Prieš dvejus metus aktorė grįžo į Kauną, savo jaunystės miestą. Pernai sukūrė Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, Lenkijos karalienės Bonos Sforcos vaidmenį monospektaklyje “Bona Sforca. Atsisveikinimas” (L.Armonaitės pjesė, rež. G.Padegimas). Darbą Kauno menininkų namuose rengiant šį spektaklį aktorė vadina didžiule kūrybine dovana.

Iš biografijos

- 1964 m. baigė Vilniaus kultūros švietimo technikumą, Dramos fakultetą, 2005 m. - Šiaulių universitetą.
- 1964-1976 m. Kauno lėlių teatro, 1976-2008 m. Šiaulių dramos teatro aktorė.
- 1988 m. viena iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizatorių Šiauliuose, Šiaulių sąjūdžio Tarybos narė, Sąjūdžio Seimo narė, daugelio renginių organizatorė ir vedėja. Nuo 1992 m. - Šiaulių universiteto dėstytoja.1995-1997 m. ir 1997-2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės Tarybos narė.

- Muzikai sako: “Kaip tu elgiesi su muzika, taip ji - su tavimi”? Ar galėtumėte panašiai pasakyti apie teatrą?

Taip, tik galbūt žodį “teatras” aš keisčiau “scena”. Man dramos teatro aktoriaus darbas - tikri būtovės slėpiniai. Scena ir personažai, jeigu juos pasišauki pilna esybe, - šventi dalykai. Į grimo kambarį ateinu likus nemažai laiko iki spektaklio, nesvarbu, reikia ar nereikia susikaupti. Vaidyba - per mintį, per širdį, per asmeninius išgyvenimus. Vaidmuo kuria tave ir tu kuri vaidmenį.
Tris mėnesius šiemet buvau gastrolėse JAV. Jau trečią kartą Klivlende, Lietuvių dramos sambūryje stačiau spektaklius. Šiemet - J.Marcinkevičiaus “Mindaugą”.

Lietuvių bendruomenėse buvo laukiamas ir mano vaidinamas spektaklis “Bona Sforca. Atsisveikinimas”. Daugumai tenykščių žmonių, supratau, labai svarbu būti su Lietuva, ją palaikyti ir išreikšti save. Jie nenori vien tik popso ar bajerių; ypač susikaupę žiūrėjo mano spektaklius. Man dėl to labai gera.

Ir iš viso man ten labai patiko. Visą laiką žydėjimas, vandenynas, kalnai, sekvojų parkai. Žmonės šypsosi, džiaugiasi vienas kitu - anaiptol ne dirbtinai. Atrodė, beveik galėčiau pasilikti. Bet negaliu. Kuo maloniau ir geriau, tuo labiau skauda dėl Lietuvos. Pagrįstai sakau, ne kaip lozungą: kuo ten darėsi maloniau, tuo labiau norėjosi grįžti ir vargti kartu su visais: negauti tiek pensijos, kiek dar neseniai gavau, būti mano Šančiuose, ant mano asfalto, prie mano Nemuno, su mano žmonėmis...

- Palydime vasarą, kuri taipogi tuoj taps prisiminimas. Kokia buvo Jūsų vasara?

Vasara prabėgo sodyboje Merkinėje. Kiek ten būčiau, neatsibūnu. Tai toks Viešpaties kampelis, kuriame tik atsiduri - ir išnyksta pasaulio spindesys ir skurdas. Kur visiškai atsiduodi gamtai, Dievui ir sau. Ir dienai, kurią gyveni. O ji susideda iš smulkių, mažyčių, gražių ritualų ar darbelių: uogų rinkimo, gėlių paglostymo, arbatos virimo aprūkusiam puode. Darbai neverčiantys, neskubinantys. Nereikia galvoti, kurti ar mokytis tekstų. Nereikia savęs barti, kad kažko nepadarei. Atsikeli, išeini basomis. Nors ir suskirsta pėdos, kitaip ten vaikščioti nemoku. Tik atvažiuoji, nusiauni ir iš karto pasijauti kitaip.

Ten viskas Dievo ir gamtos globoj. Mieste tikrai nerimastinga, neįveikiu nemigos. O Merkinė man yra priebėga, sala, kur nereikia būti gražesnei, nei esi, protingesnei ar talentingesnei. Esi Dievo tvarinys, toks, koks esi. Viskas paprasta, ir visko pakanka. Nuostabiausia režisūra!

Tik ne visa mano vasara buvo “užpečky”. Kartkartėmis renginiai ištraukė į didmiesčius. Ir Varėnoje, Merkinėje darausi bendruomenės dalele, talkinu renginiuose ir šventėse. Rugpjūtį išvykau į piligriminę kelionę, į Ispanijos miestą Santjago de Kompastela. Jau aplankytas Lurdas, Taize, keliauta Italijos, Graikijos, Turkijos piligrimų keliais. Malda ir giesmė, daina ir juokas - tikras džiaugsmas.

- Sveikatos klubų susibūrimuose taip esate sava...

Olita Dautartaitė                          N.Freimano nuotr.
...bet nesu “gryna” sveikuolė, nesižaviu tik grūdų ir daržovių dietom. Mankštą darau kasdien, ji man reikalinga dėl žemo spaudimo. Važinėju dviračiu, iš Šančių atriedėdavau ir į “Moterų alėjos” filmavimą Kauno centre. Kas rytą man reikia save ištraukti, išbudinti, energizuoti šaltu dušu, malda ir kitom man tinkamom priemonėm. Tada galiu pradėti gyvenimą.

O kai būnu Nidoje ar Palangoje, jūroje maudausi visais metų laikais. Ir Merkinėje panašiai. Visai greta sodybos Bedugnis - nedidukas ežeras tarp beržų.

Kiekvienas pasinėrimas į žalią jo vandenį teikia begalinės energijos. Ar labai pavargus, ar tik truputėlis nuovargio, - iki ežeriuko ir grįžti pasikeitęs. Pakeliui paskanauji kelias žemuogėles, mėlynes ar gervuoges. Šiaip neuogauju, grybų ir uogų nekonservuoju. Nebent, kai laukiu dukros su šeima, parenku saują kitą vaišėms.

Bedugnyje smagu akimirkai pasinerti ir užšąlant ar jau eketėje. Žiema man labai patinka, šaltis ir gaivina, ir suteikia impulsą. Sava ir ugnies stichija, vakarais sode vis susikuriam lauželį. Suodinam puode užviręs vanduo ir arbata visai kito skonio nei iš elektrinio virduliuko.