Savo energija, entuziazmu, kūrybinėmis vizijomis ir meile pasirinktai profesijai šiandien moteris noriai dalijasi su studentais – nuo 1993 m. ji dėsto VDA Kostiumo dizaino katedroje, vadovauja baigiamiesiems bakalauro ir magistro studijų darbams, yra profesorė nuo 2007 m. ir... dar atranda laiko aktyviai dalyvauti įvairiuose Lietuvos bei tarptautiniuose mados renginiuose, konkursuose, parodose, kurti individualias kolekcijas.

Ketvirtį amžiaus Jolanta Talaikytė sukasi mados pasaulyje ir nors greitai keičiasi jo tendencijos, jis Jolantai gerai pažįstamas ir nuspėjamas. Kad neklystame, įsitikinome apsilankę profesorės retrospektyvinėje kūrybinių darbų parodoje ir naujos kolekcijos „Aš prisimenu“ reprezentacijoje Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre.

- Jau kuris laikas pastebima, kad prieš kelis dešimtmečius dažnai savo įnorius keitusi mada šiandien yra saikingesnė, tolerantiškesnė ir niekuo negali nustebinti. Išseko fantazijos? Ar vis dar galima sukurti kažką naujo, ko pasaulis nematė?

Iš tiesų, mada XX a. labai greitai keitėsi: stiprėjant feminisčių judėjimui buvo atsisakyta korsetų, moterų garderobe atsirado vyriškas kostiumas, didelę įtaką padarė Coco Chanel kūryba... Jai darė įtaką ir besivystančios naujos technologijos, kurios dovanojo ne tik naujus audinius, apdailos būdus, bet ir naujus mados stilius. XXI a. bandoma daugiau imituoti, stilizuoti ar kaip kitaip perteikti esamo laikotarpio savitumus.

Prisiminkime musulmonų kelnes, uniforminio stiliaus kombinezonus. Nesakyčiau, kad išseko potencinė kūrybos energija – žmogus kūrėjas visada jaučia poreikį kurti, į esamą laiką žiūri savitai, ir tas požiūris lemia kitokią stilistiką, sprendimus, skatina išbandyti kitus audinius, konstrukciją, naujus elementus, detales. Madai būdingas cikliškumas, o kūryba jam nepavaldi!

- Mokslo įrodyta, kad mada spirale kyla aukštyn. Kaip dažnai ji kartojasi? Gal neverta išmesti nedėvimų drabužių, o geriau juos laikyti lagaminuose?

Mada keičiasi maždaug kas 15-20 metų – kartu su augančia nauja karta. Todėl dažnai juokaujama, jog močiutės ir anūkės bendras priešas – mama. 2000 metai mums sugrąžino disko, hipių madas – tai, kas buvo aktualu XX a. septintajame, aštuntajame dešimtmetyje – anūkei artima tai, kas buvo miela jos močiutei!

Nemanau, kad reikėtų atsisakyti visko, kas sena. Tarp mamos, močiutės drabužių galima atrasti iš tiesų mielų daiktų, kuriuos norėtųsi pasilikti ir dėvėti. Tačiau mada diktuoja visai ką kita... Madinga ir stilinga – dvi skirtingos sąvokos. Komercinė mada visus suniveliuoja, dėvėdamos tai, kas yra „ant bangos“, mes prarandame savitumą, išskirtinumą. Tokių drabužių neverta nei branginti, nei saugoti.

Kitas dalykas, jei jie yra vienetiniai, turi išliekamąją meninę vertę, ypač gerą energiją. Kaip tik todėl šiandien ir išpopuliarėjo vintažo stilius. Kiekvienas laikas turi būdingų akcentų: makiažą, akinių formą, aksesuarus, batus, netgi eiseną. Išmoningai parinkusios, kruopščiai suderinusios vintažinius drabužius būsime ne tik madingos, bet ir išskirtinės...

- Visur pastebimas atsigręžimas į gamtą, ekologiją, natūralumą bei paprastumą. Kaip tai reiškiasi mados pasaulyje?

Kažin, ar pavyktų perkurti pramonę, technologinius procesus?.. Tiek padarėme žemei blogio dėl žmonijos gėrio! Nesakau, kad ekologija nėra svarbi, manau, kad šiuo atveju svarbesnė yra etika: jausti saiką visur ir visada, neišnaudoti, negriauti, neardyti, nežudyti, neteršti, neišmesti...

Visada galime nesunkiai prigalvoti būdų, kam panaudoti nereikalingus daiktus, juoba nereikalingus drabužius. Juk juos galime atiduoti skurdžiau gyvenantiems arba patys ką nors padaryti iš jų. Prisiminkime savo proseneles, kurios iš skiautelių siuvo skiautinių antklodes, o iš audinių juostelių darė takus... Turintys kūrybos gyslelę drabužius gali persiūti ar bent jau panaudoti išardytus užtrauktukus, sagas, detales.

