Jūsų, buvusios televizijos diktorės, kūrybinė biografija prasidėjo teatre. Tuo pat metu kūrėte ir šeimą?
Ne, šeimą sukūriau vėliau, kai dirbau televizijoje. Pradėjusi dirbti teatre iškart gavau nemažą vaidmenį, iškart į gastroles, nes teatrai tuo metu intensyviai gastroliuodavo. Man buvo gaila jaunų aktorių, kurios veždavosi su savimi vaikus – užmigdydavo paskubomis kur nors užkulisiuose, o scenoje vaidindavo madonas. Mano sveika, kaimiška prigimtis su tuo nesutiko. Žiūrėdama į koleges sau pasakiau: jei ištekėsiu, nenorėčiau, kad mano vaikai panašiai augtų. Ir kaip tik po penkerių metų, praleistų teatre, man pasiūlė diktorės darbą televizijoje.
Tada didieji diktoriai buvo išsibarstę – vienas sirgo, kitas atostogavo, trečia išėjo į vadinamąsias dekretines. Aš buvau televizijoje skaičiusi eilėraščių, vadovybė mane pastebėjo, sakė, jūsų toks lietuviškas veidas... Tada lietuviškumas dar buvo svarbus. Atėjau pabandyti ir buvau priimta. Buvau laiminga, kad kūdikių laukiausi dirbdama televizijoje, o ne scenoje. Žinoma, jokio išskirtinumo – išleisdavo į vadinamąsias dekretines atostogas kaip ir visas kitas, tad iki pat septynių mėnesių visa suapvalėjusi skaitydavau žinias. Būdavo, skaitau ir jaučiu, kaip kūdikis suspurdo ar net įspyrė, stabteliu ir toliau skaitau. O paskui... Suėjo trys mėnesiai, jokių kaip dabar dvejų metų mokamų atostogų. Iškvietė direktorius ir paklausė: „Sugrįžti ar paduodi pareiškimą išeiti?“
O vaikiukas toks mažas! Kas galėjo išgelbėti? Mama. Nors dar nebuvo pensijoje, bet pasiaukojo, metė viską ir atvyko pas mus į Vilnių. Buvau laiminga, juk grįždavau vėlai, negelbėjo jokie lopšeliai-darželiai, tik mama. Taip ji pasistatė paminklą gyva būdama.
Koks buvo jos gyvenimas?
Mes – dzūkai iš Alytaus rajono. Bėgome nuo kolūkių, slapstėmės. Tėvelį nužudė kalėjime, tris vyresnius mano brolius suėmė, ilgai kalino. Ir Kolyma mums ne svetima, ir Magadanas prie Ochotsko jūros... Mama viena išvargo su šešiais vaikais. Aš buvau jauniausia, tad ji visąlaik man padėjo auginti vaikus. Mama – šventas žmogus, kiek daug ji yra išgyvenusi. Ji atstojo mums ir tėvą, net mano penki broliai pagarbiai nusistebi: „Kaip ji sugebėjo būti tokia tvirta, kad mes, berniukai, tėvo nepasigedome?“
Tėvelis, A.Smetonos laikais dirbęs pasienio policijos viršininku, kaip savanoris buvo gavęs žemės, pasistatė namus Alytaus krašte, kaime. Bet toks jo darbas, tad šeima sėsliai negyveno. Mes kilnojomės iš vienos vietos į kitą, broliukai kitoj vietoj gimė, tik aš gimiau tikruose tėvų namuose. Kai prasidėjo karas, tėvelį iškart areštavo, ir mes ilgai neturėjome žinių apie jį. Vėliau iš laikraščių sužinojome, kad Gorkio srities lageryje šiltine susirgo apie dešimt tūkstančių Baltijos kalinių, kad juos visus sudegino – gyvus ir mirusius, jog neplistų infekcija. Brolis buvo vėliau ten nuvažiavęs, dar norėjo kryžių pastatyti, bet vieta, kur stovėjo kalėjimo barakai, užlieta cementu, pristatyta namų...
Tą kraupią šeimos patirtį visą pokarį jutau širdyje.
Mama tapo vilniete, o broliai kur „nutūpė“?
Broliai po visų negandų nenorėjo grįžti į gimtinę, apsigyveno Kaune. Ir mama iš pradžių su jais, tik paskui su manimi. Nė vienų metų nepraleidome nešventę Motinos dienos, nors ji sovietų laikais buvo nepriimtina. Iš pradžių aš lėkdavau tą dieną pas mamą, vėliau, kai mama apsigyveno su mumis, broliai atvykdavo. Su puokštėmis gėlių, kurias tai po striuke, tai po lietpalčiu slėpdavo, nes, sakė, jei kas nors pamatys, gali turėti nemalonumų, juk tokį darbą dirbi – televizija, tribūna...
Kaip švenčiate, kas tą dieną svarbiausia?
