Iš kokių vaidmenų ir kostiumų kasdien tenka vaduotis Asmik Grigorian, kuri nesileidžia sutapatinama su jokiais personažais– net ir su tais, į kuriuos įsijausti verčia kasdienybė?
„Man visada sunku išskirti vieną patinkantį dalyką bet kurioje srityje. Taip ir apibūdindama savo stilių tegaliu pasakyti: mėgstu rengtis įvairiai. Sportiškas kriminalinis (rus. спортивно уголовный) arba velniškas – taip įvardyčiau savo stilių“, – spiriama atsakyti pajuokauja Asmik, pati primindama neseniai Rygoje įvykusį konfliktą su latvių teisėsauga.
Drąsi ir nesikratanti atsakomybės moteris vengia bet kokių bandymų jai glotniai sušukuoti plaukus ir apvilkti Undinėlės, Violetos, Dezdemonos ar Šarlotės apdarais. Ji tarsi ungurys išslysta iš etikečių klijuotojų rankų. Ne viskas yra taip, kaip atrodo, lyg sako jauna operos solistė, prieš penkerius metus apdovanota garbingu Auksiniu scenos kryžiumi. Ne visus sutiksi pagal drabužį ir palydėsi pagal protą. Šią patarlę taip pat tenka atmesti: nuolat keisdama „kasdienę odą“ – drabužius ir jų stilių – Asmik sprunka nuo bet kokių apibendrinimų.
- Planavome susitikti kitur, bet taip nutiko, kad kalbamės Jūsų darbo aplinkoje – Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Todėl natūraliai kyla klausimas: kur to teatro yra daugiau – čia ar madoje?
Teatro kostiumas, kaip ir bet kuris drabužis, manau, nėra tik daiktas, papuošalas. Man jis yra personažo oda. Kostiumas – ne vienintelis, bet labai svarbus veiksnys, padedantis įsikūnyti į veikėją. O gyvenime niekada nebuvau ta, kuri seka mados tendencijas, nes man apdaras yra nuotaikos atspindys.
- Po vaidinimo galite atsisieti nuo personažo, bet gyvenime taip lengvai odos „nenusidirsi“...
Tačiau juk kiekvieną dieną, tam tikromis aplinkybėmis apimti tam tikrų jausmų, mes tarsi atliekame vaidmenis. Ir pasirinktą drabužį tądien užsivelkame tarsi tos dienos personažo odą.
- Nors nesekate mada, vis dėlto nuo jos nepabėgsite: vien stebėdama aplinkinius žmones galite nutuokti, kokios mados tendencijos vyrauja.
Tikriausiai, bet aš niekada nesirengdavau remdamasi tuo, ką matau aplink. Visada madą įsisavindavau vėliau. Būna, pamatau daiktą, kuris man tinka ir patinka, ir iškart galiu jį dėvėti. Bet dažniausiai pas mane daiktai ateina tada, kai jie jau išeina iš mados. Tik tada juos prisijaukinu. Man tikrai nesvarbu, ar „pataikau į madą“, nes drabužis man yra labai asmeniškas dalykas.
- Kai einate į renginius, Jums pataria žinomi dizaineriai ir stilistai, todėl „iškristi iš konteksto“ tarsi neturite galimybių.
Be abejo, būna renginių, kuriems ruošdamasi prašau specialistų pagalbos. Bet dažniausiai aprangą renkuosi pati. Galbūt kai kuriems stilistams ir kliūva mano apdarai, tačiau man svarbiausia – jaustis gerai ir patogiai. Tai nereiškia, kad atsisakau aukštakulnių, kad būtų patogiau vaikščioti, bet daiktas man turi „prilipti“.
- Ar už tai, kad per iškilmingas apdovanojimų ceremonijas vilkite dizainerio Juozo Statkevičiaus drabužiais, reikia dėkoti jo besąlygiškai meilei teatrui ir artistams?
Ne visada savo spintoje galiu rasti iškilmingoms progoms tinkamų drabužių. Su Juozu esame gana artimi žmonės – džiaugiuosi, kad jis yra mano draugų sąraše. Bet jo drabužius renkuosi ne tik dėl draugystės. Man jis yra ypatingas kūrėjas, vienas geriausių dizainerių, sakyčiau, netgi pasaulyje. Reikėtų didžiuotis, kad turime jį Lietuvoje.
Apmaudu, kad Lietuvos teatro elitas geriausių kūrėjų drabužiais gali puoštis vien dėl draugystės, nors jų statusas tarsi turėtų leisti jiems oriai rinktis ir net diktuoti toną.
Menininkai Lietuvoje niekada negaudavo ypač didelių pajamų. Žinoma, už visus negaliu kalbėti. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau sau leisti nuolat rengtis išskirtiniais dizainerių drabužiais. Kita vertus, man nebūtų labai svarbu, net jei ir galėčiau sau tai leisti. Iškilmingoms progoms dizainerių apdarus renkuosi ne todėl, kad jie yra puošnūs. Vilkiu ne drabužį, o meno kūrinį. Taip tarsi išreiškiu pagarbą dizaineriui.
