalyti sukaupta patirtimi.
– Kokiais darbais, be veiklos Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei televizijoje, mėgausitės šį sezoną?
Jau septintą sezoną dirbu M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninio orkestro meno vadovu ir dirigentu. Orkestre groja IX–XII klasių moksleiviai. Koncertuodami daug važinėjame po Lietuvą. Šis darbas man teikia didelį malonumą. Nenustoju stebėtis jaunimo entuziazmu groti taip, kaip suaugusieji. Dar koncertuoju su Valstybiniu simfoniniu orkestru, Kauno miesto simfoniniu orkestru, esu kviečiamas diriguoti įvairiuose projektuose. Be to, dar dėstau Muzikos ir teatro akademijos Operos studijoje.
– Kelintoje klasėje suvokėte, kad suksite rimtų menų link?
Gal septintoje. Mokydamasis Vilniaus 9-ojoje vidurinėje mokykloje, lankiau vaikų dainų ir šokių ansamblį „Ugnelė“, kur grojau lamzdeliu, šokau pramoginius šokius, net buvau įgijęs B atskyrį. Abu mano tėvai dalyvavo lengvosios muzikos ansamblyje: mama dainavo, tėtis grojo saksofonu. Man tas žanras labai patiko. Svajojau įstoti į J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos Estrados skyrių. Tačiau ten patekti buvo labai sunku. Tad pirmiausia įstojau į chorinio dirigavimo specialybę, kur berniukus priimdavo beveik be konkurso. Čia pakliuvau pas nuostabų dėstytoją Vytautą Žvirblį. Jis mane taip užkrėtė savo specialybe, kad neliko jokių minčių sukti estrados keliu.
– Kaip keitėsi jūsų muzikinis skonis?
Paauglystėje, kaip ir visiems bendraamžiams, man imponavo popmuzika, rokas, mokykloje vesdavau diskotekas. Tačiau nueidavau pažiūrėti ir operos ar baleto spektaklių, nes teatrą dažnai lankydavo mano tėvai. Aš ir šiandien su dideliu malonumu klausausi tos muzikos, kuri mane užaugino: „Queen“, „Smokie“, ABBA... Automobilyje turiu didelę „Smokie“ dainų rinktinę ir galiu jos klausytis tūkstantį kartų. Gaila, kad Lietuvoje stinga profesionalios popmuzikos.
– Ar prisimenate savo pirmąjį koncertą?
Prisimenu labai gerai. Buvau dar tik septyniolikos, J. Tallat-Kelpšos mokyklos antrakursis. Mano dėstytojas V. Žvirblis vadovavo ansambliui „Rūta“, kur chormeisteriu dirbau ir aš. Prieš Kaune numatytą koncertą sunegalavo kolektyvo vadovas. Vesti koncertą teko man. Pirmą kartą dirigavau visam koncertui. Tai buvo didžiulė patirtis. Didelių keblumų nekilo, nes buvau jau dešimtį metų grojęs „Ugnelėje“, repertuaras man buvo žinomas.
– Kaip dabar jaučiatės prieš kiekvieną pasirodymą?
Kai, baigęs orkestrinį dirigavimą Muzikos ir teatro akademijoje, atėjau į Operos ir baleto teatrą, prieš pirmuosius spektaklius labai jaudindavausi: drebėdavo rankos, daužydavosi širdis. Turėjau ryžtingai kovoti, kad susidoročiau su tuo nerimu. Jaudulys it kokia infekcija persiduoda visiems muzikantams. Nugalėti jį – svarbus dalykas. Jei apskritai pavyksta nugalėti...
– Jums pavyko?
Stengiuosi nepritraukti prie savęs jaudulio. Jis niekur nedingo, bet dabar jis kitoks. Esu labai dėkingas maestro Jonui Aleksai už jo duotas pamokas teatre. Tas žmogus mane privertė keistis, kitaip mąstyti, suvokti savo padėtį ir tikslus. Iš jo siurbiau, ką tik galėjau.
– Ar gali dirigentas ištempti vidutinį orkestrą, o silpnas orkestras nusmukdyti dirigentą?
