– Seriale „Mano mylimas prieše“ kuriate vieną iš pagrindinių – Tomo, degančio kerštu jo brolį „nužudžiusiai“ merginai, – vaidmenų, tačiau randate laiko ir muzikinėms akcijoms. Filmavimai iš jūsų neatima daug laiko?
Tik prasidėjus filmavimams, serialas atimdavo visą laiką. Tačiau vėliau viskas stojo į savo vietas. Tad galėjau savo laiką puikiai paskirstyti ir muzikai, ir vaidybai, ir poilsiui.
– Kaip planuojate savo laiką, kad jo užtektų ir darbui, ir poilsiui, ir draugei?
Kadangi neseniai jau visai baigėme filmuoti pirmąjį serialo sezoną, šiuo metu daugiausia laiko skiriu muzikai. Poilsis – irgi svarbu. Tačiau aš nemoku ilsėtis nieko neveikdamas. Pavargstu nuo to. Jaučiu, kad dabar yra prasidėjęs mano produktyviausias laikotarpis. Turiu minčių, jėgų ir noro.
– Studijavote režisūrą Klaipėdos universitete. Svajojote režisuoti filmus, spektaklius, TV laidas ar renginius?
Svajojau save realizuoti visapusiškai. Ir tikrai neapsirikau ten įstojęs...
– Tad kvietimas filmuotis – jūsų senos svajonės išsipildymas?
Jau seniai puoselėjau norą išbandyti savo jėgas kine. Nežinojau, kaip tai padarysiu ir kada, tačiau noras virto realybe.
– Kokia buvo pirmoji mintis, kai jums paskambino ir pakvietė filmuotis seriale?
Kai paskambino ir pakvietė į bandymus, mano pirmoji mintis buvo „Čia – „VRS kamera“! Apskritai galiu drąsiai pasakyti: Dievas mane myli. Jis visada man padeda siekti savų tikslų ir parodo kelią. Skamba neįtikėtinai, bet taip yra.
– Kas jums yra serialas „Mano mylimas prieše“ pirmiausia: galimybė lengviau išgyventi krizę, sugrįžimas prie dalykų, kuriuos studijavote, naujos veiklos paieškos ar dar kažkas kita?
Jūsų klausimas nuskambėjo kaip mano atsakymas. Visa tai, ką išvardijote, ir dar – malonumas. Svarbiausia, kad man patinka užsiimti šia veikla.
– Tad vaidyba – visai nesunkus darbas?
Aš nejuntu sunkumo. Man įdomu. Būdavo tokių momentų, kai jusdavau nuovargį, įtampą, tačiau tai neatėmė noro tobulėti ir toliau vaidinti.
– Kokiems savo kuriamo personažo Tomo poelgiams jūs labiausiai nepritartumėte?
Nepritarčiau jo uždaram būdui, nenorui atvirai pasikalbėti su Migle ir pagaliau sudėti taškus ant „i“. Ir realiame gyvenime žinau tokių žmonių, kurie ne mėgsta išsiaiškinti, o geriau pasikliauja savomis, ne visada teisingomis, išvadomis.
– Ar gyvenime galėtumėte įsimylėti taip, kaip tai atsitiko jūsų herojui Tomui, t. y. įsimylėti savo priešę pasiryžus atkeršyti už brolio žūtį?
Labai sunku pasakyti, kas būtų, jeigu būtų... Gyvenimas – nenuspėjamas. Čia ir yra jo žavesys...
– Kaip manote, kas jums labiau padeda: patirtis estradoje – vaidybai ar vaidyba – muzikinei karjerai?
Logiškai pamąsčius išeitų, kad muzika – vaidybai. Kodėl? Nes jeigu nebūčiau dainavęs, manęs nebūtų žinoję ir pakvietę į serialą. Tad pradžių pradžia yra dainavimas. Tikiu, kad vėliau mano įvairios veiklos padės viena kitai.
– Ar dažnai susimąstote: kaip būtų gerai, kad ši patirtis šiuo serialu nesibaigtų...
Aš tvirtai žinau, kad šiame seriale – ne paskutinis mano vaidmuo.
– Galbūt kyla minčių prisiminti savo specialybę ir pačiam sukurti kokį serialą ar spektaklį?
Kartais pagalvoju apie režisūrinius darbus. Tačiau tam dar reikia subrandinti idėjas.
– Ar būtumėte sutikęs filmuotis, jeigu Lietuvoje nebūtų krizės, o muzikinis gyvenimas nebūtų nustojęs kunkuliuoti?
Būčiau. Nes noriu save realizuoti keliose srityse. Vaidyba – viena iš jų. Tačiau muzika man visada bus artimiausia.
– Kaip vertinate savo muzikinę veiklą per pastaruosius metus?
Džiaugtis tikrai turiu kuo! Pirmiausia – savo susibūrusios grupės nariais, puikiais muzikantais, kurie yra kupini idėjų ir geros nuotaikos. Per šiuos metus daug dirbome, repetavome naują koncertinę gyvo garso programą, pasirodėme įvairiuose miestuose. Manau, kad pastarieji metai mane subrandino. Aš žinau, ko noriu ir kaip tai padarysiu. Žinau, kiek reikės darbo. Atsirado apčiuopiamumas. Dėl to labai džiaugiuosi.
