Trimitu grojantis sūnus Dominykas įsitikinęs: „Yra patirčių ir jausmų, nuojautų, klausimų ir atsakymų, kurių neįmanoma išsakyti vien tik kalba. Norint juos išreikšti, kartais būtini garsai, kartais – organizuotas triukšmas ir tyla.“ Kalbamės apie skirtingus tėvo ir sūnaus muzikos kelius, be galo panašius profesionalumo siekius, apie muziką – grojamą ir girdimą.
- Prisilietėte prie įvairiausių muzikos instrumentų. Vaikystėje norėjote būti smuikininku, pirmaisiais studijų metais Lietuvos konservatorijoje grojote klarnetu, meistriškai grojate fortepijonu. Kodėl būtent saksofonas liko arčiausiai Jūsų?
Tai išėjo natūraliai. Augau supamas šio instrumento garsų: namuose, Plungėje, dažnai skambėjo saksofonisto Čarlio Parkerio (Charlie Parker) plokštelė, vėliau tėvukas nupirko saksofoną. Galbūt tam tikri pasirinkimai priklauso ne tik nuo instrumento, bet ir nuo juo grojančio žmogaus. Gyvenau uždaroje, savotiškai užrakintoje valstybėje, tad improvizuodamas saksofonu galėjau išgyventi laisvės pojūtį: jis nekalba žodžiais, daug kas jo nesuprasdavo, todėl galėjau groti tai, ką norėjau, tik įvardyti kitaip.
- Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvos džiazas toks stiprus?
Pasauliniame kontekste lietuviškų pavardžių nėra labai daug. Kad jų ten atsirastų daugiau, turi susiformuoti „džiazo gamykla“, t. y. atsirasti vadybininkas, informacija, ryšiai ir pinigai kaip pamatas. Be to, mes turime keisti pasiturinčių žmonių požiūrį į menininką, žvelgdami į jį ne kaip į tarną, o kaip į švyturį.
- Gana dažnai Jus galima išgirsti mažose provincijų bažnytėlėse. Kokie jausmai Jūs apima grojant didžiulėje scenoje prieš tūkstantinę minią ir nedidelėje sakralioje erdvėje?
Mažoje bažnytėlėje sutinku daugiau tikrumo ir nuoširdumo. Man teko groti Kelno katedroje (Vokietija) ir daugelyje Lietuvos provincijų bažnytėlių. Pirmenybę teikčiau būtent joms. Gaila tik, kad dėl finansinių galimybių vargonų kokybė jose prasta. Kad ir kur būtum, visada turi groti sąžiningai arba kitaip – „tartum iš tikrųjų“. Muzika yra savotiška apgaulė. Kai prasideda garsų lavina ir žmogus įsijaučia, jis pradeda galvoti, svajoti, jo mintys ima klaidžioti. Jeigu ji nustoja skambėti, viskas baigiasi ir vėl grįžti į realų gyvenimą.
- Iš kur grojančiajam suprasti, meluoji sau ar ne? Juk žmogų nuolat lydi pagunda rinktis lengvesnį kelią, užmigdyti savo sąžinę ir patikėti savo paties susikurtu melu.
Nežinau. Meluojančiajam svarbu, kad tai netaptų įpročiu. Dėl pinigo visi staiga tapo pasaulinėmis legendomis, garsiais, ypatingais ir vieninteliais. Tokie skambūs epitetai, lydintys bet kurį lipantį į sceną, klaidina klausytojus. Jiems vis sunkiau suprasti, kas tikra, o kas - tik melas. Kvailai atrodo, kai besiklausant atlikėjo reikia klausti kito žmogaus, ar šis gerai groja. Žmogus turi pats suvokti, ką girdi, nes iš to kyla snobizmas ir savęs išaukštinimas: „Ar tu buvai tokiame ir tokiame koncerte? O aš buvau.“
- Kokia turi būti erdvė, renginys, o galbūt – žmonės, kad pasakytumėte, jog čia negrosite?
Labiau galbūt priklausytų nuo žmonių. Reikia eiti ten, kur tau yra gera. Gaila, kad visų sunkiojo metalo festivalių Trakuose, Anykščiuose, roko naktų organizatoriai nesusimąsto, kur veda ši muzika. Tai yra pavojingiausia. Operos teatre ar filharmonijoje pasibaigus koncertui išvežti tiek šiukšlių nereikia. Manau, tai daug ką pasako. Kaip elgsies su muzika, taip ji elgsis su tavimi.
