Jo darbuose – nedidelio formato paveiksluose ant drobės ar ant medžio, papuošaluose, taip pat eilėraščiuose – išmoningai dera žaismė ir rimtumas, giedra šypsena ir sodrus žodis. Su jaunuoju menininku kalbėjomės apie literatūros ir meno santykį bei iš šio dialogo užgimstančius naujus kūrinius.
Žmonės trokšta istorijų
Žemaitijos sostinėje Telšiuose gimęs ir užaugęs G. Latakas nuo mažens jautė troškimą išreikšti save menu. Pirmieji saviraiškos bandymai prasidėjo atradus vaizduojamuosius menus: piešimą, lipdymą iš plastilino. Gyvendamas tėviškėje, nuo vaikystės žinojo, jog baigs Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą. Taip ir buvo. Vėliau, susipažinęs su būsimąja žmona, atvyko į Kauną ir čia, Vilniaus dailės akademijos filiale, pradėjo studijuoti tapybą. Jaunasis menininkas niekada nesiekė būti madingas, jam daug svarbiau – atskleisti save, ieškant savojo „Aš“ protėvių tradicijose, mitologinėse istorijose ar dabarties meno tendencijose.
„Žmonės nekvaili, jų neapgausi, jiems neįsiūlysi to, kuo pats netiki. Todėl ir nesistengiu būti toks, koks nesu. Užvis labiausiai jiems reikia istorijų. Dažnai šis troškulys numalšinamas tuščiomis kalbomis, kuriomis tiesiog permirkusi šiandienos žiniasklaida, besistengianti sukurti naujų sensacijų. Kodėl žmonės eina į kiną ir teatrą? Dėl istorijų. Nors visos dažniausiai girdėtos, vis tiek nori būti iš naujo perpasakotos. Mėgstu pasakas: jose užkoduotas protėvių mitinis mąstymas, būtent per jas ateinančioms kartoms perduodamos senolių sukauptos žinios.
Aš taip pat ne ką kita veikiu, o savo darbais perpasakoju istorijas. Eilėraščiuose artinuosi prie šnekamosios kalbos, nes tik taip išlieki savimi, nenuskęsti maltame ir permaltame visuotiniame šnekėjime – ūžesy. Tačiau kad ir kokie būtų tie ieškojimai ir bandymai, svarbiausia – jausti atsakomybę už paleistą žodį. Šiandien tokio atsakingumo, oi, kaip trūksta. Neatsakingi, nesusivokę ar stokojantys brandos žmogeliai prastas idėjas dažnai sugeba pateikti patraukliai, kaip gražų, net sektiną pavyzdį, bet nuo to tik blogiau, nes stilius patraukia, o su gera forma suvirškinamas ir blogas turinys“, - sako menininkas.
Kūrinys: literatūros ir tapybos dialogas
G. Latako darbai nestokoja siužetiškumo, tai kiek neįprasta šiuolaikinio meno kontekste. Nedidelio formato emalio darbai neretai primena viduramžių vitražus, naujai suskambančius dvidešimt pirmojo amžiaus meno plotmėje. Išlaikydami senajai dailei būdingą stilistiką, ant medžio lentos tapyti kūriniai savitai perpasakoja lengvai atpažįstamus įvykius, vaizduoja istorines asmenybes, šventuosius. Naują atspalvį įgyja baroko epochoje mėgti medalionai, jauno menininko praturtinti literatūriniu tekstu.
„Visada stengiuosi dalį man svarbių istorijų įdėti į savo paveikslus ir papuošalus. Taip juose atsiranda lengvai atpažįstami personažai, neretai – ir literatūrinis tekstas. Man smagu žaisti šiais dviem menais bei į taikomosios dailės darbus įdėti vaizduojamosios dailės elementų. Tiesa, kartais dėl to paveikslai tampa per daug literatūriški, nors galėtų dominuoti grynoji tapyba, spalva.
Man svarbu atsiremti į senąjį paveldą. Norisi jį ir naujai perteikti, ir palikti tam tikras nuorodas į pirminį šaltinį. Pavyzdžiui, to paties principo laikiausi ir darydamas užrašų knygelės viršelį – metalinį apkaustą „Du žmonės tekant mėnuliui“, už kurį I tarptautinėje emalio bienalėje „Vilnius 2007“ laimėjau sidabro medalį.
Šis motyvas paimtas iš romantizmo atstovo Kasparo Davido Frydricho kūrinio tokiu pat pavadinimu. Šią istoriją perpasakoju savo stilistika, savo koloritu. Man nesvetimi postmodernistiniai momentai, kai nurodomas cituojamas šaltinis, o pati istorija papasakojama naujai. Pasakodamas istorijas, mėgstu palikti trupinį paslapties, nepasakyti visko. Štai viename darbe panaudojau seno laikrodžio korpusą. Sako, stovintys laikrodžiai rodo tikrąjį laiką. Atrodytų, savo kūriniu viso labo tik priminiau žinomą posakį. Tačiau vėliau juk vis tiek sukirba: ar tai tiesa? Ar tikrai stovintis laikrodis gali rodyti tikrąjį laiką, tikrąją tiesą? Tai kuris tas laikas, ar jis už laiko ribos? Paliekama erdvės apmąstymams.
