„Anksčiau ar vėliau tikrieji mano pomėgiai vis vien būtų paėmę viršų“, – neabejoja mados įmonės vadovė.

Mada man yra saviraiškos priemonė. Pirmą kartą susidūriau su ja dar vaikystėje, kai siuvau drabužėlius lėlėms. Tas mados suvokimas tūnojo giliai manyje. Kodėl jį išreiškiau su adata rankoje? Atsakymas – mane supusi aplinka.

Visas vasaras leisdavau pas močiutę Dzūkijoje, o ji buvo kaimo siuvėja. Pas ją ateidavo siūdintis net iš gretimų kaimų. Močiutės namuose visada būdavo daug žurnalų, ten pirmąkart pamačiau „Bangą“ (vienintelį mados žurnalą sovietinėje Lietuvoje). Močiutė siūdavo ir mamai, ir man.

Atsimenu iš vaikystės įstrigusį vaizdinį: mama vedasi mane gatve, o mūsų suknelės – iš tos pačios medžiagos! Tuomet man, ketverių metų mergytei, tai atrodė tobulai gražu. Sau siūti pradėjau per darbų pamokas mokykloje. Mokytoja patyrė šoką, kai pasiuvau sijoną įmantriau, nei buvo nurodyta jos užduotyje.

Kitas sudėtingas mano darbas – suknelė keturioliktajam gimtadieniui – irgi buvo sėkmingas. Pati šį uždavinį ir susigalvojau. Išardžiau kelias mamytės sukneles ir iš dviejų skirtingų audinių pasiuvau suknelę su apykakle ir guvernantės stiliaus rankogaliais, nusagstytais daugybe sagučių.

Sudėtingesnius drabužius patikėdavome mano siuvėjai, ji siuvo man suknelę išleistuvėms. Nuotakos suknelę irgi siūdinausi.

- Atrodo, kad nuo mažens patekote į ratą, iš kurio vėliau nebenorėjote ištrūkti?

Tas drabužių kūrimo pasaulis visą laiką buvo šalia: man atrodė normalu susikirpti, pasisiūti tai, ko pageidauju. Dabar to nebedarau, tačiau kiekvienais metais iki pat dešimtojo gimtadienio Indrei dovanodavau po suknelę (vienturtei Jolantos ir Dangiro Mikalajūnų dukteriai šiemet suėjo aštuoniolika). Duktė to nekantriai laukdavo, kartu iš močiučių spintų traukdavome drabužius, ieškodavome išskirtinių audinių ir iš jų kurdavome originalią suknutę. Kelias mano siūtąsias išsaugojome atminimui, o kitas išdovanojome.

- Juokaujama, kad sovietiniais laikais nebuvo nieko – nei sekso, nei nusikaltimų. Turėjo nebūti ir mados, bet moterys iš griežtai ribojamo informacijos srauto kažkaip išgriebdavo mados trupinių.

Anuomet dailiosios lyties atstovės buvo labai išradingos. Informaciją susirankiodavo po kruopelytę iš visų įmanomų žurnalų, įsimindavo garsenybių nuotraukas, įsidėmėdavo jų aprangos detales. Leidinius išnarstydavome iki smulkmenų. Mūsų giminėje visos moterys labai puošdavosi, sekdavo madas. Jei būdavo madingi batai su platformomis, tai viena ar kita teta būtinai juos turėdavo. Mamai tekdavo apie dvidešimt minučių eiti pėsčiomis į darbą, bet ji visada avėdavo aukštakulnius, jokių lygiapadžių avint nesu jos mačiusi. Dabar, nors jau yra garbaus amžiaus, ji vis dar nevengia aukštakulnių, o sportinius batelius avi tik sode.

- Įdomu, kuo tada sekdavote, kas buvo vadinamosios mados ikonos?

Labai gerai prisimenu „Bangą“ ir joje drabužius demonstruojančias garsias Vilniaus modelių namų manekenes. Man jos visos buvo tokios gražios! Klasikinius kostiumėlius ir golfus dėvinti kosmonautė Valentina Tereškova tuomet man atrodė nepaprasto grožio moteris. Tikroji mados diktatorė buvo televizija. Įsidėmėdavome laidų pranešėjų, diktorių šukuosenas, jų palaidinių apykakles, papuošalus.

