Aišku, Europos Sąjunga yra daugiakalbė: 23 kalbos vadinamos oficialiosiomis, o prie jų glaudžiasi dar antra tiek regioninių bei mažumų kalbų. Mūsiškė, lietuvių, kalba priklauso pirmajai grupei. Apie mažą jos kertelę – kaip europiniai teisiniai dokumentai ir kiti informaciniai rašiniai sužimba ekrane mūsų gimtąja kalba, apie tuos, kurie juos ja „prakalbina“, bei apie savąjį gyvenimą svetur mielai sutiko papasakoti panevėžietis Saulius Mikšys, dabar – vertėjas Europos Komisijos Vertimų raštu padalinyje.
„Čia atsiradau kaip ir atsitiktinai“, – lyg tarp kitko tarsteli Saulius, tarsi suremti savo žinias su keliais šimtais kitų, taip pat besitaikančių į vieną iš šešiasdešimties vertėjų raštu vietų Europos Komisijoje, būtų buvę vieni niekai.
Žinoma, jau tuomet Saulius buvo ne pėsčias – porą metų privačioje firmoje jis patikimai yrėsi per gausingas įvairiausio plauko vertimų krūvas.
„Atsimenu, kai pirmąsyk europinis dokumentas nutūpė ant mano stalo, už galvos susiėmiau – kas čia per kalba ir ką su ja daryti?! – šypsosi prisiminęs panevėžietis. – O paskui jau pats eidavau tokių vertimų prašyti – jie brangesni buvo, o jau ir įsibėgėjęs buvau.“
Tad atvažiavus į Liuksemburgą, anot S. Mikšio, darbas buvo praktiškai tas pats, tik kolektyvas – tarptautinis.
Susigrąžino savaitgalius
Išties, kai 2004-aisiais net dešimt Rytų ir Vidurio Europos šalių viena didele banga tapo Europos Sąjungos kūnu, iš tiek pat šalių ir vertėjai, vis po vieną kitą, ėmė skrebenti vertimus į savo gimtąsias kalbas.
„Tie metai – vieni gražiausių: suvažiavom visi lygūs, pilni idėjų, ir viskas kūrėsi akyse, – su malonumu prisimena Saulius. – O kur dar nesibaigiančios pažintys, bendros šventės, žygiai... Tik atvažiuoji, ir išsiplečia tavo akiratis – tai, ką skaitei knygose ar laikraščiuose, galėjai vos koridoriumi perbėgęs sutikrinti su būtent iš to Europos kampo kilusiaisiais.“
Tęsiant daugiakalbių koridorių temą, Saulius prisipažįsta savo kailiu patyręs, kad apie tą patį kitakalbiai dažnai pasako visiškai kitaip.
„Vieni turi tokių sąvokų, žodžių junginių, kurie niekaip į mūsų kalbą netelpa, – aiškina vertėjas. – Arba priešingai – mes net keliais būdais galim išreikšti tai, apie ką jie visiškai nenutuokia.“
O valandų valandas teisinių tekstų, vėliau virsiančių įstatymais, „kalbinimas“ lietuviškai neužgožė naujų patirčių jūros?
„O kodėl turėtų? – juokiasi pašnekovas. – Dirbu mėgstamą darbą, už jį gaunu normalų atlyginimą, turiu geras darbo sąlygas. Beje, iš naujo atradau savaitgalius, jie Lietuvoje dirbant privačiame sektoriuje buvo kiek primirštas dalykas.“
Jei reikia, ir „paspalvina“
„Per ketverius metus Liuksemburge pamačiau, kaip veikia tie mūsų išsvajotieji Vakarai, – pasakoja S. Mikšys. – Kai kur išties gerai sustyguota, bet kitur – ypač viešųjų paslaugų srityje – mes juos esam toli prašokę.“
„Atvažiavus iš Lietuvos, toks įspūdis, kad greitai bėgai pakrante, o čia – lyg jūroj iki krūtinės. Dar bandai bėgt, bet sistema tave įspraudžia į rėmus. Ir šokinėk nešokinėjęs, viskas čia judės lėtai, bet užtikrintai“, – šypsosi į ūsą Saulius.
Kai teisiniuose labirintuose jis jau jautėsi kaip žuvis vandeny, ėmėsi visuomenei skirtų rašinių, kurie Europos Komisijos tinklalapyje išdygsta visomis dvidešimt trimis oficialiosiomis kalbomis. „Kai buvo nuspręsta specialų padalinį tokiems tekstams versti perkelti į Briuselį, mano ranka jau buvo įgudusi ir prigludusi prie jų“, – dar vieną lagaminų krovimosi priežastį aiškina Saulius.
„Gal ir gerai, kai neleidžia užsitupėti, vis stumteli“, – svarsto jis, nors neslepia, kad iš pradžių „neturėjo širdies“ vadinamajai Europos sostinei.
„Bet per beveik dvejus metus kažkaip pripratau, – sako buvęs panevėžietis. – Briuselis – didesnis miestas, tarptautinis, tai ir vyksmo, kultūrinių renginių pasiūla daug platesnė. Nors į Liuksemburgą labai smagu grįžti – paskutinius tris savaitgalius ten dviračiais pravažinėjau.“
O darbe? „Tinklalapiui skirti tekstai apie tai, ką naujo Europos institucijos siūlo žmonėms, yra gerokai gyvesni. Versdamas teisinius, turi būti tikslus kaip laikrodis, o čia jau yra kur paleisti fantaziją ir mintį“, – sako Saulius.