– Pats sau kuriate dainas. O ar atsimenate, kokia buvo pirmoji?
Prisimenu. Kai sukūriau savo pirmąją dainą, man buvo trylika metų. Žodžiai kažkodėl buvo angliški. O dainos struktūra – nestandartinė: dažnai keitėsi keturios ketvirtinės su trimis ketvirtinėmis. Dabar suprantu, kad reikia grįžti prie tikrųjų pojūčių. Nereikia paisyti madų ar taikytis prie standartų. Kūryboje svarbiausia – jausmas. Bandau jį susigrąžinti. Ir žinote, nuostabu, kai jis mane aplanko.
– Ar jūsų sceninis slapyvardis Milanno turi ką nors bendra su Italijoje esančiu miestu Milanu?
Istorija – labai paprasta. Reikėjo pseudonimo. Ir greitai. Internete susiradau anglų kalba parašytą vardyną. Jame buvo aprašytas kiekvienas vardas: kuo jis įdomus, kam tinka. Tad priėjęs prie M raidės pamačiau savo pseudonimą. Šis vardas apibūdinamas kaip tinkantis žmonėms, kurie susiję su tapyba, šokiu, muzika... Skleidžia gerą aurą. Tuo metu man jis atrodė tinkamas. O vėliau jau nepavyko nuo jo pabėgti.
– Ar dažna jūsų daina slepia asmeninius išgyvenimus, patirtus jausmus?
Manau, kad daugelis pasaulio dainų yra sukurtos remiantis išgyvenimais. Tačiau žinau ir tai, kad galima „pavogti“ kitų gyvenimus ir juos panaudoti savoje kūryboje. Klausaisi draugų pasakojimų, stebi, kas vyksta aplinkui, ir labai puikiai įsijauti.
– Neseniai per savo gyvo garso koncertą klausytojams dalijote žalių želmenėlių, norėdamas atkreipti dėmesį į ekologijos problemas. Kodėl ši tema jums aktuali?
Ši problema turi būti aktuali visiems. Žmogaus veikla žaloja ne tik gamtą, bet ir jį patį. Ir kuo toliau, tuo didesniu pagreičiu. Pavyzdžiui, ką tik, pirmą kartą per dvylika metų, Europos Komisija sutiko, kad Europos Sąjungos šalyse būtų auginami genetiškai modifikuoti javai! Nors iki galo nėra ištirta, kokį poveikį žmogaus organizmui tai turės. Keista. Žmonija sako, jog kuria ir neva viską tobulina tam, kad būtų geriau gyventi. Tačiau tik finansiškai. Sveikatos pinigais neatitaisysi. Išsigimimų nesumažinsi. Tad ar čia geriau? Žmogus nori pralenkti gamtą ir ją pamokyti, kaip reikia tvarkytis. Bijau, kad gamtos kantrybei ateina galas... Mano pozicija – reikia susidraugauti su gamta, o ne su ja lenktyniauti.
– Esate ekologiškos mitybos šalininkas?
Pirmiausia reikia ne tik stengtis sveikai maitintis, bet ir pačiam neteršti. Mažiau naudoti gamtos išteklių. Dažniau eiti pasivaikščioti, paklausyti, kaip ošia medžiai, atsitraukti nuo kompiuterių. Tai didelė problema. Dėl to ir gimė daina „Išjunk kompiuterį“, dabar jau skambanti radijo stotyse. Šiuo kūriniu kviečiame su grupe bent vienai dienai atsitraukti nuo virtualaus pasaulio. Daina yra nuotaikinga. Joje nemoralizuojame – tiesiog pasijuokiame iš esamos padėties. Jeigu norite gauti šią dainą, parašykite į LaimesLaiskas@yahoo.com. Būtinai atsiųsime. Mums smagu dalintis.
– Ko jums šiandien dar trūksta iki pilnos laimės?
Laimė – tai siekiamybė. Tai tie laipteliai iki jos. Tad man nieko netrūksta. Noriu, kad tie laipteliai būtų maži ir kad kuo ilgiau džiaugčiausi vis pakopęs vienu aukštyn. Sakoma, laimė – lyg ugnis: iš tolo šviečia, arčiau priėjus – šildo, o užlipus ant jos – nudegina arba užgęsta...
– Skaičiau, kad vasarą ketinate sukurti šeimą su savo drauge dizainere Deimante. Kokios šeimos vertybės jums svarbiausios?
Žadu sukurti šeimą, tik nesu toks tikras dėl minimos datos. Labai nemalonu, kai svetimi žmonės pateikia gandus kaip faktą ir įspaudžia straipsnio herojų į nepatogią padėtį. Vedybos, manau, yra tik dviejų žmonių reikalas. Tad nenorėčiau pasakoti apie tai. O kalbant apie šeimos vertybes, man svarbiausia – pagarba ir palaikymas. Šeima turi būti kaip kumštis: vienas už visus ir visi už vieną.