- Šiais nelengvais laikais nestokojate nei populiarumo, nei darbo. Kodėl sutikote eiti vyriausiojo režisieriaus pareigas? Gal kalbos apie ypatingą atmosferą teatre ir buvo viena iš priežasčių?
Be jokios abejonės, nors specialiai nelabai domėjausi gandais apie vidinį teatro gyvenimą. Žinau tik, kad ten vyraujančios ypatingos kūrybinės atmosferos niekas nenuginčys. Nė kiek neveidmainiaudamas prisipažįstu - dar neturėjau tokių puikių sąlygų darbui. Kalbu ne tik apie sceną, repeticijų ir persirengimo kambarius, bet ir apie žmones, kurie į repeticijas ateina su savo vidinėmis galiomis, talentu, idėjomis.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad mano, kaip režisieriaus, požiūris sutapo su vadovo, kuriam nesvetimas garbės kodeksas, duoto žodžio laikymasis. Be to, tai ko gero, vienintelis teatras per visą nepriklausomybės laikotarpį likęs su savo nusistovėjusiomis tradicijomis, repertuaru ir kolektyvu, kuris nepailsta ieškoti naujovių. Anksčiau gana kreivokai žiūrėjau į tam tikras tradicijas. Atrodė, kad esant dabartiniam gyvenimo tempui jų laikytis nebeįmanoma. Tačiau teatre jos egzistuoja, nes tradicijos tai istorija, kuri turi išlikti. Todėl prieš teatro kolektyvą lenkiu galvą. Kad jie neišsibėgiojo ieškodami skalsesnės duonos ir, kad išlaikė tą atmosferą, kurią atradau atėjęs.
- Kaip šeima sutiko šią naujieną?
Žmona tepaklausė, kaip gyvensime toliau? Automobilyje, ar... Juk dabar namai ir didieji darbai Vilniuje... Bet Kaune gyvena sesuo, brolis ir mama, kurios namuose visuomet esame laukiami.
- Kodėl į savo namus neįsileidžiate žiniasklaidos atstovų ir kaip du menininkai, gyvenantys po vienu stogu, dalinasi namų ūkio darbus?
Be abejonės, didesnis krūvis gula ant žmonos pečių. Stengiuosi jai padėti kiek įmanydamas. Gal dėl to gyvename šiek tiek netvarkingai ir niekuomet neturėsime tokių namų, į kuriuos galėtume pasikviesti televiziją. Mūsų namuose - sujaukta kūrybinė atmosfera, išmėtytos knygos, natų puslapiai. Aišku, užsinori ir man tos idealios tvarkos, Tuomet kardinaliai viską keičiu - sutvarkau lentynas, stalus, suslepiu popierius, rankraščius, tekstus. Tačiau po minutės imu nervintis, kad neberandu reikalingų daiktų, kuriuos taip lengva atrasti tame mielame chaose...
- Didieji darbai vis dar Vilniuje, tad ko teks atsisakyti vardan naujų pareigų?
Gyvenimą pamažu modeliuoju kitu ritmu, verčiuosi per galvą ir nekliūnu už ypatingai aštrių kampų. Blaškausi tarp Vilniaus ir Kauno iki gražiai susitvarkysiu su turimais įsipareigojimais. Nesiruošiu atsistojęs įmantria poza visam pasauliui pareikšti, kad dabar, štai, būsiu tik tuo ir niekuo daugiau. Tokių revoliucijų nemėgstu.
Nekovojau dėl tos vietos, kaip ir apskritai gyvenime nesiplėšau dėl jokios pozicijos. Tiesiog darau tai, ką moku ir kas man patinka. Dabar galima nusiraminti, bet tuomet nustos cirkuliuoti kraujas ir prasidės senėjimo procesas. Kad taip neatsitiktų, prisikalsiu vinių į kėdę. Be to, tikiuosi, kolektyvas taip pat neleis užsimiršti.
- Kuo skiriasi darbas televizijoje ir teatre? Ar po televizijos maratono teatras neatrodo tarsi ramus užutėkis?
Tikrai ne. Džiaugiuosi, kad tiek metų egzistuoja ir populiarumo nepraranda „Dviračio šou“. Aktoriui laida it sportininkui raumenis apšildanti kasdienė kelių kilometrų distancija. Kad neužmirštume profesijos, kartu su kolegomis tą distanciją kasdien vis prabėgame. O į teatrą atėjau su savo nuostata apie spektaklį, jo kokybę ir kiek reikia pastangų, kad ją pasiektum.
