Aldona Vilutytė gyvena teatro, kino ir knygų pasaulyje, nemėgsta tuščių plepalų, bereikalingos viešumos, nemėgsta taukšti apie savo asmeninį gyvenimą. Ji sukūrė legendinių, stiprių, romantiškų moterų paveikslų fragmentus-improvizacijas – Ledi Makbet, Ofelijos, Džiuljetos, Kleopatros (režisieriaus Aido Giniočio spektaklyje „Juokdario mirtis, arba kas nužudė Šekspyrą“), Mašos vaidmenį spektaklyje A. Čechovo „Žuvėdra“, vaidino muzikiniuose spektakliuose vaikams, trumpametražiuose filmuose ir kt. Didelį profesinį iššūkį aktorė jautė režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Juodvarnis“, vaidindama kartu su aktoriumi Vladu Bagdonu. Nuoširdaus darbo reikalauja ir vaidmenys spektakliuose vaikams.
Keistuolių teatre vaidinate vaikams, koks žiūrovų amžius pats imliausias? Ar pastebite jaunos auditorijos pokyčius? Kaip manote, ką teatras turi duoti vaikams? Apie ką ir kaip su mažaisiais žiūrovais reikia kalbėti meno forma?
Su vaikais galima ir reikia kalbėtis nebijant įvairiausių temų. Keistuolių teatre ieškome su jais ryšio, gal ne visai meno, o labiau jiems suprantama žaidimo forma. Kai tėvai vis labiau neturi laiko, kai tokia kino filmų, animacijos, kompiuterinių žaidimų, žaislų ir pramogų pasiūla, teatre yra svarbus gyvas kontaktas ir bendravimas su vaikais. Svarbiau nei ryškios dekoracijos, spalvoti kostiumai, stipri dramaturgija. Vienas pastarųjų su kolegomis sukurtų spektaklių „Kvailos ir trumpos istorijos“ yra be muzikos, be šviesos, beveik be dekoracijų, jam nebūtina scena, vaikai jame aktyviai dalyvauja patys žaisdami ir vaidindami personažus.
Sukūrėte kelis vaidmenis trumpametražiuose filmuose. Galbūt svajojate apie kokį nors vaidmenį?
Kinas labai traukia, nors dar nedaug teko filmuotis. Noriu tikėti, kad viskas dar ateityje. Beveik visai nežiūriu holivudinių filmų, kuriuos rodo mūsų kino teatruose. Turiu draugų režisierių, kurie suteikia galimybę pamatyti tikrai gerų filmų.
Ką manote apie lietuvių literatūrą ir dramaturgiją? Pasigirsta nuomonių, kad mūsų klasika, ypač „chrestomatinė“, įrašyta į privalomą mokyklinę programą, nėra pati geriausia.
Manau, kad tokia nuomonė yra subjektyvi. Vilniaus universitete mokiausi filologijos ir literatūros, mokykloje lietuvių literatūros pamokos irgi buvo vienos įdomiausių. Mano nuomone, lietuvių poezija ypač stipri ir mes turime tikrai daug talentingų poetų, gal prastesnė situacija lietuvių dramaturgijoje. Bet man artima lietuvių literatūra su jai būdingu subtiliu liūdesiu ir lyriškumu.
Kokias knygas mėgstate skaityti? Ar ieškote tekstuose gyvenimo įkvėpimo, polėkio, idėjų, platesnių erdvių mintims?
Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygų. Tai pavojingas užsiėmimas, ypač kai nėra laiko, turiu dirbti, nes skaitydama gerą knygą užmirštu viską aplinkui, visa pasineriu į pavaizduotą pasaulį, įsigyvenu į herojaus gyvenimą. Kartais tai būna lyg bėgimas nuo realybės. Kai liūdna, skaitau poeziją. Paauglystėje, jaunystėje, kai neturėjau tiek įsipareigojimų, galėjau dvi tris dienas neišeiti iš namų, apsimesti sergančia ir nieko nedaryti, kol neperskaitau knygos. Dabar tokios prabangos sau leisti negaliu, bet prie lovos visada yra didžiulis kalnas knygų. Ir tų, kurios susijusios su profesija, kurias privalau perskaityti, ir knygų savo malonumui, kurioms vis nerandu laiko. Man knygos yra būtinybė, jos ir turtina, ir įkvepia, ir praplečia ribas ir t. t. Be to, mane traukia ir žavi kalbos bei minčių grožis, tikslumas, turtingumas, sakinių struktūra.
Mama ir aktorė – kaip suderinate šias dvi gyvenimo puses? Ar netenka kartais vieną ar kitą aukoti? Teko girdėti palankių atgarsių apie smagų aktorių mamų spektaklį „Ša, kalba mamos!“. Kaip gimė ši idėja, kaip pravertė Jūsų asmeninė patirtis?
Į šį spektaklį mane pakvietė režisierius Aidas Giniotis ir kolegė aktorė Joana Čižauskaitė. Visos to spektaklio aktorės turėjo būti mamos gyvenime, todėl jame tikrai yra nemažai mūsų pačių gyvenimiškos patirties, kuri atsispindi ne tiek personažų biografijose, kiek būsenose, situacijose, išgyvenimuose. Spektaklio temos artimos kiekvienai motinai, apie jas kalbame gan drąsiai, bet su šypsena ir ironija.
Dabar labai madinga būti ekologiškais, ar žaliosios idėjos pasiekė Jūsų buitį, namus, virtuvę?
Palaikau ekologiškas idėjas, manau, tai ne pati blogiausia mada. Kiek leidžia galimybės, stengiuosi vartoti ekologiškus produktus.
Teko skaityti, kad televizoriaus beveik nežiūrite. Visi normalūs žmonės jau seniai „išmetė“ jį pro langą... Bet juk dirbate televizijoje, tai kaip gi taip...?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nežiūriu. Žinoma, pažiūriu ir laidas kuriose filmuojuosi ar kurias garsinu, bet tik pirmuosius kadrus. Televizoriaus žiūrėjimui nelabai turiu laiko ir jėgų.
Kuo įdomus filmų įgarsintojos darbas, kai „viešai“ girdimas tik balsas?
Garsinimas yra nemažai koncentracijos reikalaujantis darbas: sėdi būdelėje beveik be oro, viename kompiuteryje tekstas, kurį pirmą kartą matai, kitame – įjungia vaizdą ir iš karto skaitai, girdėdama tekstą kita kalba ir bandydama žodis į žodį pataikyti lietuvišką vertimą. Jau beveik dešimt metų garsinu dokumentiką, taip pat meninius filmus ir serialus paaugliams. Tai irgi aktorinis darbas, nes turi netrukdant, neperspaudžiant, niuansais, tik balsu perteikti atmosferą, nuotaiką, charakterį. Ir stengtis nedaryti klaidų, taisyklingai kirčiuoti ir aiškiai tarti žodžius.
Jeigu atsikeliate „ne ta koja“, kaip įveikiate blogą nuotaiką, išvaikote pilkas mintis?
Gera muzika, kontrastinis dušas, kvėpavimo ir jogos pratimai, daug vandens, po to kavos puodelis.
Kokias transporto priemones „įvaldėte“?
Dviratį.
Tolimiausias žemės kampelis, kur teko pabuvoti?
Toliausiai teko nukeliauti į Maltą. Neturiu idealių atostogų vizijos, svarbiausia, kad iš viso jos būtų.
Vasaros skanėstai?
Trešnės, žemuogės, arbūzai.
Kokie darbai, planai, projektai laukia rudenį?
Repetuoju naują spektaklį su režisieriumi Aidu Giniočiu pagal M. Gorkio „Vasarotojus“ Keistuolių teatre. O apie būsimus planus, kol jie dar nėra konkretūs, nemėgstu kalbėti.