- Kaip prisijaukintumėte personažą ir kaip vilktumėtės jo „odą“, jei tai būtų ne talentingo kūrėjo darbai? Ar teatras be dizainerio J. Statkevičiaus kostiumų būtų kitoks?
Be abejo, kitoks. Kaip vaidinti princesę, kai tave aprengia varle? Žinoma, aktorius vis tiek atliks savo darbą, net atrodydamas kaip varlė. Bet su tinkamu kostiumu yra žymiai lengviau atlikti savo vaidmenį ir būti princese.
- O jei staiga iš visuomenės gyvenimo dingtų toks reiškinys kaip mada, ar tada kasdienybėje būtų mažiau teatro?
O kas būtų, jei dingtų muzika ar apskritai teatras? Madą priimu kaip vieną iš meno formų. Nesuvokiu jos kaip buitinio reiškinio. Juk žmonės gali rengtis bet kuo, net ir bulvių maišais. Be teatro irgi galėtume išgyventi. Be daug ko galėtume apsieiti, tačiau drabužis kaip mados išraiška mums reikalingas ir dvasine prasme. Juo siekiame atskleisti savo jausmus ir jis padeda mums jaustis gerai. Kaip ir muzika, teatras, apskritai menas.
Bėdai prispaudus žmonės galbūt ir rengtųsi bulvių maišais, bet dabar apranga nekyla vien iš būtinybės pridengti kūną, tai greičiau laikytina savęs gražinimo žaidimu.
Aš irgi mėgstu puoštis, tik neskiriu tam labai daug laiko. Kadangi apdaras yra akivaizdi mano nuotaikos išraiška, rengiuosi labai įvairiai. Man sunku apibūdinti savo stilių. Vieną dieną tai gali būti suplyšę džinsai, kitądien pasirinksiu gotiškus akcentus, o trečią – klasikinius arba sportinio stiliaus drabužius. Niekada nekuriu įvaizdžio, dėl to negaliu iš anksto susigalvoti, kaip atrodysiu. Atsikėlusi išsirenku tokią aprangą ir tokias spalvas, kokių man reikia būtent tą dieną.
Pastaruoju metu gal ryškiau rengiuosi, bet šiaip mėgstu pastelinius tonus, o labiausiai – juodą spalvą. Dizaineriai ar stilistai mėgsta mane ryškinti, o pati to dažniausiai vengiu. Manau, esu gana ryški, todėl man visada norisi savyje ieškoti švelnesnių spalvų, tarsi nuslopinti tą ryškumą. Jei imtume teatro tipažus, tai man labiau patinka romantiškų tamsiaplaukių, o ne Karmen tipo personažai.
- Keista, atrodo, kad Jūs ne tik išvaizda, bet ir temperamentu esate labiau Karmen...
Charakterį irgi stengiuosi suvaldyti. Kiekvienas turime savybių, kurias siekiame paryškinti, o kitas – kiek nuslopinti. Kaip ir madoje, tam tikromis aprangos detalėmis slepiame trūkumus, o privalumus pabrėžiame. Šiaip ar taip, svarbu nepamiršti: gyvenime jaučiuosi savo nuotaikų šeimininkė, o scenoje – personažas. Jį kurdama taip pat įdedu daug savęs, tarsi esu jo kūrėja, nors ir ne vienintelė. Teatre jį kuria daugybė žmonių. Išsakau savo nuomonę, bet paklūstu komandai, kuri sprendžia, kokia turiu būti ir kaip atrodyti.
- O koks personažas ir jo kostiumas Jums vis dėlto lengviausiai „prilimpa“?
Gal penktojo dešimtmečio (Mimi ar Miuzetė iš G. Puccini operos „Bohema“ – red. pastaba)... O gal ir ne. Kiti sakė, kad man tas laikmetis ir tipažas labai tinka. Manau, geriausiai mane atspindėtų lengvas, plazdenantis, ilgas senovės Graikijos drabužis.
- Ar siekiate, kad ir aprangos detalės labiau pabrėžtų individualumą, o ne mados tendencijas?
Jei išsirenku kokį papuošalą, tai jis yra ne kosmetinė detalė, o asmeniškas ir labai reikšmingas daiktas. Man jis asocijuojasi ne su grožiu, o su būtinybe. Būtent papuošalai man yra itin glaudžiai susiję su tam tikromis, neretai labai asmeniškomis istorijomis.
- Vadinasi, sendaikčių turgaus neaplenktumėte?
O, tai mano aistra. Apskritai nemėgstu vaikščioti po parduotuves, bet įlindusi į kokią sendaikčių krautuvėlę ar antikvariatą ten prapuolu. Mano dėmesį gali patraukti bet kas – buities daiktas, papuošalas ar atvirukas.
- Tiek kurdama savo aplinką, tiek rengdamasi mėgstate derinti ir maišyti skirtingų stilių daiktus?
