Pirma, ji turi sveiką humoro jausmą, puikią atmintį ir yra tarsi tikra vaikščiojanti enciklopedija, antra – ji pilna energijos, savo amžiui „nestandartinių“ sumanymų, mat įpusėjusiai aštuntą dešimtį moteriai nė motais naktį praleisti ant šieno kupetos žiūrint į žvaigždes, trečia – įvairiais rankdarbiais ji pradėjo domėtis tik išėjusi į pensiją, anot jos, „nyku pasidarė nuo ramumos“, tačiau vienodai puikiai veria šiaudų sodus, pina kvapnias verbas ir advento žvaigždes, piešia ant šilko ir serga dekupažo manija...

Ketvirta – svarbiausia – dėl ko prieš pat Velykas važiavome tokį kelią iš Kauno: ponia Vitenė savo krašte garsėja marginanti nuostabaus grožio kiaušinėlius, už kuriuos 2009 ir 2010 m. pelnė Aukso vainikus kaip geriausia metų meistrė, o 2009 m. jie buvo pripažinti A kategorijos tautinio paveldo produktu!

„Man neįdomu!“

Pirmoji Vitenės Repšienės margučių paroda buvo Vabalninke gal prieš kokius aštuonerius metus – tada jai buvo suteiktas ir tautodailininkės vardas, vėliau jos talentu grožėjosi Biržų, Pasvalio, Kupiškio, Vilniaus, Kauno bei Vabalninko kaimynystėje esančio Latvijos pasienio miesto Bauskės gyventojai. Smalsuoliai šiuo metu pačius gražiausius tautodailininkės kūrinius gali pamatyti Panevėžio ir Biržų krašto muziejuose.

Ne, įsigyti, nusipirkti jos meistriškai išmargintų kiaušinių tikrai nepavyks, na, nebent moteris ims ir padovanos, mat tai daro „ne komercijai“, o iš malonumo. „Daryti pardavimui?.. Niekada – tai man neįdomu: teks kartotis, marginti tokius, kurie bus paklausūs, skubėti, jaudintis... Malonumo nebus – bus biznis! Man margučių marginimas – širdies nuraminimas, atsipalaidavimas, malonumas. Negi galima skutinėjant skubėti?..

Žinau, žmonės prisigalvoja visko! Ir aš grąžteliu bandžiau kiaušinius graviruoti, naudoti mechanines frezytes vienodo pločio storesnėms linijoms išrėžti, tačiau... man mielesnis rankų darbas, nesvarbu, kad tokiai linijai nubrėžti tenka dešimt kartų peiliuko galu lukštą perbraukti“, – sako moteris.

Kas rytą po kiaušinį

Tautodailininkė neskirsto metų į kiaušinių marginimo sezonus – ji tai daro nuolat. Nors gyvena daugiabutyje, netoliese turi „kolektyvinį“ tvartą, kur augina dvi vištas ir dvi antis, dedančias tik... baltus kiaušinius! Kiekvieną dieną tradiciškai ji yla praduria vieną kiaušinio galą, švirkštu į vidų pripučia oro, išbėgusį kiaušinio turinį išgeria, o lukštą deda krepšelin...

Kažkas panašaus buvo ir vaikystėje: „Visa gausi mūsų šeima kartu su seneliais gyveno dideliame name. Deja, senelis nebuvo itin nagingas ir darbštus, labiau saviveiklininkas, mėgstantis išlaidauti. Atsimenu, sakydavo: „Kas pilve, niekas nemato, o kas ant kupros, visi žino!“ Iš žemės ūkio sunkiai pragyvenome, tad suaugusieji sugalvojo rodyti vaidinimus, rengti įvairias šventes su lietuvių papročiais, tradicijomis, kurių metu ne tik dainuodavo, šokdavo, mokydavo liaudies žaidimų, bet ir rodydavo, o norinčius pamokydavo įvairių amatų, taip pat ir kiaušinių marginimo.

