Apie pašnekovą:
Raimondas Baranauskas (baritonas) bakalauro studijas baigė Lietuvos muzikos akademijoje pas prof. V.Mikštaitę, o magistrantūros – pas doc. V.Juozapaitį. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dainininkas pradėjo dainuoti nuo 2004 metų, nors pirmuosius vaidmenis sukūrė dar būdamas studentu.
2006 metais už Nykštuko Nosies vaidmenį Tomo Kutavičiaus to paties pavadinimo operoje dainininkas pelnė Kauno teatralų metų apdovanojimo „Fortūna“ diplomą. Tais pačiais metais R. Baranauskui įteikta muzikinio teatro „Orfėjo“ statulėlė kaip geriausiam metų solistui.
2008 m. R.Baranauskas apdovanotas Kauno teatralų prizu „Fortūna“ už vaidmenis spektakliuose „Bučiuok mane, Keit“ ir „Sevilijos kirpėjas“.
- Dar besimokydamas aukštojoje pradėjote kurti vaidmenis teatre. Kodėl pasirinkote Kauno muzikinį?
- Viskas įvyko lyg ir savaime, kai dar būdamas studentu atvažiavau į perklausą. Po I.Kálmáno operetės „Silva“ (ten atlikau Bonio vaidmenį), vaidmenys pasipylė kaip iš gausybės rago. Nesiblaškiau, neieškojau kažko kitko, nes šitame teatre gera vien todėl, kad nėra monotonijos – operetė, miuziklas, vodevilis sukasi ratu neatsibosdami. Gaunu tiek adrenalino... Tiesa, po operos dainuoti operetę nelengva, nors labai įdomu.
- Nuomonė, kad operetė ar miuziklas tik operos podukros vis dar labai populiari....
- Ogi pamėginkite bent kartelį padainuoti operetėje (atlaidžiai nusišypso). Esu tikras, kad jau po pirmojo bandymo taip kalbančiųjų nuomonė apsisuktų 180 laipsnių kampu. Neneigiu, kad opera reikalauja daug vokalinės ištvermės, bet ir operetė - beprotiškai sunkus žanras. Juk reikia šokti, kalbėti ir dainuoti.
Patikėkite, ne kiekvienas operos solistas tai gali padaryti. Be to, vyro (pirmosios poros) partijos dažniausiai parašytos tenoro balsui, o pas mus jas paprastai atlieka baritonai. Tiesa, galima sutikti dėl operetės libreto turinio. Laiminga meilė, laiminga pabaiga... Gal tai ir banalu, bet kad lengva − tikrai ne! Dainuodamas tik operą vargu ar būčiau savimi patenkintas. Kita vertus, žiūrėdamas tokį spektaklį žmogus visiškai atsipalaiduoja, mėgaujasi gražiu reginiu, malonia muzika. Žodžiu, ilsisi po sunkios ir pilnos stresų darbo dienos.
- Kokia buvo namiškių reakcija, kai pranešėte apie savo pasirinkimą - juk aktorius tai nerimta, iš aktorystės nepragyvensi?
- Mama turėdama puikų balsą troško, kad būčiau dainininku, ar bent dirbčiau darbą, susijusį su muzika. Laimindama mano pasirinkimą ir visaip jį skatindama, neįsivaizdavo, kiek teks aukoti. Juk per visas šventes, įskaitant ir namiškių gimtadienius, aš dirbu. Dabar mamą girdžiu vis dažniau parypuojančią, kodėl, kaip daugelis, nepasirinkau „normalios“ profesijos... Tačiau supratusi, kad situacijos nebepakeis, vis dažniau išsiilgusi atvažiuoja mūsų aplankyti į Kauną.
-Teatras suryja beveik visą jūsų laiką, o jūs - trijų nuostabių vaikų tėtis?
- Pakanka laiko ir šeimai. Nuoširdžiai stengiuosi būti geru tėčiu ir kiekvieną laisvą minutę praleidžiu su vaikais (sūnui Mantui jau vienuolika, o dvynėms Godai ir Aušrinei - treji). Kartu pusryčiaujame, važiuojame į darželį, mokyklą, o laisvadieniais prisigalvojame įvairiausios veiklos.
Vaikams patinka mano darbas. Jie jau po kelis kartus matė ne tik visus vaikiškus, bet ir daugumą kitų teatre rodomų spektaklių. Ne gana to, kai kuriuose vaidiname kartu su sūnumi („Maricoje“, „Karmen“). O „Nykštuke Nosyje“ abu esame nykštukai. Tik Mantukas - vaikystėje, o aš – užaugęs.
- Norėtumėte, kad vaikai pasektų jūsų pėdomis?
- Tikrai ne, nes žinau, kad tai nėra taip lengva, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Tačiau jei eis mano pėdomis, gerbsiu jų pasirinkimą ir jam pritarsiu. Ir dar... norėčiau kuo dažniau matyti užaugusius savo vaikus, vaikaičius. Ne taip retai, kaip mano mama mato mane.
