Gyvas šilko alsavimas
„Neįsivaizduoju geresnio poilsio, būdo atsipalaiduoti, kaip tapyti ant šilko. Net važiuodama ilsėtis visada mašinoje surandu vietos sulankstomiems rėmams, šilko atraižai ir dažams. Mane įkvepia ir žavi viskas: vos raustelėjęs obels žiedas, gležna aguonos galvelė, našlaitės aksomas, prisirpusi uoga, vilnijanti jūra... Fantazijos polėkį inspiruoja išgirsta melodija ar netikėtai užklupusi ypatinga nuotaika, – sako Jolanta ir prisipažįsta, jog, turėdama daug darbo, mat nori ir kitus sumanymus įgyvendinti, labai dažnai fotoaparatu įamžina patikusį augalą. – Jei nesuskubsiu jo nutapyti tuoj pat, kitą dieną jis gali jau nuvysti, pakeisti spalvą, o pagal nuotrauką bet kada galiu trumpalaikį jo grožį perkelti ant šilko skiautės.“
Įsimylėjusi šilką menininkė aplankė daugelį Rytų šalių, susipažino su tradicinėmis šilko gaminimo technologijomis, jo rūšimis, skirtingais marginimo būdais Tailande, Šri Lankoje, Kinijoje, Japonijoje. Jai šis audinys pilnas gyvybės: jis drapiruojasi, slysta tarp pirštų, vilnija vėjyje... Kartu jis trapus, švelnus, kaip ir moters pamėgtas aguonos žiedas.
Jos darbai – tai ne spalvinimui skirtos knygelės paveiksliukai ar švino juostelėmis sujungtos vitražo dėlionės – gyvybę piešiamam motyvui tekstilininkė įkvepia kūrybingai ir apgalvotai parinkdama spalvas, kurios susiliedamos sukuria savitus atspalvius, šešėlius, netikėtus niuansus.
„Romantiškoms asmenybėms“
Savo kolekciją Jolanta Šmidtienė vadina lengva, romantikos dvasia alsuojančia improvizacija. „Paveikslai – išgrynintas menas, kuriam būtinas gilus apmąstymas, vizija, o tapyba ant šilko – tarsi lengvas atodūsis, nereikalaujantis susikaupimo, rimto pasirengimo. Tapau labai daug, kai ką parduodu, dovanoju, o kai kas lieka...“ – sako moteris. Tiesa, daugelį audinių sumanytiems drabužiams ji nutapė specialiai. „Turiu būrelį ištikimų draugių, „kursiokių“, savo bendražygių, kurias labai branginu, todėl nusprendžiau jas pradžiuginti dovana – staigmena, skirti kiekvienai po sunkelę.
Tapydama drabužiams šilką galvojau apie konkretų žmogų, jo charakterį, pomėgius, mėgstamas spalvas. Todėl charizmatiškų lėlių meistrei Linai Drižiūtei šilką ištapiau spalvingomis žydinčiomis lėlėmis, norėdama paryškinti mėlynas dizainerės Dianos Rūtos Stankevičienės akis, tuniką išpuošiau mėlyna pieva, kurioje sklando raudonos boružės, amžinai romantikei tekstilininkei Rimai Mikalauskienei „priskyniau“ ramunių, grafikei Eglei Michalauskaitei, nuolat plazdančiai ant idėjos sparnų, nutapiau sparnus... “ Visos menininkės joms skirtas sukneles sutiko demonstruoti pačios!
Apdarai kolegėms – itin spalvinga projekto kolekcija „Žydėjimas“, viena iš keturių. Antroje kolekcijoje „Aguonų žydėjimas“ Jolanta įamžino visus savo pamėgto aguonos motyvo tarpsnius: nuo žalsvo pumpuro iki ryškiu raudoniu spindinčio žiedo, trečioje pavadinimu „Uogos“ – ant lengvo šilko daugiasluoksnių suknelių bei jomis vilkinčių merginų šokiui talkinusių vyrukų marškinių sirpo vyšnios, o ketvirta kolekcija vadinosi „Jaunystė“ – ja menininkė pabandė susirinkusiems į šventę plačiau pristatyti šilką.