Marginti kiaušinius mėgome visi ir tai darėme ne tik prieš Velykas. Tvarte kabėjo du krepšeliai: vienas surinktiems kiaušiniams, o kitas su yla – išgertų kiaušinių lukštams sudėti. Prisimenu, kad močiutei labai sekėsi marginti vašku, o dėdė meistriškai kiaušinius skutinėjo, sudužusius mokėjo net restauruoti, o kad ilgiau laikytųsi, nedužtų, pripildavo smėlio ar vaško – štai, pažiūrėkite, du tokius saugau jau septyniasdešimt metų!“ – rodo tarsi ką tik nudažytus margučius Vitenė Repšienė. Dar vaikas ji perprato visas šio meniško „amato“ subtilybes, išmoko ir lig šiol nepamiršo daugybės dainų ir giesmelių, kurias niūniuodavo namiškiai skirtingais simboliais margindami kiaušinėlius.

Margutis – ne žaislas

„Margutis, kitaip nei šiandien mano daugelis žmonių, nuo seno buvo ne žaislas ir Velykoms buvo marginamas ne vien dėl grožio – kiekviename išdažytame, išskutinėtame kiaušinėlyje slypėjo gili prasmė! Ne veltui anksčiau jie buvo duoklė dievams, ir tik daug vėliau margučius žmonės ėmė dovanoti vieni kitiems“, – sako Vitenė Repšienė.

Žmonės, metai po metų puoselėjantys margučių marginimo tradicijas, žino, jog net pats paprasčiausias simbolis lietuviui turėjo tam tikrą reikšmę. Saulutė, žalčiukas, eglutė, rombeliai...

Deja, šiandien mes nemąstydami vieną kiaušinėlį išpuošiame keliais motyvais, juos pasirenkame atsitiktinai ir išdėliojame taip, kad mums būtų gražu. Bet gal likus kelioms dienoms iki Velykų iš tautodailininkės lūpų bus smalsu sužinoti gilesnę margučių puošybos prasmę?..

Margučiai dovanojami kaip išpirka, kaip atsilyginimas už tai, kad išplakė verba, gerai išsupo sūpuoklėse ar tiesiog kaip Velykų dovana. Dažniausiai buvo puošiami dangaus kūnais: saule, mėnuliu, žvaigždynais (ypač Sietyno, Šienpjovių). Kas norėjo, galėjo juos išpuošti mitiniais herojais, deivėmis ar pasirinkti patriotinius siužetus: geležinį vilką, tris kryžius, na, o apdovanotieji menininko talentu galėjo išskutinėti Vytauto, Gedimino ar Jogailos portretą. Taip pat tam tikslui tiko kalendoriniai margučiai su paros, savaitės, metų laikų simboliais arba puošti Zodiako, Mindaugo ar Karališkuoju kalendoriumi.

Linkėjimų margučiai, puošti deivės Gabijos, kitaip Gabietos, kryžiumi, buvo įteikiami dovanų šeimininkams, pas kuriuos eidavo švęsti Velykų. Nors ant šio margučio buvo įprasta užrašyti savo linkėjimus, svečiai laikėsi tradicijų ir prieš įteikdami kiaušinėlį visada sakydavo ilgas kalbas. Šio margučio niekada nevalgydavo ir tikėdavo, jog, jei jį panaudos pagal paskirtį, visi išsakyti gražūs žodžiai būtinai išsipildys. Jį reikėjo laikyti iki kitų metų ir padėti ant artimųjų kapo taip, kad kiti nematytų.

Žemdirbiams dažniausiai dovanojo Žemygalos arba Upynos ar Lituanio – lietaus dievo margučius.

Žemygalos – žemės simboliai: augalėlis ar medelis.

