Garbingo amžiaus karaimas Michailas Zajančkovskis su dukra Nadežda gyvena Trakuose, kur nuo seno jų tautos vardas siejamas ne tik su kulinariniu paveldu – kibinais, bet ir bendruomenės veikla, kelių šimtmečių senumo kenesa.
Kenesa atvira maldoms ir turistams
Michailas Zajančkovskis gyvena šalia kenesos, kartu su dukra Nadežda nuomoja mažą kambarėlį, skirtą karaimų mokyklos sargui. Michailas kasdien, išskyrus pirmadienį, pasiima didžiulį raktą ir eina atrakinti maldos namų. Žengiant į vidų, vyrams privalu pridengti viršugalvį, todėl jis užsideda kepuraitę, vadinamą feska. M. Zajančkovskis pasitinka turistus, kurie gali apžiūrėti kenesą nuo vienuoliktos valandos iki trečios ar ilgiau, nelygu lankytojų srautas.
Kai ateina didesnės grupės, karaimas veda ir ekskursijas lietuvių, rusų ar lenkų kalbomis. Pirmoji kenesa Trakuose pastatyta dar Vytauto laikais, kai į Lietuvą iš Krymo atvyko 380 karaimų šeimų. XVI a. pirmoje pusėje kenesa sudegė per miesto gaisrą. Vėliau ne kartą atstatyta ir sugriauta, paskutinį kartą ją sudegino 1812 metais Napoleono kariuomenė. Karaimai vėl atstatė medinę kenesą, kurioje meldžiasi ir dabartiniai jų palikuonys.
Michailas rodo į altorių, kuris karaimų maldos namuose visuomet atgręžtas į pietų pusę. Karaimai ir mirusiuosius laidoja veidu į pietus, kad Paskutiniojo teismo dieną prisikėlusieji eitų tiesiai į Šventąją žemę.
Altoriaus keturias apatines kolonas laiko dvi viršutinės, tarp jų – biblijinė akmens plokštė, ant kurios surašyti dešimt Dievo įsakymų. Altoriaus dešinėje ir kairėje – užrašyti dešimt Dievo įsakymų karaimų kalba. Karaimų tikėjimo pagrindas yra Šventojo rašto Senasis testamentas – nuo pasaulio sutvėrimo iki Kristaus gimimo, todėl kenesoje nėra nukryžiuotojo ir kryžiaus simbolio.
Michailas pasakoja, kad karaimų tikėjimas susiformavo VIII a. Bagdade. Iš ten plito į Vakarus – pasiekė Egiptą, šiaurės Afrikos teritoriją, kur šią religiją priėmė kai kurie arabai ir juodaodžiai. Pastarieji emigravo į šiaurės Ameriką, jų palikuonys ir dabar gyvena Filadelfijoje.
Iš Bagdado karaimų tikėjimas plito ir į šiaurę, pasiekė teritoriją tarp Volgos ir Dunojaus, tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų – kur klajojo tiurkų kilmės tautos. Tai karaimų, dabar gyvenančių Kryme, Lietuvoje ir Lenkijoje, protėviai. Rusijoje, Voronežo srityje, gyvena slavų kilmės karaimai. Turkijoje įsikūrę karaimai savo šaknis sieja su turkais. Karaimų kalba gimininga turkų, artima uzbekų ir totorių kalboms.
Tautiečių lieka vis mažiau
Prieš Antrąją pasaulinį karą teritorijose, kur gyveno karaimai (Kryme, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje) buvo 32 karaimų maldos namai, tačiau vėliau beveik visi sunaikinti. Išliko tik Trakuose, Vilniuje ir keli Ukrainoje.
