Po pokalbio su autoriumi simboliškumo galima įžvelgti dar daugiau, nes priartėti prie Danieliaus asmenybės, jo gyvenimo būdo, nueito kelio etapų ir patirties – unikalios ir įdomios – įmanoma tik palengva. Mažais žingsneliais. Vieną po kito atrakinant tarsi spynų užraktus...

Pirmasis. Permaininga dabartis, pilna praeities skeveldrų

„Pastaruoju metu užsiimu daug kuo. Viena pagrindinių veiklos sričių – su geru prieteliumi dailininku Gvidu Lataku kuriame galeriją ir autorinės juvelyrikos centrą. Taip pat konsultuoju, rengiu įvairaus amžiaus žmones studijoms Italijos aukštosiose mokyklose: Laterano universitete, Dantės Aligieri institute. (Roma – dvasininkų ir menininkų miestas.

Gali valandų valandas sėdėti Siksto koplyčioje, klausytis Mikelandželo freskų muzikos ir šnabždesių iš viso svieto). Tokią veiklą pradėjau dėstydamas, tiksliau, dėstytojaudamas Klaipėdos universitete.

lašas

nukritęs
žeme
kvepiančion
žolėn

nuskamba
tylia

stiklinių
karoliukų

liūdna
vandens
simfonija (Kryčio muzika)

Aš turiu daug draugų (visas mano gyvenimas iš jų ir susideda) dvasininkų, kurie dėstė arba tebedėsto Lietuvoje, Italijoje ir Šveicarijoje. Jie ir pasiūlė bendradarbiauti, padėti arti kultūrologijos vagą. Iš pradžių supažindini žmogų su italų kalba, padedi jam susiorientuoti šiuolaikinėje literatūroje, filosofijoje, kinematografijoje. Sakote, esu plataus spektro žmogus. Galbūt. Prisistatydamas visuomet leidžiu sau pajuokauti ir save pavadinu plataus profilio filologu. Diplome parašyta: filologas, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas. Aš labiau kabinuosi už pirmojo įvertinimo, nes mėgstu papostringauti, negaliu gyventi be kūrybos, filologinių susitikimų, pasisėdėjimų bei panaktinėjimų su draugais ir kursiokais. Tai ateina iš vaikystės, iš Šilkalnių. Labai daug skaitė mano mama, močiutė. Pas ją kaime praleisdavau vasaros atostogas. Įsimintinos buvo dienos, tiksliau, naktys.

jau
seniai
begirdėjau
močiutės
giesmę

prie
suskilusio
mūro

Tolučių
svirplių
tėvonijoj

ji
kasnakt
atsargiai
vartydavo
kantičką

sulopytą
vilnoniais
siūlais

bijojo
griaustinio

Senolė man perpasakodavo, ką buvo skaičiusi, kas jai įstrigo į širdį. Šie dalykai vėliau išplaukė universitete. Nors kai kurių knygų nebuvau skaitęs, tačiau jutau, kad jas pažįstu iš babytės pasakojimų, žinau jų turinį.
Su knyga susidraugavau labai anksti. Ant kampo, prie keltų perkėlos, buvo antikvariatas. Nuo antros, gal trečios klasės į jį ateidavau. Iki šiol prisimenu, kaip rinkdavausi knygas. Ieškodavau autorių – Nobelio ir kitų premijų laureatų, nes maniau, jog jie tik „gerai“ rašo. Vėliau supratau: ne visos jų knygos yra įdomios ir vertingos. Tačiau visuomet jas, nors ir sunkiai, dantis sukandęs, prisiversdavau perskaityti iki galo. „Neįdomią“ knygą minėtame antikvariate išsikeisdavau. Ko neišsikeisdavau antikvariate, išsikeisdavau gimtajame kieme, Tarybinės Armijos gatvėje. Taip prasidėjo mano, kaip bibliomano, vėliau bibliofilo, dar vėliau kolekcininko karjera.


niekada
į
savo
miestą

nebegrįšiantis
lokomotyvas

su
nuvytusių
ramunių
vainiku

ant
rūdijančio
pakaušio

primerkęs
vienintelę
įskilusią
stiklo
akį

asfalto
juostom
išraižytam
vaikystės
kieme

tykau
tavęs (Paskutinis lokomotyvas)

