Dosni vidinė kišenė

Lensė Jankeliūnienė – vienas tų žmonių, kurių atmintyje Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996 m.) iki šiol gyva. „Jos akyse aš, galima sakyti, užaugau“, – sako moteris, garsiąją mokslininkę pažinojusi 24 metus: nuo tada, kai į Vyriausiąją farmacijos valdybą atėjo dirbti dar būdama ekonomikos specialybės studentė.

„Nu, varlos...“ – į jaunimą tauragniškių tarme kreipdavosi farmacininkė, kuri liaudies mediciną pažinojo kaip penkis savo pirštus, vaistažolininkystę Lietuvoje pakėlė į pramoninį lygį.

Daktarė savotiškai globojo ir netgi auklėjo „varles“. Žinodama, kokius nedidelius atlyginimus merginos gauna ir kaip jų širdelės prie gražesnių deficitinių prekių linksta, šypsodamasi išsitraukdavo iš švarko kišenės (ją pati prisidaigstydavo rankomis vidinėje drabužio pusėje) paglamžytą piniginę ir pasisiūlydavo pinigėlių iki atlyginimo paskolinti. Skolą prašydavo grąžinti su procentais. Tos palūkanos buvo savotiškos: ledų porcijos. Kad ir nedidelės palūkanos, vis dėlto jaunąsias koleges skatino taupyti.

Gavusi iš kokio nors leidinio honorarą, daktarė neretai savo skyriaus merginas palepindavo – pakviesdavo į „Vilniaus“ restoraną papietauti prie švediško stalo. Tuo metu pietūs už pusketvirto rublio (tiek tada kainavo švediški pietūs) buvo tikra šventė.

Gimtadieniui – čiorto ir čiampės

O kokie šaunūs būdavo jos gimtadienio baliai! Ta proga Lietuvoje garsi farmacininkė pati ruošdavo vaišes kelioms savo draugų grupėms: atskirai – meno žmonėms, atskirai – farmacininkams. Paprastai sudarydavo produktų sąrašą ir paprašydavo merginų padėti – žinoma, už pirkinius visada skrupulingai atsiskaitydavo. Tame sąraše būtinai būdavo ledai, čiortas (tortas), čiampas (šampanas), vaisiai...

Kambariai standartiniame Vilniaus Lazdynų mikrorajono bute, kuriame bene dvidešimt metų pragyveno E.Šimkūnaitė, buvo nedideli, bet sustūmus du rašomuosius stalus sutilpdavo apie dvi dešimtis žmonių.

Būdavo skanaujamas namų šeimininkės paruoštas ypatingasis plovas ar vištienos patiekalas, įvairios salotos, tada stebinusios netikėtai suderintais produktais. Savo svečiams žiniuonė, žinoma, pasiūlydavo ir žolelių užpiltinių. Ji viena težinojo jų sudėtį.

Sklisdavo žaismingos kalbos ir pokštai. Juk plunksną gerai valdžiusi E.Šimkūnaitė turėjo ne tik aštrų protą, bet ir gerą humoro jausmą. Kartą susirinkusiųjų ji paprašė tiesiog ant staltiesės palikti savo autografus. O kitą kartą atėjusios moterys apstulbo – jų parašai ant staltiesės buvo išsiuvinėti!

Padėdavo be jokio atlygio

Pasak L.Jankeliūnienės, Farmacijos valdyboje nuolat sukiodavosi žmonės, laukiantys daktarės E.Šimkūnaitės patarimo. Ji privengdavo prašytojų, ypač tų, kurie prasitardavo bendravę su kokiais nors autoritetais, profesoriais, ir tokius vydavo tuojau pat šalin. O kuriems imdavosi padėti, iki pačių smulkmenų išklausinėdavo ne tik apie ligonį, bet ir apie visų artimųjų ligas. Tik tuomet pasiūlydavo vaistažolių mišinį.

Tie žmonės, kuriems užtekdavo kantrybės vaistažolių arbatas ruošti ir jas pagal visus nurodymus vartoti, sulaukdavo ir rezultatų.

Pasak daktarės amžininkų, jokio atlygio už savo konsultacijas ji nepripažino. Nebent kuris nors šampano įsiūlydavo.

Rankraščių pilnos dėžės

E.Šimkūnaitės straipsniai buvo publikuojami įvairiausiuose populiariuose žurnaluose, laikraščiuose, kalendoriuose, kituose leidiniuose. Ji bendradarbiavo ir su „Valstiečių laikraščiu“, ir su „Valstiečių kalendoriumi“. Daktarę nesunku atpažinti iš jos sodrios kalbos, taiklaus pamokymo, kada kokį žolyną tinka vartoti, o kokiais atvejais rizikuojama pakenkti sveikatai.

Tas gausus ir unikalus palikimas, laimei, liko neišbarstytas. Dėl ne itin dailios rašysenos daktarė savo straipsnius spausdindavo rašomąja mašinėle (turėjo dvi: lietuvių ir rusų kalbomis). Vieną teksto egzempliorių atiduodavo redakcijai, o kitą pasilikdavo. Kraudavo į paprastas kartonines dėžes.

Unikalaus palikimo išsaugojimu ir daktarės atminimo įamžinimu rūpinasi daugiau nei dešimt metų veikiantis Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas. Pasak šios savanoriškos organizacijos viceprezidentės L.Jankeliūnienės, fondas išlaiko daktarės memorialinį butą Lazdynuose. Išleistos net šešios knygos. Pastaruoju metu svarstoma galimybė parengti plačiajai visuomenei skirtą knygą ir į ją sudėti ne tik pačios daktarės, bet ir jos mamos receptus.

Viso E.Šimkūnaitės palikimo peržiūrėti dar nespėta. Tai šaltinis, iš kurio ir šiandien semiasi idėjų studentai ir mokslininkai, farmacininkai ir gydytojai. Užsienio medikai rimtai susidomėję E.Šimkūnaitės pasiūlytu vaistu nuo vėžio. Neseniai vaistažolių arbatų gamintojai įdiegė naują mišinių liniją, pavadintą garsiausios Lietuvos žiniuonės vardu.