Kadangi visas mano sąmoningas aktorinis gyvenimas prabėgo su režisieriumi E. Nekrošium, nebijau dirbti be poilsio ir pašalinių minčių iki bus pasiektas maksimaliai geras rezultatas. Kiekvieną aktorių įpratau laikyti spektaklio bendraautoriumi ir partneriu. Todėl nemėgstu „sumėtęs“ mizanscenų žiūrėti į besistengiančius atlikti užduotis artistus. Scenoje kiekvienas turi jaustis kūrėju su tokia pat atsakomybe, kokią jaučia režisierius. Gal pradžioje buvo ir neįprasta artistams mano teikiama laisvė, reikalavimas turėti savų minčių. Tačiau dirbdami būtent tokiu principu sulaukėme sėkmės.
- Tapęs vyriausiuoju teatro režisieriumi kartu įgijote ir didesnių, nei „eilinis“ režisierius galių. Ar jomis pasinaudosite ir kaip į jūsų naujas pareigas sureagavo kolektyvas?
Atviro priešiškumo nejaučiu, nors suprantu, kad visiems geras nebūsiu. Bet kokiu atveju teks ieškoti sąlyčio taškų. Vyriausiojo režisieriaus statuso nesuvokiu kaip viršininko ar valdytojo. Pirmiausiai, esu kolega, besistengiantis atrasti ryšį su kiekvienu dirbančiu teatre. Ir, gink Dieve, neįnešti kokio nors nešvarumo, nesupratimo, nesujaukti to, kas jau sutverta. Greičiau ant tų pamatų stengsiuosi sukurti dar kažką naujo, juolab kad teatre - didžiulis potencialas, žmonės čia atsidavę savo darbui.
- Kokį veikalą norėtumėte pastatyti pirmiausiai ir kaip ketinate keisti teatro repertuarą?
Jau daug metų turiu kietais viršeliais sąsiuvinį. Jame - per du šimtus operų, operečių, miuziklų ar pjesių, kurias norėčiau pastatyti. Kita vertus, būtina atsižvelgti į teatro strategiją, prognozes, kaip keisis žiūrovas, kas jį domins. Pagaliau, kad ir kokie šventi bebūtume, mada taip pat diktuoja savo sąlygas. Su šypsena žiūriu į rėkiančius, jog neverta jai pataikauti. Iš savo kuklios patirties žinau, kad griežčiausi mados kritikai po kurio laiko tampa jos uoliais sekėjais. Prisimenu, kiek kritikos, nežiūrint į užgriuvusį populiarumą, „Viengungių melodijos“ išgirdo iš pedagogų, didžiųjų artistų, net kurso draugų. Tačiau nenustoju kartoti - visi žanrai turi teisę egzistuoti.
- Nebijote klausti kolegų patarimo?
Jei jūs klausiate, ar nebijau atsidurti kvailio vietoję, - nebijau, nors režisūriniai principai reikalauja būti visažiniu. Priimu visus pasiūlymus, juos svarstau, nes spektaklio statymas yra bendras darbas, Mažų meninių vertybių visuma ir yra gero spektaklio pagrindas.
- Buvote vedęs „viengungis“ iš jau legendinių „Viengungių melodijų“, dabar esate suvalkietis Klemensas iš „Dviračio šou“, populiarių roko operų ir miuziklų „Velnio nuotaka“, „Batuotas katinas“, “Nesudegantis miestas” režisierius, filmuojatės kino filmuose. Ar kada turėjote laiko sau?
Neturėjau. Šitos problemos neišsprendžiu jau dvidešimt metų. Net vaikai spėjo užaugti... Per tą laikotarpį atostogavau tik kartą – dalyvavau ekspedicijoje po Venesuelos džiungles. Taip jau yra, kad iš vieno teatro lėkdavau į kitą, po vieno koncerto sekdavo kitas, dar repeticijos... Ratas sukosi nesustodamas. Tekstus mokiausi pakeliui į Kauną, naktimis. Pastebėjau, kad dirbant daug, laiko visuomet atsiranda. Net ir knygai, su kuria gal ir per greitai užmiegu....
- Ar esate laimingas?
Ko gero taip. Esu, kuo norėjau būti. Noriu dirbti, nežiūrint į prieš kiekvieną spektaklį apninkančią baimę, kad kaskart reikia pradėti viską nuo pradžių, jausmą, kad nieko nežinai. Juk ir dvidešimtą kartą vaidinant spektaklis niekuomet nebūna toks pat. Laimingas esu, nes visame stengiuosi įžvelgti daugiau pozityvo, matyti gerus dalykus. Pagaliau, visų vaidmenų kūrimo principas – net ir pačiame blogiausiame atrasti tai, kuo jis gražus....