Man tikros knygos niekada neatstos elektroninis jos variantas. Žinoma, tai yra įdomu, nauja, bet man reikia tikros – popierinės. Panašiai ir rašymas. Negaliu rašyti kompiuteriu. Tai darau tik pieštuku – paraštėse piešdamas, braukydamas, nes subraukymai ir yra tikrasis tekstas, jo prasmė ir genezė. Būna: taisai, taisai, kol supranti, kad reikia grįžti prie pirminio varianto. Vieną kitą žodį pakeiti, surandi tikslesnį – gimsta kūrinys. Kompiuteryje šitas procesas dingsta, viskas jame šalta ir netikra.

Antrasis. Kūrybiniai keliai ir klystkeliai

„Kuriu visur, keliaudamas, sėdėdamas geležinkelio stotyse ir oro uostuose ant suolų ar lagaminų, net atvykęs ilsėtis Graikijon, Italijon ar Turkijon. Kurortų paplūdimiuose mane mato tik pusvalandį. Išsimaudau, palinkiu sėkmės draugams ir visiems naujiesiems bičiuliams ir išeinu – pasiėmęs arbatos puodą ar vyno taurę – rašyti. Draugijon sugrįžtu tik vakare.

trūkinėja
karavanų
virvės

šoka
horizontui

dykumų
pilvai (Piligrimystė)

Kūryba gyvenu jau labai seniai, rašau nuo sovietinės kariuomenės laikų, nors pirmoji knyga pasirodė tik praėjusiais metais. Paradoksas, pirmieji knygas pradėjo leisti mano studentai ir mokiniai. Jie mane aplenkė. Kai kurie net po kelias knygas jau yra išleidę, pavyzdžiui, Dainius Sobeckis – cielas tris. Aš dabar sparčiai rašau. Šių metų pabaigoje turėtų pasirodyti mano haiku ir tanka trikalbė poezijos knygelė. Taisyklingai suręsti japonų trieilį haiku – sunku. Nėra jokių ritmų, rimų, atsižvelgti turi tik į skiemenų skaičių.

pirmasis
sniegas

ištižęs
krito
kovoj

baltas
roninas

Būtinai turi matytis metų laikas, paskutinėje eilutėje turi būti filosofinis apibendrinimas. Tanką sukurti dar sudėtingiau. Tai japonų penkiaeilis.

ežeras
užmigo

eisiu

geriausias
metas

su
varliuku
paplaukiot

seniai
laukia

Šių žanrų pasirinkimą nulėmė keisti dalykai, mano gyvenimo būdas. Jaunystėje daug sportavau, stumdžiau rutulį, svaidžiau kūjį ir išbandžiau laisvąsias imtynes. Kariuomenėje teko užsiimti sambo ir dziudo, universitete – kovine savigyna. Pasirodo, prie literatūros pasaulio galima prieiti ir tokiu keliu. Susidomėjęs kovų menais, susižavėjau japonų kūrybos stiliais.
Į tarnybą sovietinės kariuomenės pasienio dalinyje prie Kinijos sienos patekau kartu su geru draugu Vidu. Su juo kartu studentavome jūreivystės mokykloje. Vidas gitara galėdavo groti visą naktį. Jis mokėjo kelis šimtus dainų, prašydavo ir mano eilių, kurias sukurdavau stovėdamas poste. Joms pritaikydavo akordus: grodavo tarnybos draugams.“

pasiilgau
to
maskviškio
bičiulio

kuris
skaitė
Baironą
sudužusiam
vagone

paryčiui
prišalo
prie
viršutinės
plackarto
lentynos


naktį
gėrėm
degtinę
vienoj
Sibiro
stotelėj

snaigėm
užkąsdami

Trečiasis. Donkichotiškoji praktika žvejybiniame laive

Prieš tarnybą kariuomenėje Danielius Milašauskas jūreivystės mokykloje, įgydamas ketvirtos klasės laivo mechaniko specialybę, turėjo atlikti praktiką – daugiau nei metus praleisti Atlanto vandenyne.

