„Šiandien mano būtis – lyg tolstantis vienišo klouno gyvenimo laivas...“ – pokalbį svajingai, šiek tiek liūdnokai pradeda savo sielą su teatru sutuokusi talentinga menininkė.
„Kokia šarminga moteris!“ – mintiju sau, laukdama, kol svetinga pašnekovė verda kavą ir ruošia vaišių stalą. Tuo tarpu nuoširdžiai žeriu komplimentus stilingiems, jaukiems aktorės Aurelijos Tamulytės ir jos vyro fotomenininko Raimundo Švilpos namams.
Originaliai išdėstytos erdvės masina akis, o autentiški senoviniai namų aksesuarai gundo paliesti. Pokalbiui susikaupti nelengva, kai aplink tiek nuostabių, dėmesį traukiančių daiktų.
„Turbūt šiuose namuose gera ne man vienai, veikiausiai čia veržte veržiasi vakaroti draugai, kolegos?“ – bandydama susikoncentruoti pradedu pokalbį ir trumpam „pametu“ pašnekovės akis, nes tos pačios akys į mane žvelgia ir iš didžiulės meninės aktorės nuotraukos, kabančios ant sienos.
Neeilinės asmenybės atvirumas lengvai įtraukia į įdomų pašnekesį: „Iš tikrųjų esu vienišas žmogus ir nelabai tikiu tikra draugyste. Bendrauti man patinka, bet trumpai, tada mėgstu vaišinti, dalytis tuo, ką turiu. Ilgesnis bendravimas, žmonių lipšnumas, perdėtas noras draugauti pradeda mane varginti“, – neveidmainiaudama prisipažįsta Aurelija ir priduria labiausiai nepakenčianti netikrumo ir draugystės dėl naudos.
- Visada buvote vieniša vilkė ar tokia tapote intensyviai dirbdama teatre?
Kiek save pamenu, nuo pat mažumės buvau chrestomatinė vienišė: augau viena, tėvai dirbo teatre ir grįždavo tik po vidurnakčio. Prisimenu save su raktu, pakabintu po kaklu, įsitaisiusią medyje ir stebinčią praeinančius žmones. Toks laiko leidimas gramzdino mane į savas mintis ir vidinį pasaulį. Iki ketvirtos klasės beveik nešnekėdavau, buvau tikra mimoza. Tik atsidūrusi meno mokykloje, savoje terpėje atsiskleidžiau ir netgi tapau klasės lydere.
- Turbūt iš prigimties tylenei ir atsiskyrėlei vaidyba pantomimos teatre tiko kaip kūdikiui pirmieji marškinėliai?
Pantomimos teatras – kūno kalbos menas. Tai nuostabus žanras, sakyčiau, labai prancūziškas. Bet raiškos pantomimos spektakliuose man buvo maža, jaučiausi lyg su tramdomaisiais marškiniais.
- Kurie vaidmenys jus atskleidė ir išlaisvino kaip kūrėją?
Laura iš A. Strindbergo „Tėvas“, Petra iš R. W. Fassbinderio „Karčios Petros fon Kant ašaros“, Žana iš A. Honeggerio „Žana d’Ark“, Suzana iš J. L. Lagarce’o „Tolima šalis“. Esu iš tų, kurie nori pamėginti suvaidinti į save nepanašius personažus. Patinka save „išlaužti“, išsukinėti, atrasti vis naujų briaunų. Būtų labai neįdomu vaidinti save, tiražuoti savo asmenybę. Man norisi įlįsti į kito kūną, į kito gyvenimą. Transformacijos galimybės yra žaviausias aktorystės dalykas.
Atsiskleidęs ir pražydęs Aurelijos Tamulytės talentas buvo įvertintas garbingais Auksinio scenos kryžiaus, Šv. Kristoforo, „Fortūnos“ ir kitais apdovanojimais.
Tačiau net ir po tokių pasiekimų artistė į teatro pasaulį žvelgia toli gražu ne sofistiškai, sakyčiau, labiau egzistencialisto akimis: „Dirbdamas teatre labai daug aukoji: turi atsisakyti saugumo, „protingo“ gyvenimo, ramybės, normalios šeimos, stabilių malonumų, namų, kvepiančių vaniliniu pyragu... Kiekvienas, pasirinkęs šį kelią, žino, koks bus finalas. Mūsų šalyje nėra vietos senam menininkui. Tavęs laukia apgailėtina senatvė, kurios viziją aiškiai matau ir dabar – vienišas, besišypsantis klounas, raukšlėtas, niekam nereikalingas ir vienas, vienas...“
Išmintinga moteris abejoja, kad gera aktorė kartu gali būti ir gera žmona, atsidavusi mama, namų siela. Savo mintis ji mėgina išreikšti vaizdingu palyginimu, jog aktorė moteris – tarsi povas: kai ji dirba, kuria, jos uodega išsiskleidusi ir užima visas namų erdves taip, kad nebelieka vietos niekam kitam. Tada šeimos nariams gyventi tuose pačiuose namuose su tokiu povu labai sunku... Be abejo, nekūrybinė aktorės būsena kitokia: uodega suskleista ir vietos pakanka visiems. Deja, taip būna ne visada.
