- Atvirai kalbi apie gamtos saugojimą, ekologiją, o rengiamose akcijose dažniausiai grieži pirmuoju smuiku. Kas pastūmėjo prie jų prisijungti?
Esu natūralistas, palaikau ekologijos idėjas ir jomis vadovaudamasis stengiuosi gyventi. Tiesa, reikia pripažinti, kad ne visada pavyksta daryti tai, kas rūpi ar tai, kas tavo nuomone yra svarbu. Žinoma, suvokimas apie ekologiją atėjo ne per vieną dieną, bet nuo mažumės rūpinausi aplinka, todėl viskas išėjo labai natūraliai.
Čia kaip su sveika mityba, gyvensena ir sportu. Viskas prasideda nuo savęs. Kiekvienas turi kūną, apčiuopiamą daiktą, kuriuo rūpinasi, puoselėja, įpranta ir gerai jaučiasi. O ekologija susijusi su skatinimu tausoti aplinką, kurioje gyveni. Smagu, kai žiūri pro langą ir nematai šiukšlių kalno.
- Bet pastaruoju metu dažnai tenka išgirsti, kad skelbiamos ekologijos idėjos yra tik muilo burbulas, o žymūs žmonės įvairiausių akcijų metu nori tik pasireklamuoti...
Dabar žmogui iš tikro sunku atsirinkti tarp gausybės informacijos. Sudėtinga net ir tiems, kurie į tai gilinasi ilgą laiką. Bet nepaisant to, tai visai gera mada, tik nereikia tapti liguistu žmogumi. Svarbiausia suvokti vertybes.
O dėl reklamos... Tiesą sakant, dažnai apie tai susimąstau. Turbūt yra nemažai tokių, kurie naudojasi galimybe pasirodyti. Bet antra vertus, kaip pavyzdys galėtų būtų švarinimo akcija „Darom“. Nepaisant to, kad vienas ar kitas žinomas žmogus atėjo tik savęs parodyti, jis vis tiek pakėlė šiukšlę ir ne vieną, tai ką blogo jis padarė? O gi nieko, bet nauda yra. Žinoma, nereikia naiviai tikėtis, kad tokiu pavyzdžiu seks visi. Prisijungs tik tie, kuriems tai įdomu ir svarbu. Negi tam, kad išgirstų, visi turim belstis į duris ir prašyti: „Pasodinkit medį į duobę, kurią mes patys ir iškasėm ir užkasim!“ Tai pilietiškumo reikalas.
- Baigėsi kultine tapusios „Dar pažiūrėsim“ laidos sezonas. Daugelis tavo kolegų prisipažino, kad filmavimasis joje buvo ne darbas, o vienas malonumas. Tau irgi?
Oi koks sunkus darbas... Suvaldyti juoką. Tačiau jis nėra tuščias ar kvailas. Į eterį papuola tik labai maža jo dalis. Būdavo momentų, kai prireikdavo visų vidinių pastangų norint suvaldyti pratrūkstantį juoką. Situacijos, kolegų kūrybiškumas taip išmušdavo iš vėžių, kad būdavo sunku susitvardyti. Tačiau stengiuosi išlikti profesionalus aktorius.
Kartais net atrodo, kad kaip personažas galėtum padaryti ir taip, ir kitaip, bet negali, nes esi susikoncentravęs, kad nesusijuoktum. Buvo sudėtinga, bet pritarčiau kolegoms, kad tai ne darbas, o malonumas. Ir sezonas buvo „superinis“.
- O kitame sezone žydruosiuose televizorių ekranuose išvysime „Dar pažiūrėsim“?
- Kažkas bus... (paslaptingai šypteli).
- Esi vienas iš improvizacijų teatro “Kitas kampas” iniciatorių. Kaip gimė tokia idėja?
Tramplinas buvo improvizacijų laida “Pagauk kampą”. Labai įdomus žanras. Esmė - gyvybė, kuri yra nesuvaidinta, kur žmogus, pakliuvęs į nenumatytas įvairiausias situacijas, gyvai, čia ir dabar reaguoja, čia ir dabar kuria. Nėra taip, kaip įprastame teatre su scenarijumi ir dekoracijomis. Svarbiausia - aktoriaus sugebėjimas sužadinti žiūrovo vaizduotę. Tai man įdomiausia.
- O kaip repetuojate?
Paprastas modelis – treniruojamės kaip krepšinio komanda. Formai įgyti kuriame įvairiausius derinukus, kad aikštelėje – scenoje pasirodytume profesionaliai. Repeticijų metu svarbu lavinti klausą, nes jei vieni kitų negirdėsim, gausis šnipštas. Be to, svarbu laiku pačiupti temą - irgi panašiai kaip sporte. Juk tu nežinai, kas tavo partneriui spontaniškai šaus į galvą.
Ruošiesi labai daug, bet ne tam, kas konkrečiai vyksta scenoje. Nors visada atsiras dalis žmonių, kurie patikės, kad viskam iš anksto pasiruošta. Tačiau galiu patvirtinti, jog nėra kokių nors paruoštų šablonų ar tekstų. Tai tiesiog yra žaidimo formatas, kuris visiems aiškus. Nieko čia nesuplanuosi - žiūrovai siūlo temas ir viskas vyksta čia ir dabar. Kartais gimsta šedevrai.
- Improvizuoti sunkiau televizijoje ar teatre?
Teatre, nes čia viskas gyvai, „ekstrymas“, o televizijoje viską galima sumontuoti, iškirpti ir panašiai. Bet malonumas išlieka tas pats.
Improvizacija ir žavi tuo, jog čia kartais įvyksta maži stebuklai. Vieną kartą gali visiškai susimauti, o kartais, įvykus stebuklui, gimsta išplėtota dramaturgija.