- Gal galite plačiau paaiškinti šią mintį?
Ne, palieku tai kiekvieno apmąstymui.
- Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro Akademijoje. Kokia yra šiandienė jaunųjų muzikantų karta? Kuo jų ambicijos ir siekiai skiriasi nuo Jūsų kartos džiazo muzikantų?
Kiekviena karta visada turi savo šviesesnių ir tamsesnių pusių. Labai džiaugiuosi pas mane įstojusiais studentais. Man labai patinka šių dienų jaunimas, turintis savo nuostatas, požiūrį ir tikslus. Daugeliui jų pavyksta tai įgyvendinti. Tiesa, galbūt dėl intensyvaus gyvenimo tempo jiems norisi greitai pasiekiamo rezultato. Būti muzikantu – tai ne tas pats, kaip užeiti į parduotuvę, kažką nusipirkti ir tai turėti.
Muzikai reikia pasišvęsti. Mano studentai labai gabūs, puikūs, viskuo besidomintys žmonės. Mes, būdami jauni, neturėjome tiek informacijos. Šiuo metu jos yra net per daug. Tačiau jeigu lygintume anuos laikus ir šiuos, negalėčiau teigti, kad šiandien yra daugiau ar mažiau gerų muzikantų. Visada vienas iš dešimties studijuojančiųjų bus ypatingai ryškus, o kiti – šiek tiek mažiau. Labai svarbus yra kasdienis stabilus nuoseklumas, darbas ir tobulėjimas ne tik grojime, bet ir savišvietoje. Kuo platesnis tavo požiūris, kuo labiau esi išsilavinęs, tuo grojimo kokybė yra geresnė.
- Tad vien profesionaliai valdyti instrumentą nepakanka.
Tikrai to negana. Technikos išmokti gali beveik kiekvienas. Reikia turėti kur kas daugiau, tai net sunku įvardinti. Kartais, atrodo, atlikėjas, artistas ar menininkas viską turi, bet vis tiek publika jo nesiklauso. Neskamba, kažko vis trūksta. O dažniausiai trūksta būtent to trečio dalyko.
- O jeigu žmogus atiduoda be galo daug savęs, bet vis tiek to trečio neturi?
Dažniausiai jis nėra laimingas. Matosi iš veido spalvos. Iškyla pavydas, pyktis, siekis kompromituoti kitus muzikantus, prarandama sveikata. Žodžiu, tai gana pavojingas dalykas.
Profesionalūs muzikantai, einantys savo keliu nuo pat mažumės, turėtų būti laimingi: jie žino, ko iš tiesų reikia muzikai, yra išsiugdę estetinį jos pajautimą. O jaunimas, pradedantis groti tik įkvėptas televizijos šou projektų, tarsi patiki, kad būti muzikantu labai paprasta.
Jau dabar matome tos beskonybės vaisius, troškimo viską gauti iš karto, čia ir dabar. Jokios gelmės, atsidavimo, vien tik paviršius ir blizgesys. Susidaro įspūdis, kad dėl to dirbama labai intensyviai ir stipriai, net nežinau, kodėl. Dėl pinigų? Jaunas žmogus nuo mažumės skiepijamas tokiai muzikai ir būtent tokiai kultūrai. Tai kažkas panašaus į taip siūlomą silpną alkoholį, tvirtinama, kad jo paragavus nieko blogo neatsitiks. Jo poreikis vėliau, vis dėlto, išauga, o tada jau ne vien nuo tavęs priklauso tavo pasirinkimas.
- Kuo užsiimate, kai negrojate?
O ar būtina kuo nors užsiimti? Galima tiesiog sėdėti ir mąstyti. Tai taip pat yra labai daug. Nebūtina pasiimti kastuvą ir eiti rausti griovių. Dažnai vienas kito klausia: o ką darai? Bijoma į tai pasakyti: nieko, tiesiog būnu, gyvenu. Galbūt dėl to nebemokame ir bendrauti.
- Apie savo šeimą kalbate mažai, neišduodate ir savo svajonių. Tačiau ta tyla dažnam sukelia tik smalsumą. Labai įdomu, kas formavo Jūsų dvasinį pasaulį ir ar pavyksta viską, kas slypi jame, išsakyti muzika?
Žmogus gimsta su garsu ir miršta su juo, o tarp šių dviejų krantų skęsta garsų jūroje. Šiais laikais garsų daugėja.