„Daugelis kitokio šilko nepažįsta, tik permatomą, labai ploną arba storesnį, blizgantį atlasu audinį. Tuo tarpu neapdirbtas šilkas, Rytuose vadinamas žaliu, labai panašus į lietuvišką liną, drobę. Jam marginti užsienyje įsigijau labai tvirtų storiems audiniams dekoruoti skirtų medinių atspaudų su gėlių motyvais“, – sako Jolanta Šmidtienė, kurią sukurti klasikinio stiliaus kostiumėlius su palaidinėmis įkvėpė "Kenzo" kūryba.
Ant audinio nubraižiusi detalių iškarpas ji atspaudais ir specialiais tekstiliniais dažais sukūrė savitus augalinius motyvus, kuriuos papildė savo išpieštomis gėlėmis bei lakiomis linijomis, o vėliau, pasiuvus drabužius, kai kurie buvo papuošti dar ir Svarovskio kristalais.
„Prieš trejus metus mano prašymu viena kūrybinga Tekstilininkų ir dailininkų gildijos kursų lankytoja natūralaus šilko juostele išsiuvinėjo nedidelius žalio šilko gabaliukus – jau tada brandinau mintį jais papuošti mažamečių mergaičių suknutes. Deja, vis trūko laiko, vaikai užaugo ir skiautelės tapo per mažos“, – pasakoja moteris. Bet išeitį kūrybingas jai talkinusių draugių kolektyvas rado: suknutės buvo numegztos įterpiant išsiuvinėtas skiauteles.
Bendraminčių kolektyvas
Jolantos Šmidtienės projektą „Romantiškoms asmenybėms“ sudaro net 25 modeliai. Ji prisipažįsta, jog kurti drabužius iš tapyto šilko nėra labai lengva: reikia sukurti tokį modelį, kuris nesudarkytų nupiešto motyvo, be to, siūti ploną ir vilnijantį šilką taip pat nelengva. Menininkė džiaugiasi ir dėkoja visoms moterims, padėjusioms sumanymą įgyvendinti per rekordiškai trumpą laiką – vieną mėnesį.
„Šis projektas buvo skirtas ne tik Kauno dienai – tai vienas iš daugelio renginių Tekstilininkų ir dailininkų gildijos įkūrimo dešimtmečiui pažymėti. Lygiai prieš dešimt metų kartu su grupele jaunų menininkų sumanėme įkurti gildiją. Ne paslaptis, kad tuomet tekstilės sąvoka buvo labai siaura: gobelenai ir rankdarbiai. Mąstėme novatoriškai, norėjome įtvirtinti ir įteisinti šiuolaikines tekstilės technologijas, su jomis supažindinti visuomenę, rengti interaktyvius projektus, seminarus ir pačios juose dalyvauti“, – sako gildijos direktorė.
Šiandien Tekstilininkų ir dailininkų gildijoje yra per 70 narių iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos. Pripažinti jos garbės nariai yra tokie kūrėjai kaip Feliksas Jakubauskas, Laima Oržekauskienė, Jūratė Petruškevičienė, Jūratė Urbienė ir kt. Tai nekomercinė organizacija, kurios veiklos variklis – polėkis ir kūryba. „Ar menininkui kada trūko idėjų?! – retoriškai klausia Jolanta Šmidtienė ir pristato labai plačią gildijos veiklą. – Rengiame seminarus, plenerus, parodas, įvairius kursus, įgyvendiname nestandartinius nekomercinius sprendimus, prie gildijos turime suaugusiųjų meno mokyklą, kurioje profesionalūs menininkai supažindina su įvairiomis technikomis ir jų moko. Užsiėmimai bei parodos vyksta galerijoje „Balta“ – čia lankytojų visada laukia malonios staigmenos ir susitikimai.“