Tarsi taptum bendraautoriumi?
„Gal ne visai taip, bet jei autorius per sausas, gali kiek paspalvinti jo tekstą, o jeigu per daug emocingas, tai nuleisti iki lietuviams priimtino tono“, – paaiškina. O kaip tokius dalykus vertėjas išmatuoja? Saulius sako, jog remiasi pačiais paprasčiausiais kriterijais: „Jauti, ar pas mus taip sakoma, ar ne. Juk skaitai lietuvišką spaudą, pats lietuvis esi, tai ir stengiesi į bendrą lygį taikyti“.
Nuo žvaigždžių iki instrukcijų
Jeigu manote, kad visi Europos institucijų vertėjai yra studijavę kalbas, S. Mikšys šį stereotipą išsyk apvers aukštyn kojom. „Vilniaus universitete baigiau fiziką“, – pareiškia pašnekovas.
Fizika jam davusi nepaprastai platų pasaulio suvokimą, pajautimą, praplėtusi akiratį.
„Tiesiog paskui lengviau gyvenime orientuotis, surasti priežastis, pasekmes, bent jau nuvokti, kur ko ieškot“, – tikina jis.
Tačiau ką bendro tikslusis mokslas turi su vertėjo darbu?
„Fizika man labai pravertė dirbant privačiame vertimų versle, bet ne mažiau ir dirbant su techniniais Europos Komisijos tekstais, – paaiškina Saulius. – Tiek ten, tiek čia dauguma vertimų – tai toli gražu ne grožinė literatūra: ekrane sužimba įvairiausios instrukcijos, techniniai vadovai... Ir visa tai nuo žemės ūkio iki medicinos subtilybių, nuo garvežio pavaros smulkaus aprašymo iki šimto lėktuvo sparno detalių! Su tokiu tekstu kaktomuša susidūrusi fizika – didžiulis pliusas, nes bent jau žinai, į kurią pusę žiūrėt.“
Bet ne veltui sakoma, kad fizikai širdy – beveik poetai. S. Mikšiui užsienio kalbos parūpo dar mokyklos suole.
„Atsimenu, per antrąją rusų programą rodydavo šaunias kalbų pamokėles ir kasdien vis kita kalba, – pasakoja jis. – Pradėjau nuo anglų, o paskui, žiūrėk, jau visas penkias dienas prilipęs prie televizoriaus: traukė ir prancūzų, ispanų, vokiečių ir italų...“
Bet kai Saulius užsiminė apie kalbų studijas tėvams, mamos antakiai tik šoktelėjo: „Baik juokus! Pirmiausia rimtą specialybę įgyk.“
Tačiau vėliau mama pati užkrėtė sūnų domėjimusi žvaigždėmis. „Ir aš įnikau į knygas apie jas, – šypsosi dabar prisiminęs panevėžietis. – Kai studijuojant reikėjo specializuotis, mano pasirinkimas buvo aiškus: nuėjau mokytis astronomijos. Nors lauktosios romantikos ten buvo gerokai mažiau – jos vietą užėmė aukštoji matematika.“
Astronomija Sauliaus pomėgiai neapsiriboja.
„Mano dėdė laivuose dirbo virėju, tai pripūtė man galvą būtų nebūtų istorijų apie laivus ir jūras. Ir aš, svajodamas būti jūrininku, sugraužiau visas įmanomas knygas, nuotykių romanus apie tai“, – prisipažįsta vyras.
Šios savo svajonės Saulius viena ranka tebėra įsikibęs ir dabar. „Susiradau kapitoną ir kasmet savaitę kitą burine jachta plaukioju po jūras. Tai labai gerai išvalo galvą, – patikina jis. – Vos atsistoji ant denio, ir visos problemos lieka krante. Čia, žemėje, visur proza, o va ten, vandenyse, prasideda poezija... Nieko nėra romantiškiau ir gražiau už naktį jūroje: krantų nesimato, vien tik vėjas, burės, laisvė. Fantastika!“
Prisiminimuose – ir Piniava
Kai pradedam taršyti išėjūnams neišvengiamą šaknų temą, S. Mikšys susimąsto. O paskui prisipažįsta: kai grįžta namo, į Panevėžį, į „tada naują, dabar jau seną butą, tada naujame, dabar jau sename rajone prie parko“, iš atminties išraibuliavę vaizdai pirmiausia nugramzdina praeitin. Kai užšokęs ant dviračio iki uždusimo parke mina pedalus, kai su tėvais į Piniavą maudytis dumia ar kai jau Sąjūdžio laikais su jaunimo esperantininkų būriu šiaušia į Baltijos kelią. Dar mato save skuodžiantį 13-osios vidurinės koridoriais, savo „superinius“ muzikos, biologijos ir chemijos mokytojus.
„Pirmiausia esu dėkingas tėvams už išauklėjimą tvarkingu žmogumi ir už pastūmėjimą, kai susvyruoju“, – sako Saulius. Ir priduria: „O mamai dar už optimizmą.“