Nemanau, kad blogas orkestras tempia dirigentą žemyn, bet jei dirigentas geras, jis tą orkestrą lyg ir pakelia. Aš vadovaujuosi nuostata, kad neįveikiamų, nesugrojamų kūrinių nėra. Jei nesugebi pritraukti muzikantų ir nuteikti jų groti taip, kad tai atitiktų tavo viziją, geriau nesiimk šio darbo. Tada ir orkestras nebus geras. Imdamasis kūrinio, aš turiu jį išgirsti, pamatyti viziją ir patikėti, kad su muzikantais jį gerai atliksime. Tada klausytojui lieka spręsti, ar orkestras yra aukšto lygio.
– Tie kūriniai, kuriuos repetuojate ir atliekate šimtus kartų, jums vis dar kelia emocijų?
Iš tiesų yra kūrinių, kuriuos atlikau daugiau kaip šimtą kartų, pavyzdžiui, „Spragtuką“, ir atrodytų, ką čia dar gali surasti nauja. Dirigentui sunkiausia nugalėti rutiną. Svarbiausia – gebėti naujai pamatyti partitūros momentus ir mokėti jais žavėtis. Buvo momentų, kai atsidusdavau: „Ir vėl tas pats.“ Tačiau jei leidžiu sau taip jaustis, tas spektaklis rutiniškai ir nuskamba, nesukeldamas emocijų nei dirigentui, nei atlikėjams, nei žiūrovams. Aš tikiu, kad moku nugalėti rutiną. Kitaip darbas būtų neįdomus.
– Kas jus vargina labiau – fizinis darbas ar psichologinė įtampa?
Fizinis darbas nevargina tiek, kiek psichologinė įtampa, kurią nugalėjęs tampi laimingesnis. Man pavyksta susikurti tokią atmosferą, kad ta įtampa neslėgtų. Tačiau yra kitokia įtampa – kūrybinė. Ji kyla kūrybinio proceso metu ir paliečia ne tik dirigentą, bet ir visą kolektyvą. Ji ypač paaštrėja prieš premjeras. Ir tai žavu. Stengiesi, kad ji būtų, bet tavęs neslėgtų. Kitaip apniktų depresija ir baigtųsi visos kūrybinės kančios.
– Kokius spektaklius diriguojate su ypatingu džiaugsmu?
Jei pasakysiu, kad turiu vieną tokį spektaklį, kas nors pagalvos, kad kitus diriguoju be džiaugsmo. Ko gero, reikėtų kalbėti apie stilius ar epochas, kurių muzika yra arčiau širdies. Eidamas į spektaklį, turiu jį mylėti. Nemeilė iškart pasimato. Dirigentas neturi sau leisti to rodyti.
– O ką norėtumėte diriguoti per savo jubiliejų?
Manyčiau, kad šia proga mieliausias būtų naujas spektaklis.
– Ar į Operos ir baleto teatrą ateinate kaip žiūrovas?
Į operą ar baletą ateinu vedamas vieno dalyko – pamatyti, kaip dirba trupė, kaip debiutuoja vienas ar kitas atlikėjas... Prisipažinsiu, man sunku į visa tai žiūrėti nepriklausoma akimi, nes šį teatrą gerai pažįstu. Prasiblaškymui geriau tinka kitas teatras. Ten galiu pasijusti kaip tikras žiūrovas, nes nematau užkulisinių dalykų.
– O kur jaučiatės visiškai atitrūkęs nuo teatro?
Geriausiai atsipalaiduoju dirbdamas ūkiškus darbus: kaldamas, gręždamas, konstruodamas... Gal ir netobulai meistrauju, bet moku tą daryti. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą savo sodyboje pats pasidariau laiptus į antrą aukštą.
– Iš kur to išmokote?
Mano senelis jaunystėje buvo Lietuvos cirko muzikantas, grojo raitajame pučiamųjų orkestre. Be to, jis buvo kalvis, mokėjo visus ūkio darbus. Tą stengėsi perduoti ir savo vaikams bei anūkams: mano tėvą išmokė groti pučiamuoju instrumentu, mane – akordeonu. Mano tėvas iš senelio įgytą patirtį perdavė man. Aš galiu ir stalius būti, ir automobilį susitaisyti.
– Ar užtenka laiko ūkiškiems darbams?
Daug laisvo laiko neturiu, bet susikuriu. Stengiuosi darbus planuoti taip, kad liktų laiko ir smegenims išvėdinti – kažką pameistrauti, pažvejoti...
– Net jei kūrinį diriguojate ne pirmą kartą, ar galite skubomis žengti prie dirigento pulto, tarkim, ką tik grįžęs iš savo sodybos?
