Kaip klostėsi jų gyvenimai, kokie santykiai juos siejo su garsiaisiais tėvais ir ką reiškė gyventi jų šlovės spinduliuose ar šešėlyje.
Garsiojo poeto šešėlyje
Turbūt žymiausio visų laikų vokiečių poeto Johanno Wolfgango von Goethes sūnus Julius Augustas von Goethe, paprastai vadinamas tiesiog Augustu von Goethe, gimė 1789 m. ir buvo vienintelis rašytojo ir jo žmonos Christianės vaikas, nemiręs ankstyvoje vaikystėje. Pirmąjį išsilavinimą berniukui suteikė tėvas, vėliau jis studijavo Haidelberge.
Nors J. W. Goethes sūnaus nebuvo galima pavadinti negabiu ir netalentingu, jis visą gyvenimą kentė būdamas žinomo ir genialaus tėvo šešėlyje. Istorikų teigimu, vaikiną nuolat lydėjo nevisavertiškumo jausmas ir tikras ar įsikalbėtas suvokimas, kad jo mintys ir veikla niekada neprilygs tėvo pasiekimams. Sūnaus pasirinkimo laisvę ribojo ir pats tėvas. Kai 1813 m. A. Goethe prisijungė prie savanorių būrio, ketinančio priešintis Napaleonui, J. W. Goethe primigtynai pareikalavo sūnaus atsisakyti šio sumanymo, pasmerkdamas jį bendraminčių pašaipoms.
Tikėdamasis pradėti atskirą gyvenimą, 1817 m. jaunuolis vedė Ottilią von Pogwisch, su kuria vėliau susilaukė trijų vaikų ir dirbo jos įkurtame periodiniame leidinyje „Chaos“. Vis dėlto netgi šeimyniniame gyvenime jam teko tenkintis tėvo šlovės trupiniais. Kaip ir reikėjo tikėtis, jaunoji Augusto žmona didesnį prielankumą jautė ne vyrui, o uošviui.
Malšindamas sielvartą dėl nenusisekusio gyvenimo ir santuokos, vyras paguodos ėmė ieškoti kitų moterų ir taurelės draugijoje. Trokšdamas esminių permainų, sulaukęs 41 metų, A. Goethe leidosi į kelionę po Italiją, tačiau pasiekęs Romą mirė nuo skarlatinos.
Psichoanalizės tėvo numylėtinė
Visiškai kitaip susiklostė garsiojo psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo dukters Annos likimas. 1895 m. Vienoje gimusi Anna Freud buvo šeštasis ir jauniausias žymiojo neuropatologo ir jo žmonos Marthos Freud vaikas. Teigiama, kad ji buvusi tikra paguoda ir ramstis savo gyvenimą įpusėjusiam tėvui. Anna buvo jo sekretorė, asistentė, paskaitų organizatorė ir rūpestinga slaugė.
Gyvybinga mergina nepalaikė glaudžių santykių nei su motina, nei su broliais ir seserimis. Tačiau su tėvu ją siejo ypatingai stiprus ryšys. Tą liudija ir jų laiškai, ir faktas, kad apie jaunėlę dukterį S. Freudas dažniausiai užsimindavo savo dienoraštyje. Jis labai didžiavosi Anna. Ši savo ruožtu prisipažino daugiau išmokusi ne mokykloje, bet iš savo tėvo ir namuose besilankančių jo draugų. Tokiu būdu mergaitė puikiai pagilino anglų, vokiečių, prancūzų, italų ir hebrajų kalbų žinias, o sulaukusi penkiolikos ėmė skaityti paties Freudo tekstus.
Maža to, jaunėlė S. Freudo duktė sėkmingai pasekė tėvo pėdomis. Turėdama mokytojos išsilavinimą, ji aistringai domėjosi psichoanalize, kol galiausiai pati ėmė verstis šia praktika. Drauge su Melanie Klein, A. Freud yra laikoma vaikų psichoanalizės pradininke.
1938 m. Austriją prijungus prie Vokietijos, visa Freudų šeima emigravo į Londoną. Šiame mieste A. Freud įsteigė prieglaudą-kliniką karą išgyvenusiems vaikams ir našlaičiams. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m. ši klinika tapo visame pasaulyje žinomu moksliniu vaikų terapijos institutu. Po žymiojo tėvo mirties 1939 m., A. Freud perėmė jo palikimą, tapo pagrindine psichoanalizės teorijos tęsėja ir ėmė aktyviai keliauti skaitydama pranešimus bei dalyvaudama įvairiuose pasauliniuose kongresuose. 1945 m. drauge su kitais bendraminčiais ji įkūrė iki šiol gyvuojantį laikraštį „Psychoanalytic Study of the Child“.