- Jei tas grožio, mados pasaulis Jums buvo toks artimas, kodėl nesirinkote su juo susijusios profesijos?

Net nekilo minčių apie dizaino studijas. Aštuoniolikos metų buvau visiškai pasimetusi, man trūko gero sprigto – kad kas nors pastūmėtų geidžiamo tikslo link. Baigiau vidurinę mokyklą, kurioje sustiprintai mokyta tiksliųjų dalykų, todėl klasės draugės paraginta nunešiau dokumentus į ekonomikos specialybę.

Tepritrūko pusės balo, kad ten įstočiau. Gerai, kad 1986 metais pirmąkart leista neįstojus į norimą specialybę nešti dokumentus ten, kur likę laisvų vietų. Taip tapau energetikos sistemų studente. Labai „moteriška“ profesija.

- Teko nusiauti aukštakulnius batelius, kad neerzintumėte bendrakursių vaikinų?

Tikrai ne. Be to, mūsų grupėje buvo daugiau merginų nei vaikinų. Tai vis dėl pertvarkų, nes kartu su mumis įstojusius bendraamžius vaikinus paėmė į armiją, o į mūsų kursą atkėlė dviem metais vyresnius, sugrįžusius iš armijos. Ten apsitrynę, jie sugalvodavo keisti specialybę, todėl mūsų kurse mažai jų beliko.

- Abu su vyru esate inžinieriai elektrikai. Ar Jūsų būsimasis sutuoktinis irgi buvo tarp tų įdomesnių, gyvenime „apsitrynusių“ ir keleriais metais vyresnių vyrukų?

Taip, vyras buvo tarp tų sugrįžusių iš armijos. Jie labai skyrėsi nuo mūsų bendraamžių, buvo vyriškesni ir protingesni. Mums baigus studijas ir susituokus, vyro karjera klostėsi puikiai, o aš, gimus dukteriai, likau namuose ir kartu su vyru vis keldavausi į naujas jo paskyrimo vietas.

- Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, būtumėte dirbusi energetikos srityje?

Man tai būtų atsibodę. Anksčiau ar vėliau vis tiek būtų nugalėję tikrieji mano pomėgiai. Tai atsitiko net namuose auginant dukterį.

Vedžiodavau Indrę į Deimantės mados teatro agentūrą Kaune. Joje vykdavo įvairūs vaikų pasirodymai, fotosesijos. O juk ne dukteriai – man pačiai tos veiklos reikėjo! Per ją grįžau prie man įdomių dalykų. Kai atsikėlėme į Vilnių ir rudenį Indrė išėjo į mokyklą, ėmiau mąstyti, kuo man užsiimti.

Su dizainere Jolanta Vazalinskiene tada nepavyko įsteigti bendros mados studijos. Matyt, laikas buvo netinkamas. Trumpai dirbau pas Jolantą Čepienę, tapau produkto vadove Vilniaus regionui. Taip susipažinau su sostine ir mezgiau kontaktus, bet pats produktas – plaukų priežiūros priemonės – man „nelipo prie dūšios“. Todėl kelerius metus dirbau Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės administracijos vadove nuomai.

Ten išėjau išgyvenimo mokyklą, teko suvaldyti tris šimtus nuomininkų, išsisukti iš įvairių situacijų. Stebėdama savo viršininkus, mokiausi, kokia skyriaus vadovė, direktorė, akcininkė ar savininkė nenorėčiau būti. Kai 2002-aisiais šią parduotuvę uždarė rekonstruoti, vėl reikėjo ieškotis darbo. Edas Pangonis pasikvietė mane į savo įmonę „Mobilioji linija“. Pati veikla man patiko, bet produktas – ne itin. Be to, abu buvome per stiprios asmenybės, kad išsitektume vienoje įmonėje. Buvau labai aikštinga pavaldinė.

- Aikštingai trepsėdavote aukštakulniais? Man Jūs nepanaši į vaidingą moterį.

Ir durimis patrankydavau, pasiginčydavau, kai neatsižvelgdavo į mano nuomonę. Visi mano buvę vadovai tai žino. Jei kam nors atrodau rami, romantiška, jie tiesiog manęs nepažįsta. Esu švelnių bruožų blondinė, tačiau manyje slypi labai ambicinga moteris, esu reikli ir veikli.

- Ambicijos nuvedė ir į Vilniaus modelių namus? Juk patirties tame versle dar neturėjote.