„Turiu kolegių, kurios siekia turėti viską – ir šeimą, ir teatrą, tačiau iš šono stebint neatrodo, kad joms pavyksta visa tai suderinti. Jos padalijusios save į keletą asmenybių, jose tarsi visko yra po truputį, bet dažnai jos nesupranta – kodėl tau sekasi, kodėl tu gauni vaidmenis... O aš nenoriu turėti visko – tik teatrą. Aktoriaus profesionalumą ir pasisekimą lemia ne vien sėkmė, bet ir didžiulis darbas, pasišventimas,“ – drąsias mintis dėsto prisiekusi artistė.
- O kokia jūsų šeima?
Mano vyras irgi vienišius. Mes neperžengiame vienas kito privatumo, bet esame labai geri draugai, puikiai sugyvenantys vienoje erdvėje. Sutampa mūsų skoniai, vertybės, tačiau vis tiek esame abu po vieną.
Su fotografu Raimundu Švilpa turiu progos susipažinti šios viešnagės metu – virtuvėje tyliai brazdėjęs pašnekovės sutuoktinis ant stalo atneša gardžiai keptų obuolių. Su šeimininkais erdviame bute gyvena ir du dideli šunys, romūs, jaukūs lyg katinai.
„Ar jums artimas bohemiškas aktoriaus gyvenimas?“ – teiraujuosi žaismingos poros, kuri nostalgiškai palinguoja galva, kad bohemos Lietuvoje seniai nebesą.
„Man toks gyvenimo būdas būtų labai artimas, jeigu jis egzistuotų. Galbūt bohema gyvavo sovietmečiu, kai kiekvienas teatras buvo tarsi savotiška šeima. Dabar visi aktoriai laksto iš vieno teatro į kitą, o vietoj bohemos turime mažas atskiras menininkų grupeles“, – mintis dėsto Aurelija.
- Galbūt aktorių ir kitų menininkų bohemišką gyvenimo būdą pakeitė šou verslo spindesys, pozavimas įvairiuose spaudai skirtuose vakarėliuose, o tikslu tapo viešumo siekis, noras save rodyti plačiajai visuomenei?
Aš nesu iš tų, apie kuriuos kalbate. Labai retai kur nors išeinu. Tas dirbtinis etikečių rodymas, nenatūralios šypsenos mane vargina. Vakarėliuose aš negaliu atsipalaiduoti, būti savimi, nes ten netoleruojamos keistos asmenybės, bet koks keistumas traktuojamas kaip nukrypimas nuo normos. Be to, ten renkamasi ne bendrauti, o papozuoti, parodyti savo plunksnas. Kalbi su žmogumi ir matai, kaip jis viena akimi pozuoja prieš fotoobjektyvą. Aš labai pasiilgstu tikro bendravimo, diskusijų, ginčų apie egzistencinius dalykus.
- Bet, keistas dalykas, kai kalbi akis į akį su kai kuriais lietuvių aktoriais ar kitais šou pasaulyje atsidūrusiais menininkais, atrodo, lyg jie gėdytųsi savo viešumo, komercinių darbų...
Tokio slapstymosi nesuprantu. Mane erzina, kai atsiranda plyšys tarp žmogaus veiksmų ir savęs pateikimo žodžiais. Tame plyšyje asmenybės labai dažnai ir prasmenga. Aš galiu drąsiai pasakyti, kad esu atsisakiusi ne vieno televizijos projekto, populiarumo, užsitraukusi mūsų gerbiamų prodiuserių nemalonę vardan ištikimybės teatrui.
Prisipažinsiu, atsidūrusi didžiulėje finansinėje duobėje buvau sutikusi filmuotis televizijos seriale, tačiau, pamačiusi rezultatą, toliau dirbti griežtai atsisakiau. Aš nesakau, kad tokia veikla yra gėdinga ar žeminanti. Kiekvienas profesionaliai atliktas darbas yra garbingas. Bet nenuneigsi, kad šiandien kultūra niokojama, tikri menininkai – naikinami. Negalėdami pragyventi iš savo tikrojo darbo jie yra priversti imtis „chaltūrų“. Nemanau, kad kitu atveju tikri artistai iškeistų teatrą į televiziją.