Kaip žinome, vienoje Lietuvos vietovėje būna daugiau garsių rašytojų, kitoje – muzikų, dar kitur – poetų. Atrodytų, mes, menininkai, esame priklausomi nuo mus supančios aplinkos, kraštovaizdžio. Jei palygintume du žmones, vieną – vaikystėje augusį tarp betono sienų, o kitą – gražioje gamtoje, manau skirtumas būtų didžiulis. Muzika tėra tik viena iš daugelio žmogui reikalingų mistikos formų. Be jos dar yra ir Žodis, Tapyba, Teatras ir t. t. Kas to yra nors kiek ragavęs, visada bus geresnis, tauresnis, šiltesnis ir gilesnis. Šiandien, jau nemažai gyvenimo pačiupinėjęs, aš renkuosi tylą ir ramybę garse.
- Kas Jums šiandien yra autoritetai?
Alpinistas Vladas Vitkauskas, lakūnai Jurgis Kairys, Darius ir Girėnas. Kažkodėl visiems atrodo, kad visa tai buvo labai seniai ir labai lengvai pasiekiama. Bet ar tikrai? Kai tu esi visiškai vienas, pakibęs ore ir priklausai tik nuo savęs, o už vieną netikslų judesį gali susimokėti gyvybe... Tai labai stiprūs ir drąsūs žmonės, turintys itin aukštus tikslus ir siekius.
- Jūs įvardijote Lietuvos asmenybes, ir net ne iš muzikos srities. Paprastai uždavus šį klausimą tenka išgirsti užsieniečių pavardes.
Esame čia gimę ir turime savęs nemenkinti, o kaip tik palaikyti vienas kitą ir kelti. Čia slypi mūsų stiprybė. Lietuvoje yra kuo žavėtis, bet kažkodėl visi galvoja, kad už miško visada gražiau.
- Kodėl pasirinkote būtent trimitą?
Iš pradžių tėvai ir mano fortepijono mokytoja norėjo, kad tapčiau pianistu. Tad būdamas penkerių įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tačiau po kurio laiko visi suprato, kad mintis ne kokia: mat gana dažnai po fortepijono pamokų mėgdavau paverkti. Taigi pianistu netapau. Mokiausi groti išilgine fleita, o netrukus iš pusbrolio gavęs trimitą, pradėjau naują kelionę.
Prisimenu, kaip mano tėtis vis kokį trimito įrašą paleisdavo arba nusivesdavo į koncertą. Ypač mėgdavau groti skambant mėgstamiems garso įrašams, kurių daugelį gaudavau iš tėčio kolekcijos. Ir dabar tai vis dar įdomu. Trimito studijas pradėjau toje pačioje M. K.Čiurlionio menų mokykloje pas Adomą Kontautą. Būdamas penkiolikos metų išvykau mokytis prie jūros į Klaipėdą – į Stasio Šimkaus konservatoriją pas mokytoją Virgilijų Nemaniūną.
Baigęs vėl sugrįžau į Vilnių ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, klasikinės muzikos skyrių. Po pirmųjų studijų metų perėjau į tuo metu susikūrusį džiazo skyrių, kuris dar buvo gana jaunas ir kuriam tiesiog trūko dėstytojų. Baigęs akademiją vis dar troškau studijuoti pas profesionalų mokytoją. Pasikalbėjęs su keliais autoritetingais trimitininkais ir pasidomėjęs džiazo mokyklomis Europoje, išvykau į Amsterdamą. Patiko tiek miestas, tiek mane priėmę mokytis dėstytojai. Net pats nepajutau, kaip ten prabėgo penkeri metai.
Ar nesigailiu, kad groju būtent trimitu? Žinoma, kildavo įvairiausių abejonių. Atrodo, norisi groti tam tikrą muziką ar išreikšti konkrečias mintis, o instrumentas nepasiduoda. Tada kyla dilema: ar dirbti kol jis pasiduos, ar pasiduoti pačiam. Iš kitos pusės, būtent šis iššūkis tampa impulsu, vedančiu tolyn.
- Kokie mokytojai paliko ryškiausius pėdsakus Jūsų muzikos gyvenime? Kuo jie ypatingi, įsimintini?
