Įdomiausia, kad P. Šliužo mitybos filosofija neatsiejama nuo valstybės politikos ir tautos savimonės.
Karvė be išeiginių
Pranciškus deda ant stalo keptą pyragą, vadinamą tiesiog bulka, nes jau daug metų neperka batono. Sako, kad supyko visiems laikams ant tokios produkcijos, į kurią nežinia ko primaišyta, pridėta kildinimo medžiagų – suspaudi saujoje ir nieko nelieka. Kategoriškai uždraudė pirkti ir kitiems. Kai kaimynė prašo iš miesto atvežti batono, nieku gyvu nesutinka. Galima kepti paeiliui ir pasidalinti. Tešlą užmaišo iš mielių, vandens ir kvietinių miltų, kartais įpila šlakelį pieno.
Svečius vaišina ir bobučių pyragu (daug geriau nei pirktiniai sausainiai) iš tarkuotos šaldytos tešlos – produktus deda iš akies, niekada nematuoja, todėl kiekvieną kartą išeina vis kitokio skonio.
„Parduotuvėje neperku nieko, išskyrus cukrų, druską. Kartais aliejaus, bet labai nedaug, nes naudoju kiaulės taukus. Turiu dvi karves, dvi telyčias ir pulką vištų. Aišku, vargas. Neturiu nė vienos laisvos dienos, karvei nepasakysi, kad sekmadienį pieno neduotų. Bet kaip be karvės kaime? Niekaip neišeina. Nejaugi pirksiu tepų mišinį? Karvė man šventas gyvulys, daug pranašesnė už žmogų, nes sugeba saulės energiją paversti pienu, iš kurio galima pagaminti pagrindinius mitybos produktus“, – pasakoja Pranciškus.
Jis pieno per metus primelžia 10 tonų, savo poreikiams tiek nesunaudoja, todėl parduoda. Iš ūkio gauna ir toną mėsos. Dar į Vilnių pažįstamiems nuveža bulvių.
Ekologinės žemdirbystės terminais nepiktnaudžiauja, bet taiko gamtą tausojančius metodus. Vis dėlto purškia laukus bent kartą, kad piktžolės neaugtų, kitaip neįmanoma, prapulsi. Su koloradu irgi plikomis rankomis nepakovosi. Jeigu nori sulaukti bulvių derliaus, reikia chemikalų ir nuo maro.
Ūkininkas vienkiemyje išsikasė septynis tvenkinius, augina žuvis. Tik gaila, kad po šios žiemos išduso apie 50 karpių, kiekvienas po 15 kg. Neišgyveno nė amūrai. O jie tokie fantastiški – užpernai juos įleidus į užžėlusią kūdrą, joje nebeliko žolių, dabar vanduo kaip akis.
Ant laužo keptas karpis pietums – tikras delikatesas. Riebus kaip paršelis, tirpsta burnoje. O paruoštas visai paprastai, prieš kepant ištrintas druska ir prieskoniais.
Pranciškus pats susimuša sviesto, susispaudžia sūrio. Viskas paprasta ir natūralu. Tačiau Pranciškaus Šliužo mitybos filosofijos esmė ne tai.
Kam pirkti, jei galima užsiauginti?
„Žmogus yra gyvūnas, gamtos dalis, todėl pirmas ir svarbiausias jo poreikis gyvybei palaikyti – tai nealkti, netrokšti ir nešalti. Tad mitybai skiriu didelę reikšmę. Lietuvoje vidutinė šeima maistui išleidžia daugiau nei pusę pajamų. Europos Sąjunga daro didžiausią nusikaltimą, ribodama maisto produktų gamybą. Mūsų krašte idealios gamtinės sąlygos maisto pramonei, nes pakanka ir šilumos, ir drėgmės. O situacija yra tokia, kad mes nepagaminame pakankamai maisto produktų. Jei staiga uždarytų sienas ir negalėtume įsivežti produktų, prasidėtų badas. Per 20 metų žemės ūkis visiškai sužlugdytas“, – Pranciškus Šliužas griežtas, bet teisingas.
Jam kaip žurnalistui dar prieš dešimt metų Danijoje sakė, kad lietuviai gali neauginti nė vienos kiaulės, jie pastatysią savo kiaulides. Kai kuriuose Danijos miesteliuose smarvė buvo neišpasakyta, todėl kiaulides imta keldinti į skurdesnes šalis. Lietuviai tarybiniais laikais išaugindavo 3 mln. kiaulių, o danai – 33 mln.
„Ir ką mes matome dabar? Lietuviai užsieniečiams augina kiaules, o juk nuo seno patys eksportuodavo. Dabar mes net savo poreikiams nepagaminame kiaulienos, turguje gerų lašinių nenusipirksi“, – piktinasi žmogus ir savo kalbą paįvairina skambiais liaudiškais žodžiais emocijoms reikšti – „vėtra, bleški, gyvatė, žaltys, rupūžė“.
Rengdamas reportažus užsienyje, žurnalistas sužinojo, kad norvegai iš kilogramo pašarų, pagamintų iš subalansuotų amino rūgščių, išaugina kilogramą mėsos. Tačiau patys tokios mėsos nevalgo. Kiekvienas save gerbiantis ūkininkas auginasi kelias kiaules be sintetinių pašarų.
„Kai visa šita produkcija pasiekė Lietuvą, lioviausi pirkti maistą parduotuvėse. Netekęs darbo atsikėliau gyventi į tėviškę ir pagalvojau – nejaugi neprasimaitinsiu iš savo žemės? Visus darbus moku, kiekvieną savaitgalį grįždavau į kaimą. Į ūkį sudėjau visas savo pajamas. Per visą gyvenimą turėjau tik savaitę atostogų, tik kartą ištrūkau savaitei į Egiptą.