Kaip ir per Kūčias ar Velykas mums svarbiausia, kad esame kartu. Paliūdime dėl tėvelio, kurio netekome, o dabar ir dėl mamytės. Ji mirė 1980 m., kai mano vaikams buvo 10 ir 9 metai. Paruošiu pietus, pasėdime visi prie stalo, paskui vykstame į kapelius. Netoli važiuoti, dažnai pėsčia nueinu. Kaip vyras sako, mes gyvename amžinojo poilsio zonoje – iš vienos pusės Antakalnio kapinės, iš kitos – Rokantiškių, kur mamutė guli. Ir aš ten gulėsiu, nepaliksiu jos vienos, abu su vyru ten gulėsime.
Ramiai, filosofiškai gebate pažvelgti į išėjimą?
Nesu labai religinga, bet tvirtai tikiu, kad mirusieji padeda gyviesiems. Tėvelis mano atminty tarsi paveiksle: jis verkia, aplink daug ginklų, o aš maža jam ašaras šluostau... Ką jis turėjo išgyventi, kai jį žudė, degino... Ir mama mane labai mylėjo, ji man kažkokią jėgą paliko, gal todėl man gyvenime sekasi, aš laiminga ir nebijau šito pasakyti. Su jais abiem kalbuosi, prie jų glaudžiuosi, yra ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tikrai. Gal ir aš savo vaikams padėsiu išėjusi, todėl ir nebijau mirties.
O kovo 8-oji taip ir neprigijo šeimoje?
Neprigijo nei mums, nei vaikams. Nors tą dieną, skaitydama žinias per „Panoramą“, vilkėdavau baltu švarkeliu, o atlape – raudonas gvazdikas, nieko nepadarysi, taip buvo, to reikalavo. Reikėjo taikytis, o svarbiausia, taisyklingai kalbėti lietuviškai. Kalbai, taisyklingai tarčiai buvo skiriamas didelis dėmesys – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto žmonės konsultavo, sekė diktorių kalbą, negalėjome makaluoti bet kaip. Tai buvo brangu – tuometinės televizijos vadovai buvo daug išsikovoję. Latviai, estai, su kuriais pabendraudavome, stebėdavosi, kad mes žinias skaitydavome lietuviškai, – jie tik 10 minučių galėdavo kalbėti sava kalba, o likusias – rusiškai.
Ar jūsų vyras taip pat iš televizijos?
Vyras Vladas – žurnalistas. Susipažinome kūrybinių darbuotojų stovykloje – jis tuomet dirbo vyriausiuoju redaktoriumi Kauno radijuje. Paskui jį „paėmė“ (tų laikų populiarus posakis) į Aukščiausiąją Tarybą dirbti. Stropuolis, kilęs iš Rokiškio, net 25 metus dirbo prie įvairių „pirmųjų“, sako, labai įdomią knygą parašytų, jei galėtų rašyti tiesą. O laimingiausi metai buvę vadovaujant V.Landsbergiui, kai pasiraitojęs rankoves dirbo nepriklausomai Lietuvai. Kantrus žmogus, jei ir su manimi šitiek pragyveno (juokiasi).
Kada pajutote, kad tai jūsų žmogus?
Neiškart, gal po pusmečio, metų. Kai sykį susitikome Kaune, aš pakviečiau: „Eime, supažindinsiu su broliais.“ Kai jis išėjo, broliai tuoj: „Geriau būti negali! Koks žmogiškas, koks paprastas, koks nuoširdus, ko lauki, tau 25 metai, laikas vaikus gimdyti.“ Taip ir sutvarkė... Ir iš tikrųjų pasakiau sau, apsidairiusi aplink, – artistai nepastovūs, alimentus tik moka... Ir neapsirikau, gražiai nugyvenome gyvenimą.
Kur to gražumo šaknys?
Dabar žmonės ne protu, o labiau aistra vadovaujasi. Man patiko kunigo V.Aliulio žodžiai: „Anksčiau būdavo daug stiprių šeimų, nes du žmonės klausdavo vienas kito: „Ar tu galėtum su manimi sutikti gilią senatvę?“ „Taip, galėčiau.“ Tada paimdavo už rankos ir eidavo per gyvenimą. Arba: „Ar tu galėtum su manimi auginti vaikus?“ „Taip, galėčiau.“ Ir jei žmonės nutardavo auginti vaikus, tai ir augindavo.
Jūsų vaikai augdami turbūt jautėsi saugūs – namuose mylinti močiutė, kai tėveliai dirba, ir apskritai laimingas derinys – dukra ir sūnūs...
Aš kažkada vaidinau heroję Jurgą J.Marcinkevičiaus dramoje „Kraujas ir pelenai“. Tai buvo labai gražus vaidmuo, o kai gimė mergaitė, pasakėme: tegu bus Jurga. „Turėjo ji pušies lieknumą, skaistumą žydinčios gėlės, stirnaitės judesio grakštumą, darbštumą lauko skruzdėlės...“ Po metų ir keturių mėnesių gimė Vladas. Senelis pasakė: „Marčiute, tu pagimdei, o aš vardelį išrinksiu, labai gražų – Vladelis.“ Mat jo sūnus Vladas.