Labai įsiminė mano pirmoji fortepijono mokytoja Ema Vladimirovna-Miklaševskaja. Būtent ji mane supažindino su kaina, kurią tenka mokėti, norint nors kiek išmokti groti muzikos instrumentu. Ji buvo griežta ir reikli, tačiau labai gera mokytoja. Esu be galo dėkingas visiems sutiktiems mokytojams už jų kantrybę ir darbą. O jų buvo nemažai: Valdemaras Jankus, Adomas Kontautas, Virgilijus Nemaniūnas, Jurgis Barakauskas, Kristianas Kapė (Christian Kappe), Ričis Beirachas (Richie Beirach), Janas Osthufas (Jan Osthoof), Rudis Broilsas (Ruud Breuls), Čarlis Grynas (Charlie Green), Džonas Fadis (John Faddis), Rėjus Vega (Ray Vega), Lorė Frink (Laurie Frink) ir dar daug kitų.
- Kuo labiausiai Jus žavi džiazas?
Galimybe improvizuoti. Būtent improvizacija yra svarbiausia šio muzikos stiliaus dalis. Na, bent taip yra akademiniame muzikos pasaulyje. Nors vis dar oficialiai studijuoju džiazą, mėgstu groti įvairią muziką: tradicinį senovišką diksilendą, bliuzą, svingą. Beveik kasmet groju bigbendų projektuose. Būna, sudalyvavęs projekte su popmuzikos dainininkais, pajuntu didžiulį ilgesį avangardui ir, priešingai, – išsirėkavęs grįžtu prie ko nors ramesnio. Būna, kad pakviečia pagroti visiškai kitokią muziką, kad ir funk arba fusion arba lotynų Amerikos džiazą. Štai prieš pusantrų metų kartu su G. H.Ortlerio (G. H. Ortler) bigbendu Austrijoje įrašinėjome kompaktinę plokštelę, o po to važiavau groti „New York Fashion week“ (JAV), kartu su žymiais Olandijos diskotekų vedėjais. Keista, bet kažkokiu paslaptingu būdu stilistinis alkis ar noras pagroti ką nors naujo dažnai sutampa su kvietimais. Tikiu, jeigu sąžiningai stengiesi atlikti savo darbą, Dievas vis vien viską sudėlioja taip, kad tau būtų geriausia.
- Gal galite palyginti, kuo šiandien skiriasi džiazo mokyklos Lietuvoje ir užsienyje?
Lietuvoje būnu retai, todėl sunku vertinti objektyviai. Pagrindinis džiazo mokyklų skirtumas yra amžius ir mūsų praeitis. Esame uždaresni, turime kitokias tradicijas, nesame sukaupę tiek teorijos, kiek užsienio mokyklos. Daugelis Lietuvos džiazo pradininkų yra savamoksliai. Užtat nemažai dalykų išmokome daryti remdamiesi intuicija ir širdimi. Užsienio džiazo mokyklose viskas susisteminta, pagrįsta, logiška, dėl to gal šiek tiek sausoka ir nuobodu. Lietuvoje niekas nestovi vietoje: iš šalies išvykę studijuoti jauni muzikantai sugrįžta ir parsiveža patirtį bei žinias.
- Po metų baigiate studijas Amsterdame. Ar planuojate grįžti į Lietuvą?
Jeigu tik Lietuvoje atsiras koks pasiūlymas, be abejo, sugrįšiu. Kad ir kaip patiktų Amsterdamas, vis tiek ten jaučiuosi svetimšalis. Neįsivaizduoju, kiek metų reikia pragyventi kitoje šalyje, kad pasijustum kaip namuose.
- Grojate su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Kokios jų asmeninės ir profesinės savybės Jums svarbiausios?
Beveik su visais, su kuriais groju, liekam gerais draugais. Profesinės savybės? Norisi, kad muzikoje gerai suprastume vienas kitą. Vertinu, kai žmonės nebūna abejingi tam, ką daro, yra atviri naujoms idėjoms, eksperimentams. Gera groti su užsispyrusiais, nebijančiais sunkiai dirbti ir žinančiais, ko nori iš muzikos, žmonėmis.
- Grįžęs vasaros atostogų, ne tik poilsiaujate, bet ir koncertuojate. Kur Jus bus galima išgirsti artimiausiu metu?
Dažnai vasarą groju klasikinės muzikos koncertuose, taip pat mėgstu groti kartu su vargonininkais. Tačiau negaliu ilgai groti vieno stiliaus. Rugpjūčio 6 d. grosiu Vilniuje, „Fluxus ministerijoje“. Pirmoje dalyje grosiu su būgnininku Artisu Orubsu (Artis Orubs), o antroje – su saksofonistu, klarnetininku ir kompozitoriumi Liudu Mockūnu ir kontrabosistu Mykolu Bazaru. Taip pat rugpjūčio 11-15 d. grosiu su „Jan Maksimovicz Group“ vyksiančiame „Nida Jazz maratone“, o rugpjūčio 21 d. – „Pakūtos dozėje“ Pakutuvėnuose (Plungės r.).