- Jei laisvas minutes skiriate vaikams, kas lieka žmonai? Ar neapvagiate jos?
- Tikiuosi, kad ne (nusijuokia), nes ir ji dirba tame pačiame teatre....
- Bet kartu praleidžiant 24 valandas per parą trintis neišvengiama?
- Nejaučiu jos, tiesiog dar nepatyriau...
- Kaip po vienu stogu gyvenantys menininkai dalinasi namų ruošos darbus ir kitus šeimos rūpesčius?
- Kol kas problemų nekyla. Gal kad kiekvieną kartą namų darbus atliekame spontaniškai? Neturime specialios namų tvarkymo dienos. Iš patirties žinau, kad iš anksto susiplanavus namų ruošą atsiranda krūvos reikalų, šimtas ir daugiau priežasčių to nedaryti. O kadangi man neegzistuoja vyriški ar moteriški darbai, dalinamės juos nerūšiuodami.
- Esate pedantas, kiekvieną daiktą dedantis į tik jam skirtą vietą?
- Tikrai ne, nors tvarką mėgstu.
- Jei visus darbus dalijatės draugiškai, kam pirmenybė tenka virtuvėje?
- Mityba – mano Achilo kulnas. Sutinku plauti indus, skusti bulves, bet nekenčiu gaminti. Kai namuose būnu vienas, tuščiu pilvu sėdžiu iki jo grojami maršai tampa nebepakenčiamai garsūs. Tuomet slenku į virtuvę ir šaldytuve ieškau kas numarintų kirminą. Neskanu man paties gamintas maistas. Kas kita, kai tai daro žmona. Net jos iškepta paprasta kiaušinienė žymiai gardesnė...
- Atskleiskite savąjį sėkmės receptą.
- Tfu tfu tfu...bijau apie tai kalbėti, kad neprisišnekėčiau...O iš tikrųjų, tai jokio specialaus recepto nėra. Nemanau, kad kažką darydamas specialiai, būčiau laimingesnis. Tiesiog gal dažniau pagalvoju apie žmoną, o ji apie mane. Nevengiu prisipažinti, kad ją myliu. Tai svarbu, kaip ir gėlės. Beje, net ir turėdamas glėbį po spektaklio, žmonai visuomet jų nuperku atskirai. Nuo savęs. Su didžiule meile ir iš visos širdies.
- Balsas – jūsų darbo įrankis. Kaip jį tausojate?
- Neįsivaizduoju, ką daryčiau jo netekęs. Turiu daugybę receptų, iš kurių geriausias - tyla. Ir šiltas alus su medumi. Ir miegas, kurio taip trūksta... Bet ne balsas man kelia rūpesčių. Vis pakiša koją streikuojantis skrandis. „Sukilusios“ rūgštys taip graužia stygas, kad dainuoti neįmanomai skauda. Todėl, nors ir sunkiai sekasi, labiau rūpinuosi ne balso stygomis, o mityba ir skrandžiu.
- Kartą prasitarėte, jog pasiilgstate vienatvės. Kiek ilgai išbūtumėte užsidaręs?
- Nežinau. Gal ir neilgai, bet kai jos nėra, visuomet galvoju apie ją...
- Matyt, dar nepatyrėte pauzės, kurios taip bijo visi aktoriai?
- Esate teisi. Bijau ir aš. Žinau, kad ilgesnė ar trumpesnė neišvengiamai atsiras, todėl retsykiais ir pagaunu save galvojantį, ką tuomet darysiu. Juk kiekvienas nori dirbti, save realizuoti. O turint po penkis ir daugiau spektaklių per savaitę... Būtų labai sunku staiga jų netekti. Tačiau kol kas džiaugiuosi tuo, ką turiu, dirbu mėgstamą darbą ir veju šalin blogas mintis.
- Dėl atsiradusios pauzės nemažai aktorių pakeitė profesiją. Ar kada pagalvojote apie tai?
- Pažįstu taip pasielgusį ne vieną kolegą. Nesmerkiu jų. Prieš trejus metus ir aš turėjau labai viliojantį pasiūlymą su kone trigubai didesniu atlygiu. Nepatikėsite, bet atsisakiau, nors uždirbti daugiau ir norisi. Neneigiu, kad pinigai žmogui labai svarbūs. Jau vien todėl, kad suteikia laisvę. Dėl to net ginčytis neverta.
Bet... pasirinkęs finansiškai labiau apsimokantį darbą negalėčiau realizuoti savęs, negalėčiau dirbti teatre, dainuoti. Todėl abejoju, ar tie dideli pinigai mūsų šeimą padarytų laimingesnę. Kankinčiausi tyliai, graužčiau save it kokia kirvarpa...Užtat dabar - einu savo keliu ir žinau, kad teatre pildosi mano svajonės, dėl ko tikrai esu laimingas.