Kaip užaugo Europos čempionė? Ar tėvai Jums buvo labai griežti?

Yra sakoma: vieną skruostą glosto, kitą – muša. Būtent taip buvau auklėjama ir aš. Mano tėvai buvo negriežti, bet – teisingi. Niekada negailėdavo patarimų, kurie praverčia iki šiol. Esu vienturtė, tačiau su pussesere Inga, mamos sesers dukra, kuri taip pat yra vienturtė, esame kaip sesės. Tarsi vienas kumštis: visada viena kitą palaikome ir padedame.

Apie ką svajojote vaikystėje?

Pagyventi nors po truputį įvairiose šalyse. Panašu, kad ši svajonė išsipildė.

Kada supratote, kad bėgimas taps toks svarbus Jūsų gyvenime?

Vaikystėje išbandžiau įvairias sporto šakas: sportinę gimnastiką, plaukimą, rankinį, lankiau sportinius, pramoginius ir liaudies šokių būrelius. Kai buvau keturiolikos, mane pastebėjo pirmasis treneris Juozapas Garalevičius. Tačiau treniruotes su pertraukomis lankiau dar dvejus metus. Tik šešiolikos metų pradėjau intensyviai treniruotis. Su dabartiniu treneriu Romu Sausaičiu dirbu nuo dvidešimt dvejų.

Darnus maratonininkės Živilės Balčiūnaitės ir jos trenerio Romo Sausaičio darbas buvo vainikuotas pergale Europos čempionate. Alfredo Pliadžio nuotr.

O pradėti sportuoti šešiolikos metų nėra per vėlu? Daugelyje sričių stengiamasi kuo anksčiau užsiimti su vaikais, kad šie pasiektų gerų rezultatų.

Manau, kad paauglystė šiam sportui yra pats tinkamiausias laikas. Bėgti ilgus nuotolius reikia subręsti. Tai ilgas, sunkus ir alinantis darbas, o juk augančio vaiko negalima sekinti. Be to, tam reikia ir daug kantrybės bei ištvermės. Jos vaikai paprastai neturi. Ilgų nuotolių bėgime geriausių rezultatų pasiekia brandesnio amžiaus sportininkai. Jaunesnieji labiau pasižymi judresnėse sporto šakose ar bėgdami trumpesnius atstumus.

42 km 195 m distanciją įveikėte per 2 valandas 31 minutę ir 14 sekundžių, o artimiausią varžovę – rusę Nataliją Julamanovą aplenkėte minute ir viena sekunde. Nuo pasiektos didžiosios pergalės jau praėjo šiek tiek laiko. Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiandien?

Tik dabar pamažu pradedu suprasti, kokią vietą iškovojau. Iš pradžių buvau pasimetusi, nesupratau užvaldžiusios euforijos. Juk ne kasdien pasieki tokių pergalių. Juo labiau, kad ši buvo tokia trokšta ir svajota. Vis dėlto pasiekta aukščiausia vieta Europoje. Svajonių ir tikslų turiu tikrai daug. Koks kareivis nenori tapti generolu? Norisi sudalyvauti didžiųjų maratonų penketuke: Čikagos, Bostono, Berlyno, Niujorko, Londono ir užimti aukščiausias vietas. Taip pat trokštu iškovoti olimpinį medalį. Apie tai svajoja daugelis maratonininkų.

Ko reikia, kad šios svajonės išsipildytų? Rodos, yra tūkstančiai bėgikų, kenčiančių ilgas ir alinančias treniruotes, o pergalė – tik viena.

Manau, gyvenime turi lydėti ir sėkmė. Be to, neužtenka vien atsakingai dirbti. Vieno sportininko pergalė susideda iš daugelio su juo esančių žmonių darbo. Tai ir trenerio pastangos, ir gydytojų priežiūra, artimų žmonių parama, pavyzdžiui, buityje. Prie pergalės siekimo prisideda ir rėmėjai, sporto departamentas, LOSC, federacija. Juk būtent jie sudaro sportininkams sąlygas stovyklauti ir dalyvauti varžybose. Jeigu visi kryptingai dirba, anksčiau ar vėliau rezultatas bus pasiektas. Žinoma, pats turi to norėti bei būti fiziškai sveikas ir stiprus.

Viename interviu užsiminėte, kad esate trenerio tapomas paveikslas ir jo darbo rezultatas. Gal galite paaiškinti šią mintį?

Jis yra visų mano pasiekimų skulptorius. Dabartiniame plane buvo aiškiai parašyta – „Europos čempionatas – pirma vieta. Sėkmės!“ Tokia buvo mano užduotis.