- Kuo dar norėjote tapti, jei ne teatro artiste?
Blaškiausi tarp teatro ir tapybos, tačiau aktoriumi ne tampama, o gimstama. Dabar jaučiuosi savo kailyje. O tapau laisvalaikiu, kai noriu išreikšti save kitaip.
- Ar sunkiais momentais nesinorėjo bėgti nuo šios profesijos?
Niekada. Tai reikštų pabėgti nuo savęs, atsisakyti savo gyvenimo. Teatras ir aš – suaugę. Atsisakyti teatro reikštų nusipjauti kokią kūno dalį. Galbūt kyla minčių išnykti, bet ne keisti profesiją. Man tai šventa vieta, dėl jo daug paaukojau. Teatras yra auka – daug gauni, bet daug ir prarandi. Aktorius neturi teisės sirgti, o jei ir negaluoja, turi iškalti kelis šimtus puslapių teksto ir eiti į sceną – nesvarbu, ar su 39 laipsniais temperatūros, ar su prapjauta koja, sužeista širdimi. Ir vis tiek turi šypsotis kaip Spragtukas, sukandęs dantis, už kurių slepiasi ašaros ir skausmas. Turbūt tik artistas turi tiek stiprybės nugalėti save ir bet kokioje situacijoje išlikti iškelta galva.
„O ką gaunate už triūsą ir kūrybines kančias? Abejoju, kad tai stulbinantys honorarai“, – kreipiuosi į talentingą moterį, o ji svajingu balsu bando nupiešti didžiulę palaimą, patiriamą po pasisekusio spektaklio, kai jauti, kad žiūrovai buvo įtraukti ir užhipnotizuoti.
Pasisukus diskusijai apie nepasisekusius vaidinimus, prieiname prie išvados, kad tai visos komandos darbo stebuklas arba nesėkmė. Aurelija Tamulytė kilsteli ir teatro užkulisių užuolaidą: „Teatre didžiulė konkurencija, turi užsikimšti ausis ir iškėlusi galvą dirbti savo darbą, kad ir kas nutiktų. Lietuvoje labai mažai režisierių, sakyčiau, didieji penki, o artistų, siekiančių su jais dirbti, – daugybė. Tai provokuoja labai daug intrigų, kurios trukdo kūrybinei veiklai. Kai gauni apdovanojimą, tarsi prasiskiria dangus, kuris apvalo tave nuo visų patirtų sunkumų ir blogybių.“
- Pamiršome apdovanojimus, juk tai didžiausias darbų įvertinimas...
Nekoketuosiu ir nesakysiu, kad ne dėl apdovanojimų dirbame. Jie yra be galo svarbūs – kaip atspirties taškas į kitą kokybę, kaip įpareigojantis ramstis, neleidžiantis nukristi žemyn, kaip pasitikėjimo savimi garantas. Labai vertinu visus gautus apdovanojimus, gal todėl, kad teatre esu viena, atsiskyrusi. Turėdama juos jaučiuosi stipresnė.
- Kas lemia aktoriaus pasisekimą?
Pirmiausia – talentas, ryžtas, taip pat sėkmė atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Pažįstu ne vieną talentingą artistą, kurio karjera nesusiklostė vien dėl sėkmės stokos. O yra nemažai sėkmingai dirbančių vidutinių gabumų aktorių. Taip pat turi būti drąsus, siekti tikslo iki galo, pasišvęsti, atsiduoti ir žinoti, kad šioje profesijoje esi vienas: čia nėra nei draugų, nei bendražygių.
- Ar aktorei moteriai labai svarbi išvaizda?
Išvaizdos reikalavimai ir grožio supratimas teatre kinta. Anksčiau tradicinis grožis tarsi ribojo artisto vaidmenų paletę. Pastaruoju metu į aktorinį stoja vis daugiau misių. Šiandien kanoninis grožis nebekliudo, jo netgi reikia. Keista išvaizda teatre irgi visada reikalinga kaip spalva. Anksčiau aktorius turėjo būti baltas kaip popieriaus lapas, pilkas kaip molis, kad iš jo būtų galima daryti ką nori. Dabar ateina individualybių laikas, kai renkamasi konkreti asmenybė.
Atviras ir nuoširdus pokalbis apie teatro aktualijas padrąsina mane pasibelsti į gana uždarą, neprieinamą šios romantiškos asmenybės vidinį pasaulį.
