Televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas Egidijus Knispelis, regis, turi puikią žurnalistinę uoslę. Beveik visi projektai, kurių jis imasi, sulaukia žiūrovų dėmesio ir simpatijų. Egidijus stengiasi imtis to, kas jam įdomu, dar nauja, nematyta, ir daro tai gerai.

„Darbas televizijoje įdomus. Darau tai, ko labai trūksta. O matydamas besidžiaugiančius žmones pasisemiu energijos. Kažką panašaus turbūt patiria tik gydytojai, gelbėtojai ir Kalėdų seneliai“, – šypteli jis.
Tačiau žinomas žurnalistas neslepia, kad darbas televizijoje turi ne tik privalumų. Labiausiai Egidijui trūksta privatumo. „Visai nekaltai“ su kokia dama nueini papietauti į kavinę. Apmoki sąskaitą, atsisveikini, o padavėja lyg tarp kitko pasako: „Linkėjimai žmonai Palmirai“, – pasakoja jis.

Sėkmingas debiutas

Mokykloje Egidijus buvo gabus literatas, gerai rašė, daug skaitė. „Baigdamas vidurinę norėjau būti psichologas arba žurnalistas. Niekada nesigailėjau, kad įstojau studijuoti žurnalistikos, ją baigiau ir dirbu iš pašaukimo. Nors savo sūnui turbūt patarčiau rinktis praktiškesnę profesiją“, – prisipažįsta jis.
Dirbti Egidijus pradėjo dar studijų metais.

Pirmosiomis jo darbovietėmis tapo satyros ir humoro žurnalas „Šluota“ bei dienraštis „Respublika“. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais pakviestas į Lietuvos televiziją jis ėjo „tik pabandyti“. Tačiau jaunojo žurnalisto televizijos debiutas pranoko lūkesčius ir buvo išties įspūdingas. Egidijus parengė pusvalandžio trukmės apybraižą apie kalinį, tikinusį, kad kalėjime sėdi be kaltės. Ji buvo pripažinta geriausia mėnesio laida. „Turėjo premijuoti, bet to nepadarė. Kaip aiškino, dėl pedagoginių sumetimų, kad jaunasis autorius neišpuiktų“, – šypsosi žurnalistas.

Egidijaus darbas paliko įspūdį ir jo būsimajai sutuoktinei žurnalistei Palmirai Galkontaitei. Legendinės televizijos laidos „Nakviša“ kūrėja su dideliu susidomėjimu žiūrėjo jaunojo kolegos laidą. Susižavėjusi ji pakvietė žurnalistą prisijungti prie „Nakvišos“ komandos. „Iš pat pradžių sutarėme, kad vieną laidą ves ji, kitą – aš. Taip ir dirbome“, – prisimena Egidijus.

Kėlė baimę valdininkams

Šešeri metai „Nakvišoje“ Egidijui buvo vienas svarbiausių gyvenimo universitetų. Laidos kūrėjai pirmieji Lietuvoje pradėjo kalbėti svarbiomis temomis, stengėsi pakeisti susiklosčiusią ydingą situaciją ir apginti žmogų. Egidijus turi kuo didžiuotis. Viena jo kurta laida net privertė Seimą priimti reikiamą įstatymą, o jis pats su režisieriumi buvo pakviestas į parlamentą pasisakyti.
 
„Seimo nariams pasakojau apie savo žurnalistinį tyrimą. Siekiau, kad jaunuoliai, kurie valdžios atstovų paraginti po Nepriklausomybės atkūrimo bėgo iš tarybinės kariuomenės ir Rusijoje buvo nuteisti, būtų reabilituoti, o kalintys – paleisti, – prisimena žurnalistas.

– Po tos laidos Vyriausybė nutarė skirti trijų tūkstančių litų kompensaciją kiekvienam mano laidos herojui. Jų buvo du. Vėliau sužinojau, kad tokia kompensacija buvo sumokėta dar šimtui to paties likimo jaunuolių.“

Kitos Egidijaus rengtos „Nakvišos“ laidos taip pat susilaukdavo nemenko atgarsio visuomenėje ir tarp valdžios atstovų. „Ką visa tai davė man? Pagarsėjau kaip žurnalistas, kovojantis už paprastą žmogų. Manęs pradėjo bijoti valdininkai. Buvo dėl ko“, – šypteli TV laidų kūrėjas.

Su kamera miškų vidury

Vėliau drauge su žmona Palmira Egidijus vedė dar kelias ne mažiau dėmesio ir žiūrovų simpatijų sulaukusias laidas – „Atleisk“, „Nepriklausoma paieškų tarnyba“. Kurdamas jas ir ieškodamas laidos herojų artimųjų, žurnalistas išmaišė ne tik Lietuvą, bet ir nemažai užsienio šalių.

Kartą Egidijus su operatoriumi vyko į Uralą filmuoti kelių jaudinančių istorijų. Iki atokaus Ufimkos miestelio jie keliavo autostopu – miškavežiais. „Kelias ten tik menamas, pramintas medžius vežančių didelių sunkvežimių. Vairuotojai labai nustebdavo, išvydę du vyriškius su kamera vidury miškų“, – prisimena Egidijus.