Labiausiai patinka dalyvauti koncertuose, kuriuose žmonės groja savo kurtą muziką. Nors tai dažniausiai gali būti pačių kūrėjų kažkada girdėtos mėgstamos muzikos atgarsiai. Esu ir pats užrašęs kelias abstrakčias kompozicijas ir keletą muzikos minčių. Tikiuosi, kad man pavyksta groti savitai bet kokį stilių. Viskas kyla iš vidaus, ypač kai kažką labai mėgsti ar myli. Muzika man siejasi su emocijomis ir jausmais. Juos išreikšti būtent muzika neretai man yra kur kas lengviau nei žodžiais. Svarbu grojant būti atviram bei sąžiningam ir scenoje su visais pasidalyti tuo, ką duoda Dievas. Tiesa, tikrai nesu iš tų muzikantų, kurie puikiai sugeba prastumti save kaip produktą.
- Bet ar tikrai to reikia?
Man tai yra didžiulė dilema. Atrodytų, šiandien muzikos karjera dažniausiai taip ir daroma. Tik maža dalis muzikantų pragyvena iš to, kas jiems siūloma. Nebent jie turi savo vadybininkus arba groja ansambliuose, kuriuose vienas iš narių yra aktyvus ir organizuoja koncertus. Vis tiek kažkam šį darbą reikia daryti. Juk šiuo metu muzikantų labai daug, tad jei tiesiog lauksi kol kas pakvies – ant scenos užlipti gali tekti tik kelis kartus per metus.
Yra toks juokelis rusų kalba: „Pats dainuoji, pats bilietus pardavinėji.“ Iš esmės sutikčiau, kad taip būti neturėtų. Muzikantas turi gerai atlikti savo darbą, kurti muziką, mokėti save pristatyti, o neieškoti kur save parduoti. Juk kartais besistengdamas rasti, kur pagroti, gali prarasti ir norą tai daryti. Kita vertus, kokia gali būti koncerto kokybė, jeigu muzikantas neturi kada jam pasirengti, nes visą laiką skiria paieškoms ir organizavimui.
Mano tėtis buvo vienas iš tų muzikantų, kuriems nereikėjo patiems organizuoti savo koncertų. Buvo kitas laikmetis, profesionalių muzikantų buvo žymiai mažiau, o norinčių jų klausytis žmonių – daugiau. Ir džiazas buvo vakarietiška, draudžiama, egzotiška muzika. Žinoma, jam labai pravertė jo talentas. Gerą vardą jis pelnė sąžiningai, ilgai ir nuosekliai dirbdamas.
Štai užsienio muzikantai visada viliojo lietuvius. Jeigu tik kas į Lietuvą atsiveža draugų užsieniečių, šie iš karto sulaukia susidomėjimo. Dalis žmonių į prastą užsienio atlikėjo koncertą ateis vien todėl, kad jis bus, tarkime iš Amerikos. O štai gerai grojantis lietuvis turės padirbėti kur kas daugiau, kad būtų įvertintas ir pripažintas.
- Jūsų tėtis – daugelyje šalių žinomas džiazo muzikantas. Ar jis lėmė Jūsų muzikos pasirinkimą?
Mane auklėdamas jis nebuvo pernelyg griežtas: paliko daug laisvės, niekada nejaučiau jokio tiesioginio spaudimo dėl muzikos. Užaugau matydamas jo koncertus, o namuose dažnai klausydavomės daug įvairaus stiliaus muzikos. Kartais tėtis pasikviesdavo mane groti koncertuose. Nors ir sunkios, man tai buvo geros pamokos. Be abejonės, gaudavau iš jo patarimų ir visuomet jausdavau palaikymą. O pagroti kartu ir dabar man būna visada malonu. Tiesa, kartais atrodydavo, kad aplinkiniai šiek tiek lygina mane su juo, kad tikisi kažko daugiau, negu aš galėčiau, arba turiu įrodyti, kad ir aš taip sugebu, kaip mano tėtis. Kai išvykau į Olandiją, šis jausmas dingo.
- Kas Jums šiandien yra autoritetai?
Labiausiai mane stiprina tikėjimas Dievu. Jei ne jis, gal jau seniai būčiau metęs muziką. Nežinau kaip tai nuskambės, bet didžiausias autoritetas man šiandien yra Jėzus Kristus.