Iškalbingi nutylėjimai, sustingę ekspresyvūs gestai byloja, kad Aurelija Tamulytė apie save pasakoja ne viską, bet šiek tiek kilsteli efemerišką jausmų šydą paklausta, kas pastaruoju metu ją labiausiai jaudina, verčia stabtelėti ir susimąstyti.
„Mane jaudina labai daug dalykų, todėl ir pasirinkau tokią subtilią profesiją. Neįsivaizduoju, ką daugiau galėčiau veikti su savo jautrumu. Pastaruoju metu labiausiai nerimą kelia laiko tėkmė, – negaliu patikėti, kad šios poetiškos, bet labai liūdnos mintys kyla šios jaunos, besišypsančios moters galvoje. – Vis dažniau pajuntu, kaip tolsta spalvingas mano gyvenimo karnavalas, o jaunystės poezija tolsta kaip gražus laivas, pamiršęs mane prozos krante. Rodos, kiekvieną rytą jaučiu senatvės žingsnius, prarandu tikėjimą, kad kažkas bus. Man labai sunku nustebti...“
A. Tamulytei senatvę teko „pasimatuoti“ teatre. Įsikūnijusi į seną žmogų, aktorė suprato, kokia ji gąsdinanti ir žavinti tik sutaurėjusiu žmogaus vidumi, išmintimi, sielos aristokratiškumu.
„Kaip ir daugelį iš mūsų, mane jaudina ir tai, kas vyksta politinėje arenoje, – netikėtai į realybę grįžta pašnekovė. – Pasakysiu šiurkščiai, bet atvirai: mano akimis žiūrint, tai hienų ir maitvanagių gauja, kapojanti žmonių likimus. O šie tokie bejėgiai... Vienintelis dalykas, padedantis nusiraminti, yra darbas. Man saugu, kol esu teatre, kol vaidinu.“
- O kas dar, be vaidybos, teikia jums džiaugsmo?
Esu gamtos vaikas, labai myliu jūrą. Didžiausias malonumas – gulėti ant smėlio ir nieko nematyti, nejausti. Dar patinka skaityti knygas. Mėgaujuosi dienomis, kai nereikia niekur skubėti, anksti keltis, skaičiuoti minučių. Tokios mano vasaros. Tai laikas, kai galiu pabūti su savimi, su veidrodžiu, savo mintimis.
- Esate viena iš stilingiausių, žaviausių lietuvių aktorių. Kaip jūsų gyvenimas susijęs su mada?
Mada visą laiką buvo šalia manęs. Nuo mažens buvau modistė. Pamenu, giminės į kaimą atveždavo įvairių nereikalingų drabužių, o aš, būdavo, juos susiderinu, apsivelku ir demonstruoju išėjusi į vieškelį. Septynių kilometrų kelias su kartas nuo karto pasirodančiais automobiliais buvo mano podiumas. Pamenu, mane traukė kuo senesni drabužiai – sutrūnijusi močiutės suknelė, pūsta, suveržtu liemeniu, ir visai nesvarbu, kad sugadinta kandžių... Tokia vilkėdama einu kaimo vieškeliu, kol mašina pravažiuoja, tada neriu į krūmus persirengti kitos.
- Kokie jūsų pačios stiliaus akcentai?
Mano stilius – visiškas chaosas, tačiau svarbiausia – batai ir diržas, pabrėžiantis liemenį. Esu prisiekusi vintage stiliaus gerbėja. Sendaikčių turgūs – mylimiausia apsipirkimo vieta. Svarbiausia – batai, o prie jų – kad ir iš bulvių maišo audinio pasiūtas chalatas. Kolegė giria, kokia graži suknelė, o aš sau šypsausi vilkėdama išverstą seną chalatą, suveržtą diržu ir priderintą prie mėgstamos avalynės.
Labai paglosto savimeilę, kai apdarą pamatę žmonės aikčioja iš nuostabos, o aš žinau, kaip pigiai jis atsiėjo. Tai man didžiausias komplimentas. Aklas sekimas mada man visiškai svetimas. Svarbiausia – savitas stilius. Žaviuosi, kai žmogus yra susikūręs nepakartojamą įvaizdį, kuris lyg parašas byloja: čia esu aš ir niekas kitas. Kaip Yves’as Saint Laurent’as, Catherine Deneuve.
- Kokie lietuvių mados kūrėjai imponuoja?
Su drabužių dizaineriais glaudžiai bendradarbiaujame teatre. Čia labiausiai žaviuosi Juozo Statkevičiaus ir Agnės Kuzmickaitės darbais. Patinka ir Vidos Simanavičiūtės kūryba, ji – pilkos spalvos meistrė.