Atgal iš Ufimkos į artimiausią miestą laidos kūrėjus pavežė siužeto herojai. Tik jų automobiliui nuvažiavus, žurnalistai autobusų stotyje pamatė, kad paskutinis autobusas į Jekaterinburgą išvažiavo prieš dvi valandas. Tačiau Egidijus su operatoriumi nepasimetė – keliavo autostopu iki artimiausios gyvenvietės, pro kurią važiuoja traukiniai. Į paskutinį vagoną žurnalistai įšoko neradę, kur nusipirkti bilietus. Po kurio laiko drauge su jais važiavusių žmonių žurnalistas pasiteiravo, kas bus, jei ateis kontrolė ir pagaus juos, „zuikius“. „Jie atsakė: „Išmes. Švelniai kalbi – švelniai išmeta. Grubiai kalbi – grubiai išmeta.“ Žvilgtelėjau pro langą, o ten tik Uralo kalnai ir miškai. Iki Lietuvos – daugiau nei trys tūkstančiai kilometrų. Geografinės žinios, kad šiuose kalnuose išgaunama aukso, platinos ir brangakmenių, visai neguodė“, – juokiasi žurnalistas.

Įkandin vaikystės noro

Šiuo metu per LNK rodomas Egidijaus apybraižų ciklas „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. Jame narstomi visuomenę suintrigavę didžiausi kriminaliniai nusikaltimai. Imtis tokio žanro žurnalistą paskatino vaikystėje skaitytos istorijos. „Mano tėtis buvo teisininkas. Prenumeravo tada vienintelį Lietuvoje žurnalą teisininkams, kuriame buvo rubrika „Vieno nusikaltimo pėdsakais“. Joje būdavo aprašomos rezonansinės bylos. Jau ketvirtoje klasėje tai skaitydamas sau pasakiau: „Kai užaugsiu, būtent tai darysiu“, – pasakoja žurnalistas.

Ar Egidijui nešiurpu sekti žiaurių nusikaltimų pėdsakais, vartyti kruvinus faktus atskleidžiančias bylas? Jis į tai žiūri paprasčiau. „Šiurpuliukai bėgioja, kai matai, jog nespėji. Ciklas reikalauja daug darbo valandų. Kol nepradėjau, negalėjau įvertinti“, – ramiai paaiškina žurnalistas.

Dokumentikos žanras Egidijui nėra naujiena. Prieš kelerius metus jis sukūrė dokumentinį filmą apie Raselę, kuriai pirmajai pasaulyje buvo prisiūtos abi nupjautos kojytės. Šis filmas pasiekė žiūrimumo rekordą. Šios ir kitų Egidijaus žurnalistinių sėkmių receptas labai paprastas. „Nesvarbu, ką pasakoji ar rašai, svarbu, kad tai darai įsigilinęs ir be galo nuoširdžiai, negali meluoti. Toks pasakojimas ar rašinys visada sulauks dėmesio“, – tikina jis.

Pasikliauja vienas kitu

Ilgus metus drauge laidas kūrę Egidijus ir Palmira dabar dirba skirtinguose televizijos kanaluose. Tačiau dėmesio vienas kito veiklai jie skiria pakankamai: pasikalba apie laidos herojų istorijas, prašo vienas kito patarimų. „Palmira pastaraisiais metais sukūrė du dokumentinius filmus. Jų scenarijus skaičiau dar prieš montažą. Kai kurias detales pakeitėme, kaip darydavome ir prieš penkiolika metų dirbdami kartu“, – pasakoja Egidijus.

Tačiau Knispelių šeimoje apie darbus kalbamasi ne tiek jau daug. Egidijui kur kas maloniau drauge su Palmira pažiūrėti kokį filmą iš gausios jo kolekcijos. „Stengiuosi parodyti žmonai kino pasaulio okeane surastus perliukus. Abu maloniai žiūrime tuos šedevrus“, – šypsosi jis.

Aistringu kino mylėtoju Egidijus tapo dar gyvendamas gimtojoje Tauragėje. Kiemo draugas jį nuolat vesdavosi žiūrėti filmų į vietinį kino teatrą. Metams bėgant, kino bacila žurnalistą užvaldė stipriau. „Dabar net sunku patikėti, kad ne vieną žinomą filmą esu žiūrėjęs stovėdamas perpildytose kino salėse. Filmų, kurių kino teatruose nerodydavo, važiuodavau žiūrėti net į Maskvos „Dom kino“. Žmonių „iš gatvės“ neįleisdavo, tad reikėdavo išradingumo ten patekti“, – pasakoja Egidijus.

Prabangi filmų kolekcija

Dabar Egidijaus kolekcijoje beveik keturi tūkstančiai kino filmų. Juos žinomas žurnalistas perka paprastose arba interneto parduotuvėse. Brangiausiai – apie 250 litų – jam atsiėjo 1931 metais Vokietijoje režisieriaus Frico Lango sukurtas filmas „M“. Iš viso per šešerius metus savo pomėgiui Egidijus išleido apie 70 tūkstančių litų. „Žmona tam nepritaria, bet, be šeimyninio, turime dar atskirus biudžetus. Atkertu: „Aš juk nerūkau, o tu, ko gero, prarūkei panašią sumą.“

Apie kiną ir sukauptą kolekciją Egidijus galėtų pasakoti valandų valandas. Laiko geram filmui jis stengiasi surasti net ir tarp daugybės darbų. O jų jis turi tiek daug, kad šią vasarą greičiausiai neatostogaus. Nebent trumpam ištrūks pas sodyboje besiilsinčią šeimą. „Normalių atostogų nebus: dar nepadaryta paskutinė apybraižų ciklo dalis, anonsai. Šeima dabar atostogauja sodyboje Labanoro regioniniame parke. Ten gera pirtis, ežerai, taip ir lepinamės“, – sako Egidijus.