Nors pagrindinė A. Freud sritis buvo darbas su vaikais ir paaugliais, ji intensyviai tyrė ne tik karo traumas patyrusius vaikus, bet ir suaugusiuosius. Tarp pastarųjų ir tokias įžymybes, kaip Marilyn Monroe.
1936 m. pasirodžiusi jos knyga „Aš ir gynybiniai mechanizmai“ tapo pamatiniu veikalu ego psichologijos srityje ir iki šių dienų užima garbingą vietą psichoanalitinės literatūros sąraše.
Tėvas ir sūnus Mannai
1925 m. spaudoje pasirodė karikatūra, vaizduojanti vokiečių rašytoją Thomą Manną ir tuo pačiu keliu pasukusį jo sūnų Klausą Heinrichą Manną. Po ja puikavosi paantraštė: „Tėve, juk žinai, kad genijai niekada nesusilaukia genialių sūnų. Vadinasi, tu visiškai nesi genijus.“
K. Mannas gimė 1906 m. ir buvo antrasis garsiojo Th. Manno ir jo žmonos Katios vaikas. Kaip ir tėvas jis pasirinko literato veiklą. Gimus šiai atžalai, Th. Mannas jau buvo išgarsėjęs savo romanu „Budenbrokai“, todėl nenuostabu, kad K. Mannas savo kilmę dažnai įvardindavo kaip opiausią gyvenimo problemą.
Veikiausiai būtent todėl pirmuosius savo tekstus, išspausdintus savaitraštyje „Die Weltbühne“, tuomet aštuoniolikmetis K. Mannas pasirašė slapyvardžiu. Vėliau jis ne kartą užsiminė, kad jo kūryba turbūt visada bus lyginama su tėvo ir vargu ar sulauks objektyvaus skaitytojo. Žinoma, medalis turėjo ir kitą pusę – puikaus rašytojo reputaciją pelniuso T. Manno vardas talentingam sūnui padėjo prasiskinti kelią literatūros pasaulyje.
Daugybę romanų, apsakymų, esė, teatro pjesių ir kitų tekstų parašęs K. Mannas buvo aršus nacionalsocializmo kritikas. Pasipriešinimą šiai ideologijai jis atvirai reiškė tiek savo tekstais, tiek aktyviai dalyvaudamas sesers Erikos įkurtame „Pipirų malūnėlio kabarete“, garsėjusiame politiškai angažuota ir satyrine programa, smerkusia nacių vykdomą politiką.
K. Manno biografas Uwe Neumannas pažymi, kad Th. Manno įpėdinis buvo absoliučiai kontraversiška asmenybė. Viena vertus jis buvo linkęs laužyti nusistovėjusius papročius ir taisykles, taip pralenkdamas laiką, kuriame gyveno, kita vertus buvo suvaržytas daugybės tradicijų ir panėšėjo į žmogų, atklydusį iš XIX a. Nors K. Manno pirmieji kūriniai sulaukė nemažai kritikos, jam vienam iš pirmųjų ėmus atvirai reikšti nepritarimą nacizmui, skeptikų balsai pritilo.
K. Mannas daug keliavo, o 1938 m. emigravo į JAV. Jis buvo vienas iš nedaugelio vokiečių autorių, parašiusių svarių kūrinių anglų kalba. Nors intelektuali ir moderni jo kūryba neabejotinai užima svarbią vietą vokiečių literatūros istorijoje, galima teigti, kad iš tiesų K. Mannas buvo atrastas ir tinkamai įvertintas tik po mirties.
Artimiausias ryšys K. Manną siejo su motina ir dvyne seserim Erika. Brolio ir sesers santykiai buvo paremti glaudžiu tarpusavio pasitikėjimu. Jiedu ne kartą leidosi į ilgas keliones po visą pasaulį ir iki pat K. Manno mirties susirašinėjo laiškais. Su garsiuoju tėvu K. Manno santykiai buvo dvejopi. Savo dienoraštyje sūnus anksti išreiškė nuoskaudą, iš Th. Manno savo adresu jaučiąs visišką šaltį. Nepaisant to, po sūnaus mirties tėvas išsakė mintį, kad K. Mannas buvo vienas gabiausių, jei ne pats gabiausias, savo kartos literatų.
Bus daugiau.