Dukra universitete mokėsi teatrologijos bei lietuvių kalbos ir literatūros, šiuo metu dirba rinkodaros srityje. Neseniai su bendraminčiais įkūrė meno mokyklą „Baltas lapas“.
Sūnus 1991 metais išvyko į Ameriką studijuoti – tais laikais dar į sovietų armiją gaudė. Baigė teisės mokslus, apsigynė bakalaurą, magistrą, turi daktaro laipsnį, žodžiu, yra puikiai „pasikaustęs“ teisininkas. Kai nuvykome į diplomų įteikimo šventę, pamačiusi labai aukšto lygio universitetą iš džiaugsmo apsiverkiau. „Sūneli, – pasakiau, – vargai, daug dirbai, paskolų dar ir dabar turi, bet aš džiaugiuosi, kad studijavai tokiame universitete.“ Dabar jis Čikagoje dirba teisininku. Dažnai atvyksta, šeimos dar nesukūrė. Užtat Jurga su vyru Audriumi turi du vaikus – 17 metų Ugnių (mokosi antroje gimnazijos klasėje) ir devynerių Jonę. Jie yra mano didžiulis džiaugsmas.
Ar nesibaiminate, kad sūnus nutols nuo namų, Lietuvos?
Sūnus, nors toks jaunas išvyko ir gyvena toli, nėra pamiršęs nei mano, nei tėvo gimtadienių, net mudviejų vestuvių dieną – rugpjūčio 18-ąją – paskambina. Vaikai perėmė, kas brangiausia. Augindami pasitikėjome jais, atvirai šnekėjomės, nebuvo nieko, ko jie nežinotų, net šeimos praeities neslėpėme. Tiesiog draugavome su jais ir iš jų gavome tą patį – draugystę, dėmesingumą. Nebaisi tada ir senatvė.
Kas svarbiausia tame saulėtame amžiuje – senatvėje, turbūt jaustis reikalingai?
Esu dėkinga banko, kuriame dirbu jau 13-i metai, kolektyvui. Jis mane draugiškai priėmė į savo būrį. Kolektyvas jaunas, tad ir aš jame jaučiuosi jauna.
Ką jums reiškė toks staigus posūkis gyvenime – iš televizijos diktorės į banko administratorę?
Išėjau iš televizijos pajutusi senatvę. Niekas neišprašė, pati išėjau. Netgi siūlė: gal nors metus, dvejus padirbėk, kokią nors laidą vesk. „Ne, – pasakiau, – uždarau duris ir nemanau grįžti, buvau čia laiminga, bet jau viskas.“
Kaip pajutote, kad atėjo laikas pasitraukti?
Kūrėsi komercinės televizijos, ekrane pasirodė jauni, žavūs, ir mane ėmė slėgti amžius. Kai pabaigiau skaityti paskutines žinias, atsisveikinau ir išėjau į naktį – taip šilta, gera... Ką tik kažkam pamiškėje palinkėjau ramios nakties, o uždariusi duris pagalvojau: „Ačiū Dievui, rytoj nereikės ateiti.“ Kai taip mąstančią save sugavau, apsidžiaugiau, kad gerai nusprendžiau, laiku išeinu.
Kaip tik tuo metu baigė statyti banko pastatą Savanorių prospekte. Kai išėjau iš televizijos, dar nebuvo suėję 30 darbo metų. Žurnalistai puolė prašyti interviu, visiems smalsu, kodėl išėjau, bet aš padėkojusi atsisakiau. Tada laikraščiai ištraukė iš archyvų mano nuotraukų ir po jomis parašė maždaug taip: neaišku, kodėl ji išėjo iš televizijos nesulaukusi jubiliejaus, nesulaukusi šampano taurių skambesio, tostų bei aplodismentų... Išsaugojau tuos laikraščius. Tai buvo savotiška reklama. Banko valdybos pirmininkas, perskaitęs tokią „reklamą“, pakvietė mane pasikalbėti, pasiūlė administratorės vietą. Aš gyniausi: „Ačiū, ne, nesugebėsiu“, bet vaikai taip pat įsikišo: „Mama, per anksti tau sėdėti namie.“
Dabar labai džiaugiuosi priėmusi pasiūlymą – čia mane supa puikūs žmonės, o svarbiausia, čia aš visai nejaučiu savo amžiaus. Mat kuo vyresni žmonės užsuka į banką, tuo jiems mieliau bendrauti su vyresniu.
Neretai žmonės ateina sutrikę, nežino, kaip, ką atlikti, ir aš kantriai paaiškinu, pamokau arba nukreipiu ten, kur jiems gali suteikti išsamią konsultaciją. Sykį matau, kad moteriškė bailiai dairosi, akys pilnos ašarų, prieinu, paimu už rankos, pasodinu, pasikalbame. Pasirodo, ją apgavo patys artimiausi žmonės, todėl ieškojome kelių, kaip sušvelninti jos didelę problemą.