Visose ankstesnėse darbovietėse išmokau to, kas vėliau labai pravertė. Skirtingi keliai per atsitiktinius įvykius atvedė mane į tą vienintelį tikrą kelią. Tarsi iš dangaus nukrito dizainerės Jolantos Talaikytės pasiūlymas – dalyvauti tuomet vykusiame konkurse Vilniaus modelių namų direktorės vietai užimti. Laimėjus tarsi atsivėrė vartai į visa, apie ką ilgai svajojau.

- Ar per ketverius vadovavimo metus nenukrito visi rožiniai svajonės lapeliai? Nesinorėjo bėgti iš senos, 1954 metais įkurtos, bet daug problemų turinčios įmonės?

Ne, nes mane nuolat supo kuriantys žmonės, matydavau, kaip gimsta idėja, kaip ji realizuojama, man patiko gražūs daiktai, fotosesijos, bendravimas su žmonėmis. O darbo rezultatai rodė, kad man sekasi, kai darau tai, kas patinka. Nejausdavau jokio nuovargio, stačia galva nerdavau į veiklą. Kai buvę mados namų Cantas savininkai, bendradarbiavę su Vilniaus modelių namais ir padėdavę mums siūdinti vyrišką drabužių užsakymo dalį, pasiūlė įsigyti jų dvejus metus veikusią įmonę, sutikau. Jau tada žinojau, kad iškart plėsiu mados namų veiklą – siūsime ne tik vyrams, bet ir moterims, vaikams.

- Lietuvoje yra daug talentingų dizainerių, turinčių mados namus ir savą klientų ratą. Gana sunku įsilieti į šią erdvę. Ar Jums tai pavyko?

Sprendžiant pagal gausybę užsakymų, mums sekasi neblogai, – atsako ponia Jolanta, antrus metus vadovaujanti ketverius metus veikiantiems mados namams Cantas. – Tik man vis negana – atrodo, kad dar reikia dirbti ir dirbti, kad mados namai taptų dar žinomesni. Na, o dėl konkurencijos, ne kiekvienas kūrėjas gali būti ir prekybininkas, ir administratorius, ir vadybininkas, be to, ir pradinio kapitalo tam reikia. Mažai yra verslių dizainerių, o čia dirbantys gali atsipalaiduoti ir kurti. Visi kiti rūpesčiai gula ant mano pečių, ir jie man patinka!

- Dizaineriai yra ambicingi žmonės. Natūralu, kad po kurio laiko jie panorės išeiti ir kurti sau. Kaita Jūsų mados namams tarsi užprogramuota?

O ką daryti? Taip neseniai ir atsitiko (mados namus Canto paliko tuometė dizainerė Kristina Kruopienytė). Išgyvenome šią vidinę įmonės krizę ir sustiprėjome: vėl surinkau tokį kolektyvą, kokio norėjau. Gaila tik laiko, kurį praleidau ieškodama, pratindama naują žmogų prie kolektyvo.

- Esate minėjusi, jog galimas bendradarbiavimas su užsienio kūrėjais. Gal jau galite kalbėti konkrečiau?

Manęs vis dar laukia ši svajonė. Įmonės darbuotojai yra labai užimti, ir kol kas nepavyksta surasti laiko sumanymui įgyvendinti.

- O kurių pasaulio dizainerių kūryba Jums yra įdomi?

Mano galvoje nuo seno įstrigusi vienintelė Coco Chanel. Stebiu ir domiuosi daugelio šiuolaikinių dizainerių kūryba, bet vieno mėgstamiausio neturiu. Iškart randu bendrą kalbą su mados namų Cantas dizaineriu Egidijumi Sidaru. Man patinka jo kūryba, stilistika. Jis man sukūrė keletą drabužių ir apskritai padėjo atnaujinti šio pavasario ir vasaros aprangą. Sutarėme visais aspektais. Gal ir pati subrendau, tobuliau suvokiu, kas man tinka?

Egidijus Sidaras ir Jolanta Mikalajūnienė, DELFI, J.Markevičiaus nuotr.

- Kokio istorinio laikmečio stilistika Jums yra artimiausia?

Šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Kai moterys vilkėjo pūstas liemenuotas sukneles, sijonus, subtilius galvos aksesuarus ir perlus, perlus, perlus.... Moteriškiausia man – pokario metų mada. Apskritai svarstau, kaip moterys tokiu sunkiu metu dar sugebėjo puoštis.