Deja, daugelis esame užkietėję vartotojai. Tiek prieš perkant, tiek prieš išmetant drabužius verta pagalvoti, ar tikrai mums reikia, ar gerai darome. Tiesa, taip elgtis sunku – parduotuvės vilioja pigiomis prekėmis...

- Pastebėta, kad žmonės, išskyrus jaunimą, aukštuomenę, pastaruoju metu paprasčiau rengiasi, mažiau puošiasi...

Valgome, kol atsivalgome... Kol nauja, nematyta, norisi išbandyti, patirti. Tačiau kiekvienas protingas ir praktiškas žmogus laikui bėgant atsirenka tai, kas atitinka jo prioritetus: funkcija, šalta, šilta, patogu ar nepatogu... Paskutinė lieka estetika. Daikto ar drabužio pasirinkimą lemia ir žmogaus gyvenimo būdas, profesija. Sportininkę retai kada pamatysi su aukštakulniais, dėstytoja į darbą niekada neateis su treningais.

Puošiasi norintys į save atkreipti kitų dėmesį žmonės. Pastebėta, jei šalyje yra moterų perteklius, vyrai savo išvaizda rūpinsis labiau, ir priešingai. Taip yra Italijoje, Graikijoje, kur moterų – mažuma.

- Stiliaus įvaizdžio kūrėju šiandien vadina save ir siuvėja, ir kirpėja. Gal todėl jaučiama mados ir etikos problema?

Gamtos dovanoto talento negalima ignoruoti, tačiau vien jo nepakanka, kad būtum tikras profesionalas. Išsilavinimas žmogui suteikia žinių, išminties, pasirengimą, kartu padeda vystyti turimus gabumus. Tuo menininkas ir skiriasi nuo savo mokinio. Erudicija, inteligencija išryškėja bendraujant ir dirbant su žmonėmis.

- Moteriškame garderobe vis daugėja vyriškų drabužių, o vyrai tempiasi pėdkelnes, moteriško stiliaus palaidines, dažosi plaukus. Vyrų ir moterų mada vienodėja?

Tai vyksta jau nuo XIX a. pradžios, kai moterys užsibrėžė siekti lygių teisių su vyrais. Šiandien visame pasaulyje jos užima panašias pozicijas socialiniame gyvenime, siekia karjeros, o vyrai išeina motinystės atostogų. Uniseksu vadinamas socialinis ir kultūrinis reiškinys rodo, kad vyrų ir moterų galimybės šiuolaikinėje visuomenė lygios. Jis reiškiasi ir mados pasaulyje, beje, ne tik darbužiais: kosmetika, soliariumai vyriškajai lyčiai taip pat nesvetimi...

Kita vertus, žmogui visada knieti išbandyti tai, ko dar nepatyrė, neturi. Taip atsirado labai skirtingų stilių gatvės mada: gotai, rokeriai... Išpopuliarėjo iš Afrikos žemyno atkeliavusios veltinės kasytės (dredai), soul muzika... Mes priėmėme ir savomis laikome kitų tautų tradicijas, ir retas tuo stebisi. XXI a. šūkis: „Visapusiška tolerancija viskam!“

- Lietuvoje viešpatauja mados ir jaunystės kultas. Parduotuvėse daugiausia vien tik jaunimui skirti drabužiai, į kuriuos spraudžiasi brandesnio amžiaus moterys siekdamos, matyt, nuslėpti savo metus, dėl to kartais atrodo labai juokingai...

Visuomenėje yra daug skonio neturinčių žmonių. Gamta jį dovanoja ne kiekvienam, todėl norint būti stilingam, jausti, kas gražu, kas dera, reikia jį ugdyti. Jei praleidome etikos pamokas mokykloje, nesigilinome į etiketo vadovėlius, verta išbandyti „vitrinų laižymą“ – tai puikus būdas išlavinti savo skonį. Parduotuvių vitrinas puošia dailiai aprengti manekenai su apdairiai parinktais aksesuarais, batais. Čia galima pasimokyti derinti ne tik drabužius, bet ir spalvas, aptikti originalių idėjų, kurias vėliau galime panaudoti savo garderobe. Jei iki trisdešimties metų žmogus neatrado savo stiliaus, vadinasi, jis – nesusitupėjęs!

Tačiau manau, jog svarbiau yra natūralumas. Kaip dažnai juokingai atrodo moterys po plastinių operacijų – visos kaip viena: be veido, be raukšlių, be mimikos... vien tik botulinas. Mano metai – mano turtas! Žmogus bus gražus ir mielas tada, kai bus tvarkingas, kvepės švara.

- Esate sukūrusi ne viena drabužių kolekciją verslo moterims. Ką patartumėte toms, kurios ieško atgaivos ir išskirtinumo?

Kažkodėl manoma, jog verslo drabužiai turi būti būtinai juodi, tamsios mėlynos ar pilkos spalvos – jiems galima pasirinkti bet kokią kitą spalvą, svarbu atrasti deramą atspalvį. Dėmesį verta atkreipti ir į audinį. Itin dekoratyviai atrodo savitos tekstūros, faktūros audiniai. Varijuoti galima pasirenkant skirtingus siluetus.
Neišsemiamas malonių pokyčių šaltinis gali būti palaidinės, prie jų derinami papuošalai, bateliai. Įstaigos garderobui greičiausiai spalvų suteiks graži, įdomiai surišta skarelė ar šalis.

