Jo dėka gimsta mintys, kurias užrašau balto popieriaus lape.“ Jų ištakos ten, gimtinėje, Suvainiškyje, prie pat sienos su Latvija, kur ir profesinės tarnystės pradžių pradžia: „Likimas lėmė dirbti stebuklingame knygų pasaulyje. Knygos mane saugo, neišduoda, padeda gyventi, dalina pasaulio išmintį.“
Žodžių prieglobsčiai
Artimiau pažįstantys Redą iš literatūrinės kūrybos neretai tiesmukai paklausia: „Kodėl nesirinkai literatūros pedagogės ar žurnalistės kelio?“ O ji įsitikinusi, kad ir dabartinė jos profesija su anomis sugyvena draugiškai. Ir rajonų – „Gimtojo Rokiškio“ ir Plungės kultūros savaitraščio „Žemaičių saulutės“, ir respublikos – „Žaliasis pasaulis“, „XXI amžius“, „Dialogas“, „Lietuvos aidas“, mūsiškė „Šeimininkė“ – leidiniai spausdina jos esė ir miniatiūras. Gimtosios Lietuvos naujienas Reda skuba pranešti ir mūsų išeiviams, parašydama į „Amerikos lietuvį“, į Australijoje leidžiamą „Mūsų pastogę“, į „Tėviškės žiburius“ Kanadoje.
„Taip jau mane mama užkodavo: gimiau balandžio 11-ąją per rašytojo Jono Biliūno gimtadienį, o Redos vardinės kovo 21-ąją, Pasaulinę poezijos dieną, kurią 2000 metais paskelbė UNESCO, – atvirauja ji. – Tik eilėraščių senokai nebekuriu, nors eiliavau antrokė būdama, ir kada pirmąjį išspausdino, prisimenu – prieš dvidešimt penkerius metus, gegužės dvidešimt penktąją. Kartą šviesios atminties poetė Elena Mezginaitė užsiminė, kad manoji poezija labiau panaši į prozą... Taip, tarsi savaime, ir pradėjo dėliotis miniatiūrų eilutės.“
„Žodžiai ieško prieglobsčio... Randa. Juos priglaudė kuklutė miniatiūra.“ O tų Redos priglaustųjų – jau keli tūkstančiai – glūdi dešimtyje aplankų, iš kurių autorė „paleidžia į svietą“ po kelias lapelyje, nors knygų karalienei jau būtų metas turėti ir savosios kūrybos knygą. Tik kad Reda labai kukli, nors miniatiūros žanras įnoringas: daugeliui vienu, dviem sakiniais nepasiseka išsakyti jausenos potyrio, o ji sugeba, kaip antai „Užstrigusioje informacijoje“: „Žvėriškai siautėja vėjas. Grėsmė žmonėms, pastatams... Kaip dažnai mūsų sielos pavojuje, bet apie tai mus įspėja rečiau.“ Ir svarbiausia, kad autorė į tą eilutę vienodai supina ir savo atidų žvilgsnį, ir iki minimumo suglaustą mintį, ir jausenos niuansus: kartais būna lyriška, kartais ironiška, kartais kandi, kaip šiam pavasariui įgėlusi: „Lietus paskelbė krizę, o pavasarinės dulkės pačiame jėgų žydėjime.“
Mokyklos parsikvietė
Šimtametė josios Suvainiškio mokykla, dabarty iš pagrindinės susigūžusi ligi pradinės, bet tebemylima. Reda savo literatūros mokytojai Vandai Vasiliauskienei už dosniąsias pamokas yra sukūrusi ir padovanojusi miniatiūrų ciklą „Ištvermingoji užuovėja.“
Anais laikais, kai profesinis orientavimas buvo kelrodė žvaigždė, o netoli gimtinės buvo Konstantinavos darbininkijos kalvė – proftechninė, Redai, paprastų tėvų vaikui, buvo visos galimybės įsigyti „suorientuotą“ profesiją. Bet atkakli mergaičiukė, pasikliovusi pati savimi, peržengė tą užtvarą: „Konstantinava ir nė per žingsnį toliau.“ Atkalbėta nuo mokslų Rokiškio kultūros mokykloje, kur ketino studijuoti renginių režisūrą (tyli, rami – prapulsi), Vilniaus universitete rinkosi bibliotekininkystę.
„Tėvelio nepamenu, pažįstu tik iš nuotraukų, – atviravo Reda, – o mano mama paprasta moteris, bet įžvalgios sielos. Pamenu, kaip ji per kolūkiečių susirinkimus, kai mes, mokiniai, koncertuodavome, sėdėdavo pirmoje eilėje ir klausydavosi, kaip deklamuoju. Ir vis turėdavo pastabų, kad per tyliai ar per daug jaudindamasi, nors širdyje džiaugėsi. Mama jaučia taisyklingai deklamuojamą tekstą. Ir man smagu, kad jai iki šiol rūpi tai, kas šviesu, vertinga".