Maistą gaminti moku seniai. Kai vedžiau, žmona pasakė, kad nemoka virti. Iš didelės meilės pasakiau, kad viską padarysiu. Taip ir pradėjau virtuvėje šeimininkauti, virdamas košes vaikams“, – pasakoja sodybos šeimininkas.
Be duonkepio nė dienos
Pranciškus labai mėgsta kepti kugelius pečiuje, kurį pats sumūrijo: „Buvo man įpiršę metalinę kapsulę, tai prieš kelis metus išmečiau. Visą laiką norėjau turėti duonkepį, tai puikiausias pasaulyje įrenginys. Neįsivaizduoju gyvenimo be jo, viską gali pasigaminti. Pašauni kugelį ir važiuok nors į teatrą. Grįši – bus dar karštas. Užjaučiu gaspadines, kurios turi naudotis orkaitėmis. Na, bet ir nusigyvenom iki to, kad tragedija ištinka, jei parduotuvėje neranda pjaustytos duonos. Man didžiausias malonumas, tikras lietuviškas ritualas atsiriekti iš kepalo.“
Vyras seniai pamiršo pirktinės dešros skonį. Kartą paragavo rūkyto mėsos vyniotinio – net supykino, nors ir negalima apie maistą taip kalbėti: „Ar negali moteriškė nusipirkti mėsos gabalo, apibarstyti prieskoniais ir išvirti puode? Bus puikiausias produktas. Šeimininkės skundžiasi, kad laiko neturi. Aš viską suspėju ir pasidarau. Net drabužius skalbiu iš pelenų pasidarytu šarmu, puikiausiai tirpdo visokius nešvarumus.“
P. Šliužui kelia abejonių ne tik parduotuvės, bet ir turgaus produkcija. Ten visko privežta, perpardavinėtojai prekiauja. Rimtas ūkininkas neturės laiko turguje prekiauti, tai ne jo darbas.
Važinėdamas po Europos šalių ūkius, jis pastebėjo, kad save gerbiantis danas, anglas ar olandas, gyvenantis mieste, neapsiperka prekybos centruose. Jis važiuoja pas ūkininkus, kurie turi savo parduotuvėles. Nuolatiniai klientai perka pieną, sviestą, sūrį, mėsą. Ūkininkai turi ir savo automobilius, kuriais išvežioja prekes pagal užsakymus į namus. Ar ir pas mus miestiečiai negalėtų nuvažiuoti į kaimą? Juk visi mašinas turi.
Nuo sintetikos minkštėja smegenys
Ūkininkui atrodo absurdiška, kad patys neužsiauginame, o perkame ir valgome importinę sintetiką. Neseniai pas jį lankėsi profesorius Juozas Bernatonis, atsivežė daktariškos dešros. Sodybos šeimininkas, norėdamas įrodyti, koks tai šlamštas, numetė gabalėlį šunims. Tie pauostė ir nuėjo šalin pabrukę uodegas. Jie ir pieno iš parduotuvės nelaka. „Atsipeikėkit, nėra parduotuvėje natūralaus pieno, iš miltelių gamina. Pas mus pieną naudoja fermentinių sūrių gamybai, nes labiau apsimoka“, – griaudėja juoku ūkininkas.
Neseniai jo draugė atsivežė tortą. Pavaišinti norėjo, bet Pranciškus, prieš įsidėdamas į burną kąsnelį, perskaitė etiketę: „O, siaube, kiek visokių „E“, o kiek dar neparašyta! Uždraudžiau net įvežti į sodybos teritoriją tokius produktus.“
Toks kategoriškumas pagrįstas. Pranciškaus manymu, konservantai blokuoja žmogaus smegenis, kad nemąstytume ir nesipriešintume: „Aš išlaikiau sveiką protą, nes laiku lioviausi valgyti tą visą brudą, nė šnapso negeriu. O protingų žmonių vis sunkiau rasti. Jau pusmetis, kaip ieškau bendraminčių, renku „šaiką“, bet kol kas esame tik keturiese. Džiaugiuosi tik tuo, kad tie žmonės yra jauni, o tai teikia vilčių. Mūsų tikslas – turėti kitokią valstybę, veiklos programą numatėme dešimtmečiui. Maisto ūkiui skiriu ypatingą reikšmę. Pasaulyje, kuriame milijonai žmonių miršta iš bado, kilnu gaminti maistą.
Kadangi pagrindinis žmogaus poreikis yra pramisti, pasaulį valdo tas, kas valdo maisto pramonę. Amerika galinga todėl, kad gamina, superka ir perskirsto maisto produktus. Jeigu mes norime būti laisvi, turime patys gamintis maistą.“
Tik gaila, kad daugelis jau neišsaugojo teisės į žemę, nors ją turėjo kas antras Lietuvoje. Visi norėjo lengvai ir patogiai gyventi. Spjovė į žemę ir išsilakstė – pardavė, užstatė, išmainė. Kai kurie norėtų grįžti, dabar ašaras lieja, bet buvusių sodybų vietose tik pamatų akmenis randa.
„Iš 18 aplinkinių vienkiemių beveik nė vienas neturi perspektyvos – šeimininkai neturi kam perduoti ūkio. Tai labai skaudu. Ir man nepasisekė. Iš trijų savo vaikų bent vieną tikėjausi prie žemės prisijaukinti, bet nepavyko“, – apgailestauja P. Šliužas. Bet gal dar ne vėlu kažką pakeisti?