O jeigu būtų nepavykę?

Nereikia galvoti apie tai, kad gali kas nors nepasisekti. Privalai tikėti tuo, ką darai ir pasitikėti treneriu bei jo darbu. Tikėjimas taip pat be galo daug prisideda prie sėkmės. Jeigu tik atsiranda bent menkiausia abejonė, akimirksniu viskas gali subyrėti.

Ko reikia, norint tapti Europos bėgimo čempionu?

Daug ir kantriai dirbti. Aukotis, daug ko atsisakyti. Bet jeigu myli tai, ką darai, pripranti prie tokio gyvenimo. Be sunkaus alinančio darbo nieko nepasieksi jokioje srityje, ne tik sporte. Pergalę galėjau iškovoti daug anksčiau, bet Gotenburge (Švedija) prieš ketverius metus man sutrukdė po kojomis 21 kilometro posūkyje kritusi italė Rosarija Konsolė (Rosaria Console). Dėl to atsinaujino mano trauma ir aš distanciją baigiau ketvirta. O paskutiniuosius trejus metus laimėti man neleido patirtos traumos.

Paprastai, kai kas nors į Lietuvą parveža reikšmingą pergalę, tiek visuomenė, tiek valdžios atstovai pradeda rodyti didesnį dėmesį tai sporto šakai. Tačiau labai svarbu jausti paramą ir sulaukti pagalbos ne triumfo akimirkomis, o gerokai anksčiau – kai kyla sunkumų. Kokias Jūs matote bėdas, kurias būtina spręsti, kad jauni sportininkai būtų labiau motyvuoti, o profesionalai pasiektų daugiau?

Žinoma, jų yra daug. Tačiau galiu paliesti kad ir pačią paprasčiausią. Aš treniruojuosi bėgiodama asfaltu ir miško takais, tad man stadionas nėra būtinas. Tačiau Lietuvoje neturime nė vieno sutvarkyto ir profesionaliam sportui pritaikyto stadiono: su tinkama danga, didelėmis tribūnomis. Nėra nė vieno tinkamo, kuriame galėtume rengti tarptautines varžybas. Kaimyninės šalys jau išsprendė šią problemą, o mūsų seni tarybiniai stadionai atrodo prastai.

Manau, mūsų šaliai dėl to turėtų būti gėda. Jeigu būtų išspręsta ši paprasčiausia problema, atsirastų didesnis stimulas rungtyniauti. Stadione galėtų vykti tarptautinės varžybos, tad jis ne tik atsipirktų – naudą pajustų ir valstybė – juk atvykus varžybų dalyviams ir svečiams pagyvėtų turizmas, atsigautų ekonomika. Kodėl stadiono vis dar nėra? Manau, viską lemia mūsų valdžios žmonių godumas. Iki šiol valdantiesiems svarbiausia pasistatyti sau namus, o tik po to spręsti visuomenės bėdas.

Kaip atrodo Jūsų diena?

Paprastai keliuosi dešimtą valandą ryte. Po valandos išbėgu į treniruotę, kuri trunka apie keturias valandas. Grįžusi po jos nusiprausiu, pavalgau, o vakare vėl treniruojuosi apie dvi valandas. Miegoti einu apie vienuoliktą valandą. Kai nesportuoju, vaikštau į koncertus, parodas, kultūros renginius. Taip pat patinka gėlės, namie jų auginu nemažai. Labiausiai mėgstu baltas frezijas.

Gal išduosite, kiek kainuoja Jūsų sportiniai bateliai?

Gerų sportinių batelių kaina prasideda nuo keturių šimtų litų. Su jais maratoną bėgti galima tik vieną kartą. Na, kartais galima bėgti ir antrą, bet ne daugiau, nes reikia saugoti sąnarius. Dėl tos pačios priežasties kroso batelius reikia keisti kas šešis šimtus kilometrų, nors ir kaip gerai jie atrodytų.

Ar mėgstate puoštis?

Kuri moteris to nemėgsta? Aš net eidama į treniruotę derinu aprangą. Mėgstu sportinį arba klasikinį stilių.

Kas Jus labiausiai išveda iš kantrybės?

Nešvara ir lėktuvų vėlavimas. Taip pat nemėgstu melagių. Tikriausiai todėl, kad pati esu tiesmuka, nelaikau angies užantyje ir visada sakau, ką galvoju. Taip pat nepatinka ir pažadų netesintys žmonės. Jeigu ką nors pažadėjau, visada stengiuosi tai išpildyti. Galbūt nepavyksta iš karto, bet vis tiek laikausi duoto žodžio.