Gal taip jos išgyveno karo siaubą, o paskui ištvėrė pokario sunkumus? Kas, jei ne drabužiai, padeda moterims susikurti iliuziją? Labai nemėgstu melo, arogancijos, dviveidiškumo. Bet pripažįstu, mada padeda mums tarsi pasislėpti, susikurti laikiną įvaizdį. Kita vertus, ji lyg sulaiko jaunystę, padeda pajusti laikmečio pulsą ir neleidžia įstrigti viename etape.

- Nors dabar turime daugiau galimybių nei mūsų tėvai, vis vien nesugebame išvengti uniformiškumo. Ar tik savitos pasaulėžiūros ir mąstymo žmonės natūraliai gali išsiskirti iš bendro srauto?

Sovietiniais laikais būtent drabužių siūdinimasis padėdavo išsiskirti. Bet ne vien dėl to tai darydavau. Buvau labai liesa ir tiesiog „iškrisdavau“ iš standartinių dydžių drabužių. O visos mintys, idėjos – jos sklando ore. Natūralu, kad daug kas mąsto, ieško, derina ir galų gale... atrodo panašiai. Gal reikia būti dizaineriu, kad sugebėtum išsiskirti originalumu?

- O gal visai nereikia išoriškai išsiskiri? Kam eikvoti laiką? Et, tuštybė visa tai, viena tuštybė...

Ne tuštybė! Man skaudu ir pikta, kai taip kalbama. Juk gyvename visuomenėje. Kas čia bloga, jei žmogus atrodo gražiai, madingai, tvarkingai ir įdomiai? Taip jis atskleidžia pagarbą kitiems ir sau. Man moteris ir puošimasis yra neatskiriami dalykai. O vyrai? Svarbu, ar jie patys yra drąsūs, ar konservatyvūs. O vedusio vyro aprangai įtaką daro ir žmona.

Anksčiau pykdavau, kai vyras nereaguodavo į mano pastabas, dabar galvoju: „Kodėl turėčiau jį auklėti, taikyti prie savęs?“ Bet tai suvokiau po dvidešimties bendro gyvenimo metų, – nusijuokia mados namų Cantas vadovė, kurios vyras beveik aštuonerius metus gyvena ir dirba Maskvoje. – O Dangiras, gyvendamas vienas, neturėjo kitos išeities, pats privalėjo rūpintis savo apranga. Kita vertus, jis ir manimi pasirūpina, – visada parveža įvairių mados žurnalų.

Jolantos brangakmeniai

Šeima ir gimtinė. „Man labai patinka Lietuva. Negalėčiau gyventi užsienyje, nes trūktų artimųjų ir draugų. Kai išvažiuojame atostogauti, gerai jaučiuosi Graikijoje. O Gruzija man – kaip antra tėvynė. Ten grįžti traukia žmonės, su kuriais susidraugavome. Kai susitinkame, linksminamės kaip priklauso – su šokiais ir muzika.“

Gintaras. „Labai mėgstu Lietuvos pajūrį ir gintarą... Turiu daug gintarinių papuošalų. Kai vasarą važiuojame į Nidą, natūraliai norisi jais puoštis. Man gintaras yra tiesiog gražus, ir nesvarbu, jei kiti dėl to iš manęs šaipysis.“

Perlai. Jie dera prie moteriškiausio, pasak J. Mikalajūnienės, pokario laikmečiu vyravusio drabužių stiliaus. Tačiau mados namų Cantas vadovė išlaiko aprangos pusiausvyrą: be batelių, ji kolekcionuoja ir antikvarines marškinių sąsagas. Taip pat jai patinka ir kitos vyriškos aprangos detalės – petnešos bei kaklaraiščiai.

Naujame žurnalo "L'Officiel" numeryje skaitykite:

Pagaminta Amerikoje

2010 m. rudens–žiemos tendencijos

Mados astrologija

Naujojo sezono pragmatizmas: už ar prieš?

Agnė Ditkovskytė: Vilnius yra mano mados sostinė

Teatro chuliganė. Interviu su Asmik Grigorijan

Nepamirštami įspūdžiai iš kino pasaulio

Priedas prie žurnalo: 2010 rudens-žiemos kolekcijos