Nesu prisirišęs prie konkrečių temų, kurias galėčiau gvildenti kaskart iš naujo visą gyvenimą. Tačiau pastebiu, kad kadaise naudoti motyvai po kurio laiko vėl grįžta. Viena tokių vis sugrįžtančių temų – Šventasis Pranciškus su paukščiais. Tai tokia, atrodytų, visiškai neįtikima istorija, apvilkta mito elementais ir simbolika: Pranciškus pamokslavo paukščiams: jūs ne šiaip giedokite, paukščiai, o savo giesme šlovinkite Viešpatį. Jie pakilo į dangų ir išsirikiavo kryžiumi. Vadinasi – suprato ir paklausė mokytojo. Kas tokiais dalykais šiandien betiki? Mano darbuose nemažai religinių motyvų – to, į ką žmogus dar gali atsiremti. Bepigu šiaip paišyti paveikslą. O jį tapant dar pagalvoti, kad sunkiu momentu į jį būtų galima įsikibti, atsiremti – tai jau uždavinys paveikslui“, – sako G. Latakas.
Darbai ne parodai, o žmonėms
„Paišau ne parodų salėms, o žmonėms, jų buičiai ir interjerui. Tai tam tikras manifestinis pareiškimas, pavyzdžiui, kaip koks atgal į gamtą! ir panašiai. Labai dažnai žmonės kuria parodai, tačiau negalvoja, kur paskui tas paveikslas bus. Turi klausytis širdies. To, kas man nemiela, – nedarau. Šiandien nemažai norinčių nustebinti, šokiruoti, būti aktualiems, socialiems, integraliems ir pan. Šie momentai man nelabai rūpi. Tiesa, kartais tenka kurti ir parodoms, nes yra kasmetinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, jau trečius metus rengiamas projektas „Abrozdėliai“, bet tai miela paroda su mielais žmonėmis.
Mano darbai ganėtinai grubūs, neišblizginti, bet turintys vidinį užtaisą, jei taip galima išsireikšti. Visi jie yra savotiški liudijimai. Visada stengiuosi, kad kūriniai teiktų tik geras emocijas. Kai žmonės nusimena arba pyksta ir savo neigiamas emocijas talpina kūryboje, kurią pasilieka sau, tai dar nieko tokio. Bet jei visą šitą „gėrį“ neši į žmones, tai jau, broliuk sesyte, lauk sugrįžtant su dividendais...
Viską, ką mes esame girdėję, darę ar ko nepadarę, nusėda mumyse. Esame tokie, kokie susiformavome: per perskaitytas knygas, sutiktus žmones, padarytus darbus. Dėl viso to esi toks, koks esi, ir kitiems perpasakoji savo istoriją. Esi tarsi estafetės lazdelės perdavėjas kitiems, pirmiausia – savo vaikams. Žmogaus gyvenimas trumpas, būtų gaila, jei nebūtų kam tos lazdelės perduoti. Iš kažko paėmę, turime tai atiduoti kitiems, toliau už mus bėgantiems gyvenimo trasa. Jeigu laiku neperduosi, galbūt vėliau to niekam nebereikės“, - įsitikinęs menininkas.
Gyvenu
Gyvenu
tarsi gyvenimas niekad
ir nebuvo sugriautas,
tarsi niekad
ir nebuvo gyventa.
Einu
šakota lazda pasiremdamas,
ubago terbą sukdamas
slibinui
apie galvą.
Paveikslas
Paveikslas turi madą priešintis,
ar būk tu dailininkas,
rėmintojas ar pirkėjas.
Kelių raidžių eilėraštis
apie perkūniją ir lietsargį.
Aš nieko pasakyti negaliu,
mergaite liepų kvapo,
aš jus kadais mylėjau.
Leisti
Ne naktis, o sutemos
leidžia visa jėga žydėti,
kvepėti alyvų krūmui,
spalvoms būti minkštoms.
Daug ir nereikia –
tik leisti kvepėti.
Nemaišyti. Klausytis žiogų.
Reikalinga ir būtina
Pramaišiui dėti šviesą
ir sodrų cinoberį,
gerai sugrūsti, įpilti aliejaus, tepti
ant triskart gruntuoto paviršiaus.
Kur bus vaikai ir paveikslai
po visų netekčių
ir po linksmų nutikimų?
Kai maišos gyvenimas su šviesa,
paviršiun plaukia užuominos –
tokios pat ir po šimto metų.
Raižinys
Lyg rašytum, lyg raižytum
vario plokštelę adata.
O sode ilgesys,
gyvenimas – sapnas,
draugai – tik šešėliai...
Tegul linijos pinasi, te tyliai gyvena
kaip po ledu žuvys.
Kas sakė:
viskas turi išnykti?
Raižau,
po ledu plaukia valtis,
pilna prisėsta žuvų.
Gvidas Latakas
„Kol išsiris varniukai“, 2008 m.