„Trišakis augalėlis reiškė žemės medelį, penkiašakis – viso svieto, o septynšakis – dangaus, – pasakoja moteris. – Tuo tarpu Upynos ar lietaus dievo Lituanio simbolis buvo šulinio ritinys. Toks kiaušinis buvo teikiamas žemdirbiui linkint lietaus tik tiek, kiek reikia, ir tik tada, kada jo reikia.“

Abu šiuos kiaušinius trečią Velykų dieną įkasdavo į pirmą išartą vagą. Tai padaryti reikėjo slapčia nuo pašalinių akių.

„Sveikatos puodas arba raganos kiaušinis buvo puošiamas lygiašoniu, į keturis trikampius padalintu trikampiu. Ragana liaudyje buvo neatsiejama nuo nuodų, viralų, žolių. Žmonės kalbėjo, jog kartą smailas trikampio formos raganos puodas ėmė ir apvirto – kur tiško jo viralas, ten pridygo pačių įvairiausių vaistažolių. Iš ten ir „Trejos devynerios!“ – šypsosi Vitenė ir sako, jog sveikatos kiaušinis su nuoširdžiausiais linkėjimais buvo dovanojamas ne tik žmogui asmeniškai – jį dedikuodavo ir augalams bei gyvūnams: „Kad kirmėlės kopūstų neėstų...“, „Kad karvės būtų sveikos ir duotų daug pieno...“ O kad linkėjimai išsipildytų, šio kiaušinio lukštus, sutrintus su druska, turėjo suvalgyti visa šeima.

Malūnėliu, kitaip – svastika, puoštas margutis turėjo žmogui ar šeimai atnešti žemiškąsias ar moralines gėrybes. Buvo tikima, jog malūnėlį suka ir Dievas, ir Šėtonas arba jų atstovai: angelas ir aitvaras. Angelas dovanoja moralines gėrybes, o aitvaras materialinius turtus atneša. Trisparnis malūnėlis buvo skiriamas laisvamaniams. Šį kiaušinėlį reikėdavo pasidėti saugioje, pašaliečiams nematomoje vietoje.

Kriaukle arba spirale išmargintas margutis priklausė deivei Apidomei. „Jis šiais laikais nebemadingas, mat visi gauname pensijas! Štai, jei jos senolis negautų, tai dovanojant tokį margutį reikėtų linkėti gerų ir rūpestingų vaikų, anūkų, kad jie jį prižiūrėtų, nepamirštų senatvėje ir su meile užlaikytų. O kad linkėjimai išsipildytų, reikia kiaušinį padėti ant artimųjų kapo“, – pasakoja margučių karalienė iš Vabalninko.

Mildos arba gervės kiaušinėlis buvo puošiamas širdele. Buvo tikima, jog dangumi važinėjanti deivė

Milda mėto širdeles ant moterų, o atskridusi jos pasiuntinė gervė snapeliu kapteli širdelę ir moteriai padovanoja vaikelį. Taigi, teikiant dovanų tokį margutį linkėdavo šeimai pagausėti vienu nariu – kad linkėjimai išsipildytų, tekdavo lukštą susmulkinti ir suvalgyti.

Margučiai, papuošti žalčio ar rupūžės atvaizdu, buvo skirti seksualiniam vyro ir moters potraukiui stiprinti: vyrui išskutinėdavo žaltį, moteriai – rupūžę. Juos teikdavo su linkėjimais: kad vyras labiau savo žmoną mylėtų ir į kitas nesidairytų, kad vienas kitą patenkintų, kad meiliai gyvenimą nugyventų.

Deivės Lazdonos margutis su dviem persipynusiais žiedais buvo skirtas vaikinams ar vyrams. Jį dažniausiai dovanodavo kaimynai ar artimi žmonės, leisdami suprasti, jog laikas susiimti, surimtėti – dairytis žmonos ir vesti.

