– Matai, jau grybų yra, – sako. – Žydi grybai, vadinas, vasara.
– Kodėl sakai: žydi?– klausiu.
– Ką aš žinau. Taip amžinatilsį Pilypas sakydavo: „Po švento Jono, slūgela, jau žydzi cikriniai! Tokis gerumas! Užsikaici, visa pirkia prakvimpa – žinai, kų jau vasara!“
Pilypas mums – joks giminė, bet kaip giminė. Ir visi kiti mažo kaimelio Dzūkijoje senbuviai – kaip giminės. Juos lankome rudenį. Kasmet. Ir ne vien todėl, kad prisirinktume tų taip geidžiamų „cikrinių“ baravykų. O dar ir dėl to, kad pasiilgstame.
Pasiilgti žmogaus labai svarbu. Ypač, kai žinai, jog ir jis tavęs ilgisi.
Visai neseniai šį jausmą išgyvenome Tbilisyje, nes ten mūsų labai labai laukė. Tą supratome jau oro uoste, gerokai po vidurnakčio, kai išvydome mielus mus pasitinkančiųjų veidus. Šis jausmas neapleido ir visą kelionę, kol mus globojo kolegos – vertėja Nana Devidzė, jos šešiolikmetis sūnus Mirianas, taip pat ketinantis mokytis lietuviškai ir tapti vertėju, poetai Amiranas Svimonišvilis (Pako), Georgas Nakhutsrišvilis (Gaga) ir Davidas Robakidzė (Data).
Naną, kuri Gruzijos skaitytojams išvertė daugelį puikių lietuvių rašytojų knygų, literatūros žmonės pažįsta jau senokai. O štai su „trimis Gruzijos poezijos muškietininkais“ susipažinome pernai, vasarai baigiantis, Palangoje, III tarptautiniame poetų ir tapytojų plenere, skirtame Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Ir poezija mus suartino, ir vertimai, ir pašnekesiai – pilni humoro, tačiau ir skausmo...
Kelionėje metafizinis skausmas įgavo kūną ir kraują: aplankę senąją sostinę Mcchetą, laukymėje prie Džvario sutikome pabėgėlių iš okupuotos Abchazijos ekskursiją. Vaikai, kurių migdolo spalvos akys matė karą. Ne kino filme, o realybėje...
Gruzija rūpinasi savo pabėgėliais – valstybės lėšomis stato jiems kotedžus, kad turėtų stogą virš galvos, moka išmokas, stengiasi tiek didelius, tiek mažus integruoti į taikų gyvenimą. Tačiau skausmo nuo to nemažėja...
Šiandien Gruzija nebenori vadintis Rusijos carinės imperijos primestu jai vardu. Jie siekia visam pasauliui būti GEORGIJA – pagal graikų tradiciją. Georgike graikiškai – žemdirbystė. Tos pačios kilmės ir Sanct Georgo, kitaip tariant, šv. Jurgio, vardas. Apie šį šventąjį žinių nedaug. Tačiau Georgijoje jis itin gerbiamas. Daug daug stipriau, nei Lietuvoje, kurios antruoju globėju laikomas. Georgija, beje, didžiuojasi, kad seniausiuose ikonografijos egzemplioriuose šv. Jurgis vaizduojamas kiek kitaip, nei įprasta.
Matėme ikoną, kurioje jis visai be žirgo, susikaupęs, besimeldžiantis. Matėme ir dar vieną, kurioje šventasis ietimi primygęs laiko anaiptol ne slibiną, o žmogų, karalių – paskutinįjį Georgijos pagonį.
Krikščioniškojo tikėjimo Georgijoje labai daug. Ten net policininkai nesidrovi persižegnoti vidur gatvės ir pabučiuoti šventyklos, pro kurią eina, sienos ar durų. Ypatinga pagarba – šv. Ninai. Ji vadinama krikščionybės apaštale, Georgijos švietėja. Prie jos karsto Bodbe vienuolyne, pastatytame IV a., nusidriekia ilgoka lankytojų eilė...
Georgija, kurią šią vasarą su kolegomis Vladu Braziūnu, Birute Jonuškaite, Donaldu Kajoku, Sara Poisson ir Violeta Šoblinskaite išvydau, labai skiriasi nuo to stereotipo, kurį šioje šalyje nebuvusiems formavo Kaukazo belaisvė. Grįžęs specialiai dar kartą peržiūrėjau šį filmą. Kaip sovietiškai jame visa kas suplakta! Tikras Kaukazo kokteilis, kuriame „sugyvena“ užsispyrę asilai, Alachas, visai ne gruziniška, o armėniška kalbėjimo rusiškai maniera ir t. t.
Laimė, bičiulių, kurie man – kaip giminės, Georgija visai kitokia. Šota Rustaveliška. O ir kaip giminių po kelionės atsirado daugiau. Dabar ilgėsiuosi dar ir Nanos vyro Georgijaus Rčeulišvilio (Gogos), ir vyresnėlio jų sūnaus Gijos su martele Sofiko, ir poeto Aleksandro Darčiašvilio (Aliko), ir „mažylės Natos“, kuri, nors niekados nebuvusi Lietuvoje, prisipažino, kad lietuvių kalba jai gražiausia pasaulyje ir kurios per dvejus metus išmoko. Kad būtumėte girdėję, kaip gražiai ji per dvikalbį poezijos vakarą Tbilisio nacionalinėje bibliotekoje dainavo Eurikos Masytės ir Justino Marcinkevičiaus „Laisvę“!
Gal todėl grįžęs į Lietuvą su tokiu džiaugsmu perskaičiau žinią, kad mūsų Seimas, smerkdamas visas agresijos formas, įskaitant ginkluotą užpuolimą ir įsiveržimą į kitos valstybės teritoriją, kitos valstybės teritorijos bombardavimą, jos okupaciją ir aneksiją, priėmė rezoliuciją „Dėl situacijos Gruzijoje“.
Tiesą sakant, jau senokai to laukiau. Ir, manau, ne aš vienas. Gėda tik dėl tų devynių seimūnų, kurie balsavo prieš. O dvidešimt trims susilaikiusiems mielai papasakočiau apie Georgiją – gerokai kitokią nei Lietuva, tačiau labai labai artimą ir panašią.