- Ar teko pasinaudoti dizainerio ar stilisto paslaugomis kuriant savo stilių?
Mano manymu, aktorius turi būti daugiabriaunis menininkas, kūrybiškas visose srityse. O mūsiškiai artistai per daug susikoncentruoja – aš menininkas savo srityje, aš tikras, gilus, vienintelis ir nepakartojamas su visomis savo netobulybėmis. Mada jiems atrodo tarsi pudra, paviršius. Tačiau aš nesutinku. Menininkas visur turi būti meniškas.
Taigi nesuprantu, kaip kitas asmuo galėtų sukurti mano įvaizdį. Tai juk taip individualu! Kaip save parodysi, pateiksi, tas tu ir esi. Visi mūsų vadinamosios aukštuomenės vakarėliai man primena krūmynus, tarp kurių kur ne kur pasimato gražus ąžuolas ar eglė. Turiu omeny individualius žmones, kurie išsiskiria.
Matyti, kai žmogus nesusitvarko su jam sukurtu stiliumi; atrodo labai juokingai. Na, o jei neturi skonio, stiliaus, tai ir esi toks, koks esi. Jei vienai dienai tapsi kitoks, tobulesnis, – nepadės. Esu įsitikinusi, kad daug svarbiau nei drabužiai yra žmogaus kūnas – tvirtas, ištobulintas, kuriam tiktų bet koks drabužis. Daug svarbiau, kaip gula, kaip krinta.
- Kaip prižiūrite savo kūną?
Specialiai nieko nedarau, tačiau su metais jaučiu vis didesnę būtinybę. Sau vis žadu – rytoj... Taikomąjį sportą propaguoju vasaromis, kai galiu mankštintis gryname ore: plaukioti, bėgioti, važinėti dviračiu. Apie sporto klubus net pagalvoti bloga... Taigi mano treniruočių grafikas – nuo vasaros iki vasaros. Kasdien suku nebent lanką. Kas kita – silpnybė prabangiems aliejams, kremams, kvepalams. Tai didžioji gyvenimo aistra, kuriai negaliu taupyti.
- Interviu pabaigai palikau tradicinį klausimą: kokie artimiausi jūsų planai?
Visi mano planai susiję su vaidmenimis. Dirbu penkiuose teatruose, taigi gyvenu nuo vaidmens iki vaidmens. Daugiau gyvenime nieko neplanuoju. Dabar ruošiamės W. Alleno pjesės premjerai „Domino“ teatre. Taip pat svajoju pailsėti, išsimiegoti, mintims įkvėpti šviežumo. Tuo ir gyvenu.
Prancūziškas testas
Kvepalai turi būti prancūziški ar nebūtinai?
Mėgstu retus, senovinius kvapus, kurių galima rasti mažuose butikuose. Tai daugiausia prancūziški kvepalai, tokie kaip „Carven“. Tie naujieji, populiarieji gėlių, vaisių aromatai – ne mano.
Prancūziškiausia vieta Lietuvoje?
Vilniuje tokios neturiu, nebent Juozo Statkevičiaus butikas. Prancūziškiausias Lietuvos kampelis – Tiškevičiaus sodas Palangoje. Takeliai, baltas smėlis, aura labai primena Liuksemburgo sodą.
Su kuo labiausiai asocijuojasi Prancūzija?
Prancūzijos Provansas susijęs su gražiausiais asmeniniais prisiminimais. Taip pat Liuksemburgo sodas, Paryžius rugsėjį be turistų... Labai myliu Prancūziją ir niekada jos neiškeisčiau į egzotiškas pietų palmes. Ji – elegantiška, nežemiška, subtili lyg gražus karvelis.
Ar žavitės prancūzais ar prancūziško tipo vyrais?
Nors esu blondinė, nesižaviu tamsiais vyrais. Man patinka skandinaviško tipo mėlynakiai blondinai. Tačiau mane užburia prancūzų vyrų požiūris į moterį, bendravimo ceremoningumas.
Balandį lietuviškame "L'Officiel" skaitykite:
Ryškiausios 2010 m. pavasario–vasaros tendencijos
Lady Gaga, go go mada. Kviečiame į susitikimą su įspūdingo, šokiruojančio įvaizdžio savininke ir naująja Jeano Claude’o Jitrois mūza...
A&V: „Kuriame drabužius, o ne filosofiją.“ Kalbiname Aleksandrą Pogrebnojų ir Vidą Simanavičiūtę
Gangsteriai, dendžiai ir kitos keistenybės. Pavasario–vasaros vyrų kolekcijų subtilybės...
Eko kelionės. Pristatome gražiausius ir natūraliausius pasaulio kampelius
