- Prieš kelias savaites vaikams, sergantiems astma, “Pušyno” sanatorijoje surengėte koncertą. Kas pastūmėjo tokiam projektui?
Mintis kirbėjo senokai. Prieš kelerius metus režisierius Vytautas Landsbergis pasiūlė parengti programą vaikams. Pamaniau, kodėl gi ne? Bet užklupdavo netikėti darbai ir projektas vis nusitęsdavo. Užtat visai neseniai sudėliojau paskutinius akcentus ir labai apsidžiaugiau, kai pasiūlė padainuoti vaikučiams, sergantiems astma. Programa buvo paruošta, tereikėjo klausytojų įvertinimo. Manau, kad pavyko ir ateityje gal surengsime koncertų vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Antra vertus, taip norėjau praplėsti visuomenės žinias, atkreipti dėmesį ir įnešti šiek tiek šviesos.
- Koncertuoti sunkiau vaikams ar suaugusiems?
Koncertuoti sunku tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Su mažiukais kalbi apie tuos pačius dalykus, tik kitais žodžiais. Norėdamas juos sudominti, pats turi būti lengvesnis. Be to, reikia gerokai daugiau energijos. Savo vyriausiems sūnums prieš miegą visuomet sekdavau pasakas, o kai pritrūkau, pradėjau kurti savas. Taip gimė pasakos apie žiogus ar medžiotoją džipą, kuris rūpinasi mišku, ekologija. Gimus pagrandukui, pradėjau niūniuoti lopšines.
- Albumas “Vienaragis” bendras jūsų ir žmonos Agnės darbas?
Šis dainų albumas - ilgai brandintas ir kurtas, todėl mums labai artimas. Kuo ilgiau drauge grojome, tuo labiau susiderino ne tik mūsų instrumentai, bet ir mes patys. Albumą pavadinome pagal pirmąją mūsų bendrą dainą “Vienaragis”. Kai kuri ką nors gražaus, susirenki mintis ir tavo žvilgsnis pasikeičia. Tada fokusuoji ne smulkmenas, o svarbiausius dalykus. Kitomis akimis žvelgi į artimiausią žmogų, draugą, šeimos narius. Jeigu stengiesi - tokia kūryba tarsi ištirpdo bendravimo blokus. Imi kitaip matyti, vertinti ir save, ir pasaulį.
Žmona daugiausiai prisidėjo prie mano muzikinio tobulėjimo. Po jos patarimų ir pamokymų supratau, kas yra daina, kad jai reikalinga ir pradžia, ir pabaiga. Iki tol improvizuodavau ir dažnai nutrumpindavau visai netinkamoje vietoje.
- Turbūt vienas labiausiai jus išgarsinusių vaidmenų - “Dviračio žiniose” parodijuojamas prezidentas Valdas Adamkus...
Jau įpratau, kad daugelis gatvėje sutiktų žmonių atpažįsta mane kaip prezidentą Valdą Adamkų iš “Dviračio žinių”. Nepaprastai gerbiu šalies vadovą. Bet mano tikslas ne juokinti, o juokauti. Kurdamas bet kurį personažą, stengiuosi prototipo neįžeisti. Tiesa, nežinau, kaip šį personažą vertina prezidentas. Antra vertus, visada sakau, kad kiekvienas karalius turėdavo antrininką su skudurine karūna ir barškučiais. Esu kaip tas karaliaus juokdarys. Tačiau vienas mieliausių šios laidos veikėjų man yra ūkininkas Leonardas. Kartais net išgirstu iš aplinkinių, kad šį veikėją yra kažkas kažkur matę. Vadinasi, pavyko sukurti gyvą, tikrą vaidmenį.
- Projektas “Žvaigždžių duetai” - dar viena saviraiškos galimybė?
Svarsčiau, ar viskam pakaks laiko, ar dalyvavimas “Žvaigždžių duetuose” netrukdys kitiems mano darbams ir, žinoma, ar šiam projektui turėsiu pakankamai laiko pasiruošti. Kadangi tokio pobūdžio televiziniame projekte dalyvauju pirmą kartą, buvo puiki proga išbandyti jėgas ir įgauti naujos patirties. Su Aušra Kilkuviene stengėmės išvengti įvairių pykčių ir siekėme konstruktyvaus bendradarbiavimo. Jei kuris nors mano sumanymas Aušrai nebuvo priimtinas, dažniausiai jo atsisakydavau, matyt, ilgametė darbo patirtis teatre išmokė, jog kritinėse situacijose reikia vengti konfliktų.
- Žinomumas daugeliui užaugina sparnus, užriečia nosį, o kur dar įvairiausios pagundos...
Nori ar nenori, bet jei esi žinomas žmogus, nuolat patenki į įvairiausias situacijas. Viskas priklauso nuo to, kiek mėgsti lėbauti ir kokio dydžio šaukštais malonumus kabinti. O priklausomybė nuo žmonių dėmesio yra tiesiog tuštybė. Tiesa, tai saldūs malonumai, bet piktnaudžiavimas visuomet duoda pamokų, o kur dar problemos, kai sušlubuoja sveikata. Pamatai, kad esi nevaldomas ir gyveni ne taip, kaip norėtum. Man padėjo mylima žmona Agnė. Reikia žinoti auksinę taisyklę - blogumas yra laikinas ir praeis. Svarbu tikėti šviesesne ateitimi. Tai ne tušti žodžiai - kai atsiduri dugne ir pradedi iš jo lipti, suvoki, kaip svarbu tikėti ateitimi. Nesame išminčiai, tik žmonės, kurie mokomės, o aš esu iš tų, kuris iš savo klaidų bando pasimokyti.