„Tąkart mane nuo Klaipėdos ir namų skyrė daugiau kaip 20 tūkstančių kilometrų. Į Las Palmas zoną, kuri priklausė Ispanijai, vykome porą mėnesių. Kol sulaukėme eilės pakeisti ankstesnę komandą, mėnesį turėjome gyventi Maskvoje, kitą mėnesį – Madride, Berlyne. Sulaukę prie Afrikos krantų tampėme žvejybos tinklelius. Daugeliui atrodo, jog Afrikoje siaubingai karšta. Iš tikro ne. Saulė ten labai švelni. Dirbdamas denyje, per dieną nurundi, tačiau duše įdegis tuoj pat nuplaunamas. Žiemą norėdavę į krantą sugrįžti nudegę ir tokiu būdu parodyti, jog yra jūreiviai, kolegos stengdavosi labai ilgai nesiprausti.
Didelį įspūdį paliko tradicijos, kurių laikomasi pirmą kartą kertant pusiaują. Jūrų vilkai naujokams paruošia daug išbandymų, kol Neptūnas įšventina į tikrus jūreivius. Paprasčiausias – iš laivo iššokti į vandenyną.

siunčiu
tau
popierinę
jūrą

kur
laivai
mintys
salos
su
delfinais
nardo
gelmėj

pačiame
okeano
dugne

sulūžusį
stiebą
kaip
palmę
apsikabinęs

Las Palmas
lauksiu
tavęs

Da san. (Laiškas)

Apie šią praktiką galiu pasakyti: ji man buvo įsimintina ir lemtinga. Pasibaigus žvejybos laikui buvo pasakyta, jog maždaug tris mėnesius turėsime saugoti laivą. Mat komanda, kuri turėjo mus pakeisti, įkliuvo saugumui Maskvoje, Šeremetjevo-2 oro uoste – norėjo parduoti auksą Ispanijoje. Taigi lietuviai, šiuo atveju jūreiviai, nuo seno buvo verslūs.

Mane, dvidešimtmetį, priverstinis pasilikimas nelabai žavėjo. Vėliau buvau labai laimingas, jog paliko. Laksčiau į naktinius klubus. Juose verdantis naktinis gyvenimas tarybiniam jūreiviui buvo nežinomas, net neįsivaizduojamas. Las Palmas naktinėse diskotekose grojo žymi ispanų grupė „Baccara“, iš labai arti mačiau Žaną Mišelį Žarą. Žmogui, ką tik ištrūkusiam iš už geležinės uždangos, tokie dalykai paliko neišdildomą įspūdį.

Po gerų metų sugrįžęs į krantą, nusprendžiau studijuoti Kaliningrado žuvininkystės institute. Ruošdamasis į pirmąją sesiją, gavau šaukimą į karinį komisariatą. Dvejus metus atpyliau pasienio užkardoje. Buvau kulkosvaidininku, vyresniuoju šauliu, pasienio patrulių išvedžiotoju.

Vaikščiodamas su automatu, saugodamas sieną, supratau – gyvenimą noriu keisti iš esmės. Visos mintys nukrypo į Vilniaus universitetą. Šių minčių preliudas – garsioji praktika prie Afrikos krantų. Nebenorėjau nė dienos plūduriuoti ant vandens ir jausti, kad gyvenimas, manęs neužkabindamas, eina pro šalį.“

tokia
lemtis
kurieno

vėluoji
su
žila
barzda

ir
kirkėmis
aplipęs

pano
žingsniu
klibikščiuoji

Sarbievijaus
kiemelio
link. (Kurienas)

Ketvirtasis. Santykis su Rytų kultūromis pakeliui į dzeną

Danielius Milašauskas filologiją VU, jo žodžiais tariant, su parengiamuoju skyriumi ir akademinėmis atostogomis studijavo septynerius metus.

„Atostogas pasiėmiau specialiai, išlaikiau visus egzaminus, atsiskaičiau su visais dėstytojais. Jų man reikėjo, nes tuomet buvo labai įdomus laikas. Į Lietuvą atvažiavo Dalai Lama, o aš nuo antro kurso „graužiau“ Rytų granitą, susidomėjau Orientu. Visada žavėjausi kinų išminčiumi Konfucijumi, bet labiau patiko Laodzi. Iš indų išminčių – Sidharta Gautama (Buda) ir Bodhidharma.

auksinis
Buda

prarijo
baltą
snaigę

tylu
šventykloj

Nors apie Orientą galėčiau kalbėti daug, turiu pabrėžti, kad nuo mažens esu krikščionis katalikas. Dzenas yra mano gyvenimo filosofija, o ne religija.