Reda pastebėjusi, kad jos gyvenime kartojasi šešerių metų tarpsnis, pasitaiko puikūs direktoriai ir sugrįžtama į buvusias mokyklas. Taip po studijų ji sugrįžo į Suvainiškį, kur buvo miela tarp savo krašto žmonių, jų vaikų. Veiklus direktorius Valdis Mačėnas pasiūlė dramos būrelį, dailės pamokas, teko pavaduoti ir lituanistę. Paskui prasidėjo Atgimimas, anot jos, viena koja Suvainiškyje, antra Rokiškyje, po šešerių metų persikraustė į Rokiškį ir šešerius metus atidavė darželinukams.
Trečioji tarnystės atkarpa
„Aš gi Rokiškyje šiaip jau nuo penkiolikos metų, baigiau anuometinę III vidurinę, ir štai dabar į ją, jau reorganizuotą į „Romuvos“ gimnaziją, sugrįžau tarnauti. Ir jau ilgiau nei šešeri užsibuvau. Man čia labai gera. Avino ženklo žmonėms, kaip žinia, patinka, kai jais pasitikima, duodama laisvė, – tada jie kūliais verčiasi, nes bijo apvilti. Bet muštruojami sausai paiso įstatymų: nuo – iki. Dabartinis direktorius Gediminas Matiekus, gal kad lituanistas, dar jautriau supranta, vertina, padeda.“
Netrukus į biblioteką užsuka ir direktorius, ir su užsidegimu pasakoja, kokius lobius bibliotekos vedėja sukaupė – lentynose jau per 400 atsiųstų knygų su autorių autografais.
„Na, pradžia buvo tarsi iš „biednystės“, – pasakojo Gediminas Matiekus, – bet Redutė su tokiu užsidegimu rašė visiems laiškus, kad neatsiliepti, matyt, nebuvo kaip. Siuntos tiesiog plaukė. Kiekvieną savaitę eidavome pasiimti iš pašto.“
„Reikėjo kažkaip įprasminti „Kalbos ir knygos metus“, – antrino ji pati, – todėl ir parengėme autografuotų knygų projektą. Labai daug padėjo Spaudos, radijo ir televizijos fondo direktorius poetas Mykolas Karčiauskas. Ir štai dabar tos knygos tarsi kūrėjų aura dar sykį sušildytos, dar labiau traukia.“
Antai Algimantas Baltakis, atsiuntęs savo „Vienuolyną“, užrašė: „Palaikau jūsų iniciatyvą savo kukliu indėliu. Rokiškis man brangus dar ir tuo, kad čia, garsioje vargonų mokykloje, mokėsi ir mano tėvelis.“ Jo amžininkas poetas Alfonsas Maldonis kaligrafiškai dailia rašysena išmargino savąjį autografą ant poezijos rinkinio „Tirpstantys ledynai“. Kunigas Robertas Grigas „Rekrūto atsiminimus“ atsiuntė su palaiminančiu įrašu: „Dievo palaimos laisvoje Lietuvoje“.
Iš Kamajų kilusi išeivijos lietuvė, poetė ir rašytoja Alė Rūta bibliotekai padovanojo arti dviejų šimtų leidinių su lietuvių rašytojų autografais jai pačiai. Garbaus amžiaus senjorė buvo įsitikinusi, kad jos gimtinėje šioms knygoms bus saugiausia. Širdį savaip suvirpina knygelė „Kalinių maldos“, ranka rašytos ant sukarpytų vyniojamojo popieriaus lapelių.
Vedėja pamini įdomų faktą, kaip ji iš laikraščiuose spausdinamos kūrybos pažinojo kunigą Justą Jasėną. Viename renginyje Anykščiuose priėjo ir pasidžiaugė, jog abu susitinka kūrybos kely. Kunigas, žinoma, paklausė pavardės ir, be abejo, nustebo, kad jis įsiminęs Redos rašytąsias esė. O neilgai trukus nelauktai atkeliavo į biblioteką su dėže jam autografuotų knygų.
Fotomenininkas, nacionalinės premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas padovanojo net tik albumą „Lietuvos peizažai“, bet ir vieną didžiulę nuotrauką, kuri kabo virš direktorės darbo kampelio.
„Mokiniai neretai pasižiūri į menišką fotografo autografą, – pasakojo Reda, – padariau vienąkart parodą žiemos tema: matau, kad albumas vartytas, vadinasi, jiems rūpi, jiems gražu. Mokyklos biblioteka turi būti ypač gyvastinga.“
Tokia ji – „Romuvos“ gimnazijos. Apskritus mokslo metus vedėja su savo mažu kolektyvu stengiasi visaip ugdyti savąjį skaitytoją, kad jo nepavergtų virtualioji erdvė. Sugalvojamos įvairiausios nominacijos: „Geriausias periodikos skaitytojas“, „Talentingoji išminties ieškotoja“, „Apsukrusis informacijos ieškotojas“ ir panašios.
„Mes švenčiame Knygnešio dieną, – pasakojo vedėja, – malonina pedagogų ir moksleivių subtilus dėmesys. Mokytoja Rita Sabalienė su savo auklėtiniais ir gėlių dovanoja. Man maloniausia – tai šurmulio kupina biblioteka, kai šlama skaitomi laikraščiai, kai vaikai klausia perklausia apie knygas. O asmeniškai, kad manasis pomėgis su tiesiogine veikla it dvyniai, nudžiugindami dvigubai.“