Galėčiau tą daryti. Tačiau taip nebūna. Jeigu kas nors pro rakto skylutę pažiūrėtų, galėtų atrodyti, kad aš nieko nedarau. Iš tikrųjų nebūna taip, kad prieš kiekvieną spektaklį atsiversčiau partitūrą ir kartočiau. Tačiau, kad ir ką daryčiau, tą kūrinį nešiojuosi mintyse. Aplinkiniams kartais atrodo, kad esu „išplaukęs“, nes mano mintys koncentruojasi į spektaklį.
– Kiek batutų esate sulaužęs per šešiolika darbo teatre metų?
Batuta sulūžta, kai susidėvi. Iš pykčio nesu sulaužęs nė vienos. Beje, nežinau, kiek jų esu turėjęs. Kai tik atėjau į teatrą, maestro Vytautas Viržonis mane paragino nuo pat pirmųjų dienų registruoti visus spektaklius. Praėjusią savaitę užregistravau 787-ąjį šiame teatre diriguotą spektaklį. Iš viso – 44 skirtingi pavadinimai. Net pats nustebau: nejaugi jau tiek daug?
– Kiek metų dirigentui paprastai tarnauja batuta?
Įvairiai. Kai nebuvo lengva jų įsigyti, pats ėmiau jas darytis. Už 30 kapeikų nusipirkdavau tradicinę lazdelę, apšlifuodavau, nudažydavau baltais dažais ir uždėdavau kamštuką. Kai atsirado plastikas ir anglies pluoštas, žūklės reikmenų parduotuvėje pirkdavau dugninės meškerės antgalį, pagamintą iš anglies pluošto: atsipjaunu tokio ilgio, kokio reikia, pasigaminu iš vyno kamščio galiuką, prisitaikęs prie rankos, ir nudažau baltais dažais. Išeidavo gana lengva ir patogi lazdelė. Turiu batutą, kuri man tarnauja jau šešerius metus. Savo rankomis pasigamintu instrumentu, atrodo, ir diriguojasi kitaip. Ne vieną esu padovanojęs.
– Ar laikote save tipišku Dvyniu – gilaus mąstymo, bet nervingu žmogumi?
Galiu tik pasakyti, kad man sekasi susikalbėti su žmonėmis. Nervingumą stengiuosi paslėpti, ypač prieš kolektyvą. Galbūt viduje ir labai išgyvenu, bet stengiuosi savo nerimo neperduoti aplinkiniams.
– Jei vieną dieną tektų pasakyti: „Aš visą save atidaviau scenai, visą gyvenimą paaukojau menui“, tartumėte šį sakinį su pasididžiavimu ar tam tikru grauduliu?
Matyt, sakyčiau tai su tam tikru pakylėjimu, bet kartu ir atsiprašydamas visų artimųjų, kad jiems neskyriau tiek dėmesio, kiek jo skyriau scenai.
– Jūsų sūnūs Adomas ir Rapolas rodo polinkį į muziką?
Muzikalūs abu, tačiau ar nueis muzikos keliu, bus matyti ateityje. Jaunėlis šiuo metu aktyviai muzikuoja, lanko muzikos mokyklą. Manęs tėvai neskatino – aš pats veržiausi į vieną ar kitą muzikos žanrą. Norėčiau, kad ir mano vaikai rinktųsi patys.
– Ką dar turėtumėte nuveikti, kad pasakytumėte, jog pasiekėte viską, ko norėjote?
Kūrybiniame darbe sunku tiksliai apibrėžti savo planus, nes naujos mintys ar idėjos gali kilti bet kuriuo metu. Kitas reikalas – kaip jas pavyksta įgyvendinti. Aš manau, kad visos mano idėjos – ateityje. Man jau seniai norisi parengti ciklą muzikinių dramų, kuriose dalyvautų simfoninis orkestras, choras, solistai, aktoriai. Panašiai kaip Edvardo Grygo muzika Henriko Ibseno dramai „Peras Giuntas“. Tokios patirties jau turėjau. Atsimenu, kokį malonumą patyrė aktoriai, būdami šalia simfoninio orkestro, ir mes, muzikantai, – šalia aktorių. Tikiuosi, kad atsiras galimybė tai įgyvendinti dažniau.
– Ar dar svajojate prisiliesti prie lengvosios muzikos?
Labai norėčiau diriguoti roko operą, dar nestatytą Lietuvoje. Būtų puiki proga išsilaisvinti nuo rutina rizikuojančių tapti kasdienių minčių.