Tas simple clean stilius visiškai man netinka. Šnekant apie drabužius, gal labiau mėgstu minimalizmą, bet grynos, „švarios“ namų interjero linijos, balta ir paprasta aplinka man tikrai netinka – jaučiuosi kaip ligoninėje. Mane turi supti daug mažų jaukių daikčiukų.
- Kadangi scenoje turite dėvėti puošnius apdarus, tai gal kasdienybėje ieškote minimalizmo atsvaros?
Taip, jau seniai pastebėjau: jei turiu daug darbų, nuolatos esu scenoje, tai laisvalaikiu norisi paprastumo – nesidažyti, apsirengti bet kaip. Taip leidi sau pailsėti. Kita vertus, viduje esu labai spalvinga asmenybė, tad negalėčiau susikurti vieno įvaizdžio, stiliaus. Žaviuosi kitų žmonių pastovumu – jie laikosi savo susikurto stiliaus ir jo neišsižada. Savęs tokios neįsivaizduoju, nes man reikia labai didelės gyvenimo įvairovės. Matyt, tai atspindi ir apranga.
- Menininkas tarsi natūraliai išvengia snobizmo. Kai kišenės pilnos, gali eiti ir rinktis „pripažintus“ prekių ženklus, o kai jose švilpauja vėjai – nugali kūrybiškumas?
Gal tai ir yra smagiausia? Kai turi daug – šluoji ir vartoji. O kai turi mažiau, nesirenki bet ko. Jei turiu dizainerio daiktą, nei jo slepiu, nei jį demonstruoju. Nebijau būti pavadinta snobe. Vertinu kokybę, bet man reikia daug ir įvairių daiktų – jie gan greitai pabosta... Todėl negaliu pirkti labai kokybiškų ir brangių drabužių.
- Bandau įsivaizduoti, kokio dydžio turėtų būti Jūsų spinta, jei tiek daug ir įvairių drabužių Jums reikia...
Truputėlį didesnė, manau, nei turėtų būti. Nors gal ir ne. Prie dovanotų daiktų labai prisirišu, o pačios pirktų lengvai atsisakau. Jei daiktas miršta mano spintoje, tai jį dovanoju, kad gyventų kitoje.
- Galėtumėte išskirti žmones, kurie Jums yra padarę didžiausią įtaką?
Apskritai esu iš tų, kurie... nenorėčiau sakyti „kopijuoja“, nes sąmoningai to nedarau, bet greitai perima tai, kas yra šalia. Taigi žmonės, kurie buvo ir yra šalia manęs – jų emocijos, būsenos, – mane stipriai veikia. Ir mano vilkimi drabužiai, kaip tuometės nuotaikos išraiška, tą poveikį aiškiai parodo.
- Sąžiningai pasakėte „kopijuoju“. Taip noriai pasiduodame iliuzijai, kokie esame originalūs...
Būti originaliam savo apranga yra vargiai įmanoma, nors dabar visko tiek daug... Bet reikia šio to daugiau, ne tik drabužių, kad išsiskirtum. Man originalumą kuria ne vien kostiumas. Jis gali būti labai išskirtinis, bet tam, kad drabužis ant tavęs atrodytų originaliai, pats toks turi būti.
Asmik Grigorian apie...
Stilių: Man sunku apibūdinti savo stilių. Vieną dieną tai gali būti suplyšę džinsai, kitądien pasirinksiu gotiškus akcentus, o trečią – klasikinius arba sportinio stiliaus drabužius. Niekada nekuriu įvaizdžio, dėl to negaliu iš anksto susigalvoti, kaip atrodysiu. Atsikėlusi išsirenku tokią aprangą ir tokias spalvas, kokių man reikia būtent tą dieną.
Snobizmą: Kai turi daug – šluoji ir vartoji. O kai turi mažiau, nesirenki bet ko. Gal tai ir smagiausia? Jei turiu dizainerio daiktą, nei jo slepiu, nei jį demonstruoju. Nebijau būti pavadinta snobe. Vertinu kokybę, bet man reikia daug ir įvairių daiktų – jie gan greitai pabosta... Todėl negaliu pirkti labai kokybiškų ir brangių drabužių.
Jaukumą: Simple clean stilius visiškai man netinka. Šnekant apie drabužius, gal labiau mėgstu minimalizmą, bet grynos, „švarios“ namų interjero linijos, balta ir paprasta aplinka man tikrai netinka – jaučiuosi kaip ligoninėje. Mane turi supti daug mažų jaukių daikčiukų.
Naujame žurnalo "L'Officiel" numeryje skaitykite:
Amerikietiška pirkimo fiesta
Vakarėlių liūtas: svečiuose pas Roberto Cavalli
Kelnės – svarbiausias sezono drabužis
Karlas Lagerlfeldas: profesija – fotografas
2 pirštai iš penkių. Interviu su aktorėmis Vilma Raubaite ir Brigita Arsobaite
Sveiki atvykę į dešimtąjį dešimtmetį