Šiuo metu Trakuose gyvena apie 70 karaimų. Į pamaldas šeštadieniais susirenka ne tiek ir daug žmonių, tad jos vyksta ne kiekvieną savaitgalį. Vyrai meldžiasi kenesoje prie altoriaus, o skarelėmis apsigaubusios moterys lipa į antrą aukštą ir pamaldose dalyvauja apeigas stebėdamos pro medines balkono groteles. Iš apačios jų veidų net nematyti, tad jos netrukdo susikaupti vyrams.
Iki praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio Panevėžyje irgi buvo medinė kenesa, tačiau tuometinė valdžia nusprendė ją nugriauti ir pastatyti gyvenamąjį namą.
„Tarsi nebuvo laisvos vietos namui“, – stebisi Michailas, apgailestaudamas, kad tautiečių lieka vis mažiau ir mažiau. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 250 karaimų. Grynakraujų santuokų retai pasitaiko, daugiau maišytų. „Ar gali uždrausti kurti šeimą, jeigu jie myli?“, – sako Michailas.
Trakų kenesoje kabo rugių vainikas, kuris nupintas 1938 metais. Pasak M. Zajančkovskio, anksčiau buvo tradicija kiekvienais metais iš naujo derliaus pintą vainiką pakabinti maldos namuose. Karaimai buvo žemdirbiai, nes Didysis kunigaikštis Vytautas už nuopelnus kare jiems padovanojo 300 ha dirbamos žemės prie Trakų, dar vadinamų „Karališkaisiais laukais“. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugiau derliaus šventės nebuvo rengiamos. Tarybiniais laikais karaimams priklausiusi žemė nacionalizuota ir atiduoda kolūkiams. Nors jau praėjo dvidešimt Nepriklausomybės metų, nuosavybės karaimai iki šiol neatgauna.
„Mano tėvo namas stovėjo Trakuose. Tarybiniais metais jis buvo nugriautas, toje vietoje pastatytas kino teatras. Liko neužstatytas žemės sklypas, dėl jo bylinėjuosi iki šiol“, – teigia M. Zajančkovskis.
Anksčiau jis gyveno Vilniuje, vėliau nusipirko vieną kambarėlį Trakuose. Kol jį remontuoja, laikinai su dukra apsistojo karaimų mokyklos sargo patalpose.
Michailui Zajančkovskiui jau sukako 88-eri. Garbingo amžiaus senolis vaikšto pasiremdamas lazda, jam skauda nugarą.
„Jei neskaudėtų, nežinočiau ar dar gyvas“, – šmaikštauja karaimas.
Karaimų raštai šilko skarose
Michailas Zajančkovskis gimė Trakuose, o jo žmona – Rusijoje, tačiau jos giminės šaknys taip pat Trakuose ir Panevėžyje. Šeima gyveno Vilniuje, kur gimė Nadežda. Ji beveik jau nemoka karaimų kalbos.
Kad nenutrūktų jaunosios kartos ryšys su protėvių kalba, kiekvieną vasarą Trakų karaimų mokykloje dvi savaites vyksta karaimų kalbos pamokos. Susirenka vaikai ir suaugusieji ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Lenkijos, Rusijos bei Ukrainos. Mokytoja atvyksta iš Švedijos, ji moko karaimiškai ir turi sukūrusi savitą metodiką. Šiais metais mokyklėlė atidaryta jau aštuntą kartą.
Nadežda Zajančkovskaja anksčiau dirbo Vilniuje, Lietuvos Medicinos bibliotekoje. Dabar ji – Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvarė.
Nadežda baigusi dailės mokyklą, visą gyvenimą nesiskiria su teptuku. Ji surengė tris asmenines tapybos parodas. Prieš dešimt metų susižavėjusi tapyba ant šilko, tapo karaimų ornamentus. Tautiškų motyvų ji ieškojo buvusio vyriausiojo karaimų dvasininko Serajaus chan Šapšalo fonde. Dvasininkas rinko ir perpiešė drabužių, namų apyvokos daiktų, rankdarbių ornamentus, gėlių motyvus, raštus, perteikė spalvas. Šilko skaromis taip pat buvo galima pasigrožėti dviejose autorės parodose.