Stilizuotu rupūžės atvaizdu puoštas vislumo kiaušinis, kaip ir Žemygalos ar Lituanio, buvo labai populiarus tarp žemdirbių. Jį teikiant buvo linkima, kad visos sėklos sudygtų, kad visi kiaušiniai išsiristų, kad kumelės apsikumeliuotų, kad gyvulių palikuoniai augtų sveiki... Šį kiaušinį reikėdavo įkasti į pirmą vagą arba tvarte po durų slenksčiu.

Laumės Laimos kiaušinis su keturlapiu dobilėliu labai buvo populiarus Latvijoje, tačiau jį teikdavo ir

Lietuvoje vaikams ar moterims, kurias skriausdavo vyrai, mat tikėjo, jog laumės užstos nuskriaustuosius ir pamokys piktadarius.

Margutis su pasaga simbolizavo laimės bei sėkmės linkėjimus: jei pasagos dugnas apačioje, buvo tikima, jog pasagos taurė bus pripildyta Dievo palaimos, moralinių vertybių; jei jis viršuje – pasagą materialinių gėrybių ir žemiškųjų turtų pripildys velnias.

Bičių deivės Austėjos margutis su koriuko ar šešiakampės akelės simboliu buvo dovanojamas moteriai linkint lengvo ir gero gyvenimo, gražaus kraičio.
Kiaušinėlis su ratelio simboliu dažniausiai tekdavo meistreliui arba amatininkui: „Kad gaminiai būtų gražūs, tvirti ir praktiški, kad žmonės jo darbais būtų patenkinti ir daugiau pirktų.“

Mieliausia skutinėti

Pasirodo, Vitenė Repšienė kiekvieno margučio istoriją, su juo susijusias tradicijas tikslino etnologijos knygose ir iliustravo konkrečiais savo darbo pavyzdžiais. Moteris moja ranka – tai dar ne viskas: „Visi paminėti margučiai liaudyje buvę populiariausi – išties, jų yra daug daugiau, galėčiau vardyti ir vardyti – sėdėtumėt pas mane dvi dienas! Bus puiku, jei prisiminsite bent kelis iš jų!“

Gaila, kad nematote, kiek nedideliame jos kambaryje yra tų mažų meniškų stebuklų! Jų Vitenės Repšienės kolekcijoje – per tris tūkstančius: marginti svogūnų lukštais ir augalėliais, dekupažinti, apklijuoti siūlais, išpiešti vašku ir kombinuoti – dekoruoti keliomis technikomis, bet didžiausia dalis – skutinėti.

„Man knieti išbandyti skirtingas margučių marginimo technikas, net ir naujas, tačiau mieliausia – skutinėti. Šiam darbui naudoju labai paprastus prietaisus: aštrų peiliuką storesnėms linijoms ir dar vaikystėje į medinį pagaliuką dėdės įtvirtintą adatą“, – prisipažįsta kūrėja. Įkvėpimo ilgai ieškoti jai nereikia: atmintyje dar gyvos vaikystėje išmoktos dainelės, giesmės, pasakos – jų siužetai, personažai diktuoja marginimo motyvus, kompozicijas.

Tiesa, kartais imtis aštrios adatos pastūmėja muziejuje, mugėje ar knygos puslapyje pastebėtas įdomus raštas, piešinys, paveikslas.

Rašinio pabaigoje galima būtų lenkti dar ir penktą pirštą: margučių marginimo tradicijų nepamiršusi tremtyje, keturiasdešimt metų išdirbusi fizikos mokytoja, Vitenė Repšienė ir šiandien mielai atlieka mokytojos pareigas: marginti kiaušinius moko pavienius žmones, dažnai lankosi mokyklose, moterų klubuose, seminaruose, kur savo patirtį perduoda visiems, kam smalsu prisiliesti prie tautos tradicijų.

Tikime, jog perskaitę ir šį rašinį kūrybingai panaudosite viską, ką sužinojote, ir Velykų sekmadienį nustebinsite draugus bei artimuosius nepaprastais kiaušiniais.