- Kas yra „Jolantos Talaikytės mada“?

Niekada nedarau meno „dėl meno“ – man svarbu, kad drabužiai būtų patrauklūs ir dėvimi. Jolantos Talaikytės mada – tai nesavitikslis užsiėmimas, ji turi tarnauti žmogui! Gal todėl gana ilgai esu komercinės, industrinės mados srityje.

Mano stiliui būdinga aiški drabužio forma, jo konstrukcija dažnai turi daug linijų, tačiau svarbiausia – teisingai išlaikytas mastelio ir proporcijų santykis. Jis lemia bendrą apdaro vaizdą – tinka drabužis žmogui ar ne, o tam nustatyti būtina turėti išlavintą jausmą, matymą.

Savo kūryboje dažnai naudoju asimetriją, kuri sušvelnina, pagyvina įvaizdį, o precizišką atlikimą drįstu derinti su lengvu neišbaigtumu, kuris drabužiui suteikia švelnų eskiziškumą, išlaisvina, nesuvaržo žmogaus...

- Dvidešimt penkeri metai kūrybos buvo pilni veiklos ir savęs atradimų. Tai byloja visas keturias salės sienas puošiančios nuotraukos – anksčiau sukurtų kolekcijų retrospektyva. Čia pat parodos „Mano mada“ lankytojams pristatoma nauja Jūsų kolekcija „Aš prisimenu“...

Ši kolekcija – duoklė tautos tradicijoms, liaudies menui, kuris yra savotiškas visos mano kūrybos leitmotyvas. Jis man visada buvo svarbus, įdomus, emociškai artimas; jame pasisemiu įkvėpimo, atrandu idėjų. Teisingas tautinis stilius dabartiniame gyvenime atrodys keistai, gal net bus neįdomus, nesuprastas, todėl visada pasikliauju savo intuicija ir bandau savaip jį interpretuoti.

Šiai mano kūrybinės veiklos tarpsnį apibendrinančiai kolekcijai pasirinkau liną, prieš kelis dešimtmečius pirktą „dačkę“, o kurdama drabužius naudojau ne tik tai, kad būdinga mūsų tautiniam kostiumui, bet ir kelionėse patirtus įspūdžius, dabar aktualius kostiumo dizaino sprendimus išmoningai apjungti skirtingus apdailos būdus: taip atsirado klostelės ir raukinėliai, pirktiniai nėriniai ir pačios vąšeliu nunertos detalės, įvairios siūlės, užsegimams panaudoti skirtingi užsegimai – kabliukai, dekoro elementu, nukeliančiu į praėjusius laikus, virto net medinis skalbinių segtukas...

Tradicijos ir liaudies menas man siejasi su mano pačios prisiminimais: pas senelius Alionių k. Širvintų r. praleista vaikyste, naktigonių žavesiu, šiugždančio šieno čiužinio kvapu, gabalinio cukraus, kurį senelis slėpė po pagalve, saldumu, mažomis baronkytėmis, kurių jis parnešdavo iš miestelio... Aš vis dar matau tvarkingai paklotą močiutės lovą, ant kurios pūpso kalnas viena ant kitos sukrautų ir tiuliu uždengtų pagalvėlių. Lova buvo šventa vieta – čia gimdavo, mirdavo, ant jos nebuvo galima nei sėdėti, nei žaisti, o taip pat palikti nepaklotos.

Skirtingomis technikomis sukurtos pagalvėlės – mano kolekcijos dalis, ne tik simbolizuojanti tradicinius rankdarbius. Jos įkūnija emociją: mintis, sapnus, paslaptis, svajones, ašaras, prisiminimus... Į praeitį žvelgiau per savo šeimos gyvenimą, todėl ją ir iliustravau man brangiomis mamos, tetos, močiutės, savo vaikystės nuotraukomis, kurias sumaniau eksponuoti... trilitriniuose stiklainiuose – juose šeimininkės užkonservuoja vasarą, vitaminus, atsargas žiemai, o aš užkonservavau brangius man prisiminimus...

Kolekcija papildyta anksčiau sukurtais darbais – aksesuarais, kurie gavo eskizinės juvelyrikos pavadinimą. Tai – masyvūs vėriniai, nertos rankinės per petį – unikalus funkcijos ir estetikos derinys. Visos jų detalės, tarp kurių atsirado net laikrodis, akiniai, išardomos ir pagal norą surenkamos kitaip, galime jas ne tik sukeisti vietomis, bet ir kai kurių visai atsisakyti. Moteris į darbą išeina iš ryto, iki vakaro ji spėja pabuvoti daugelyje vietų, tad šie aksesuarai dovanoja galimybę nuolat keistis ir atrodyti kitaip...