Nadežda taip pat rengia ir kitų menininkų dailės parodas, organizuoja plenerus. Ji priklauso Eduardo Andre klubui Lietuvoje, kuris kartu su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija jau šešerius metus organizuoja plenerus, skirtus puoselėti žymaus prancūzų kraštovaizdžio architekto, botaniko E. Andre kūrybinį palikimą Lietuvoje. Plenerai rengiami Užutrakyje, lankant kitus E. Andre parkus – Lentvaryje, Trakų Vokėje ir Palangoje. Kitais metais planuojama plenerą surengti Prancūzijoje.
Duoklė Trakų praeičiai
Puoselėjant protėvių atminimą didžiausias N. Zajančkovskajos nuopelnas – dešimt metų rinktos senos fotografijos apie Trakus ir išleistas fotoalbumas: „Kartą vartydama albumą pamačiau nuotrauką, kurioje užfiksuotas senojo miesto vaizdas. Pagalvojau, kad daugelis nėra matę tokių nuotraukų. Ieškojau jų karaimų albumuose, archyvuose, muziejuose, ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Į knygą „Trakai. Praeities vaizdai“ sudėtos 107 nuotraukos – tik maža dalis to, ką pavyko surinkti.“
Pratarmėje sudarytoja rašo, kad šis albumas suteikia išskirtinę galimybę pažvelgti į Trakų praeitį, kuri išliko įamžinta senose fotografijose ir atvirukuose. Publikuojamos nuotraukos apima laikotarpį nuo XX amžiaus pradžios iki netolimo septintojo dešimtmečio. Vaizduose galima stebėti miesto urbanistinę kaitą, politinius ir istorinius įvykius, garbingų svečių vizitus. Miesto kasdienybė – grindžiamos gatvės, prie namų žaidžiantys vaikai, atsitiktiniai praeiviai, ramybe dvelkiantys salų ir ežerų peizažai, užfiksuoti fotografų mėgėjų ir profesionalų.
Vaizdai sudėti siekiant sukurti vaikštinėjimo po miestą įspūdį. „Ekskursija“ prasideda autobusų stotyje, veda neišlikusiu miesto grindiniu, pro provoslavų cerkvę, bažnyčią, miesto centrą, tolyn Karaimų gatve, leidžia užsukti į kiemus, pasigėrėti pilies vaizdais, toliau veda iki Karaimų tilto, Užtiltės.
Atminties punktyrai
Nadeždos Zajančkovskajos sudarytas albumas – duoklė ne tik protėvių gimtojo miesto atminčiai, bet ir žemei, priglaudusiai jos artimuosius. Prieš kelerius metus į amžino poilsio vietą Trakuose ji palydėjo savo mamą. Tose kapinaitėse ilsisi ir jos seneliai, dėdės, tetos.
Pagal karaimų tradicijas birželį ir liepą prasideda gavėnia, minimos Vėlinės, laikomasi pasninko, aplankomi artimųjų kapai ir prisimenamos 1710-ųjų metų maro aukos. Pasninko metu nevalgoma mėsa ir jos gaminiai, atsisakoma linksmybių.
Karaimai kitaip švenčia ir Velykas – kepa duonelę be raugo, tik iš miltų, vandens ar pieno ir sviesto.
Populiarius ir visų pamėgtus kibinus karaimai valgo užgerdami krupniku. Jis verdamas iš vienuolikos prieskonių. Nadežda atskleidžia tik kelis iš jų: gvazdikėliai, cinamonai, muskatai, kardamonai, apelsinų žievelės. Mišinys užpilamas degtine ar spiritu ir pakaitinamas. Gėrimas stiprus, saldus, auksinės spalvos, tinka ne tiek prie kibinų, bet ir prie kitų mėsos patiekalų. Jo skonis priklauso nuo kiekvienos šeimininkės „prieskonių lentynėlės“.