Net šalčiausią žiemą vykstu į Melnragę, Karklę. Pamedituoji ir kartoji kad ir tokį koaną: „koks buvo tavo veidas dar prieš tau gimstant“. Paskui pusę valandos pasivaikštai basas, paplaukioji. Be dzeno to negalėčiau daryti. Dirbdamas Klaipėdos universitete, kuriame dėsčiau kalbos disciplinas, savo studentams siūlydavau išmėginti žiemos maudynes, žadėjau daug nuolaidų per egzaminus. Deja, nė vienas per septynerius metus neišdrįso su manimi lįsti į ledinę jūrą. O juk kiekvienąmet pirmajam – egzaminą būčiau pasirašęs automatiškai.

Vieną kartą gyvenime esu pajutęs, kad mano filosofija nesuveikė. Prie jūros mane palydėjo studentas su drauge. Nusimaudžiau vieną kartą, antrą. Tada pamačiau, kad draugo mergina rankas šildosi į avikailio pirštines pūsdama šiltą orą. Tas vaizdas mano galvoje sugriovė visą meditatyvinę konstrukciją, ir aš pajutau šaltį, bet neišsidaviau, o vakare mano kojos buvo beveik juodos. Žmona jas ištrynė spiritu. Ačiūdie, išryt buvau sveikas. Tik vėliau labai storai nusilupo oda.“

krinta
sūpuoklis
vikšras

gyvenimas
prabėga
greičiau

nei
jis
žemę
palies

Penktasis. Epilogas

„Aš į gyvenimą kabinuosi per savo draugus. Jie diktuoja ir mano gyvenimo būdą. Kaip koks čigonas – visuomet ant ratų. Automobiliu važinėju po Lietuvą ir Europą.
Nuo pat studijų metų Vilniaus universitete pradžios lėkdavom Paberžėn Svirskio koplytstulpių apkabint, tėvo Stanislovo aplankyt.

Kompozitorė Laima Jedenkutė sukūrė muziką utų ciklui „Dryžuoti marių akmenukai“.

dryžuoti
marių
akmenukai

lyg
rudenio
lapai

čeža
po
kojom

dryžuoti
marių
akmenukai

nebylios
žuvų
ašaros

krinta
dangaus
bedugnėn

dryžuoti
marių
akmenukai

lyg
rudenio
lapai

Bardas Arūnas Galičinas įpūtė muzikinės dvasios eilėraščiui „Šiųdienis charonas“.

ištvinusi
naktis

žolės
rauda

voratinkliu
sulopytas
mėnulis

rūdija
smėlis

sutraiškytas
dangus

išeinančių
vingiuotas
epizodas

ne
vyną

alų
geria

šiųdienis
Charonas

Ir šoka mano dūšia lyg koks Mekas, Teodorakio dainas pasigarsinęs, plėšdamas savo opusą „Mano draugai!..“

Ergo, pagal Miltinį esu filologas dzenbudistas, bet grynai etimologine prasme.

Mėgstu ir moderniąją klasikinę muziką. Bachą ir Mocartą, Čiurlionį ir senovinius kinų pentatonikos meistrus. Dievinu džiazą. Klasikinį ir šiuolaikinį. Ypač – meditatyvinį. Būna, traukiam su Gvidu pernakt Vertinskį, senųjų baltų dainų nepamiršdami. Tai dar viena mano poezų, anot Severenino, ištakų

nukrito
varliukas

šlept
baloje

išplaukė
bananlapio
luoteliu

laimės
ieškoti
žaliasis

Skaitom poeziją pastaruoju metu trise – aš (D. M.), Gvidas Latakas, poetas ir tapytojas, bei Artūras Šilanskas, poetas ir haiku kūrėjas.

Pritariu Hesei, kad žmogus per savo gyvenimą turi išmokti trijų dalykų: medituoti, badauti ir laukti. Tada jokios krizės nebaisios.

Atskleisiu paslaptį – keliautojas ir fotografas Paulius Normantas turi tris žmonas – savo kuprines. Mano gyvenimas telpa į vieną.“