Iš pradžių žengusi kaip architektė ir drabužių dizainerė, save įprasmino dailėtyros srityje, šiai mokslo sričiai dovanodama neįkainojamus darbus, kaip antai „Portretas XVI-XVIII a. Lietuvoje“, „Senieji Lietuvos kunigaikščių portretai“, „Procesijų altorėliai Lietuvoje“, „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“, „Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje“, „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“, „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“, „Išėjusiems atminti“.

Nemažai jėgų ir atsidavimo pareikalavę darbai pastebėti ir įvertinti Lietuvos Vyriausybės meno premija (1998 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2007 m.), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2009 m.).

Su Marija Matušakaite kalbėjomės apie gyvenimą, kuris, kaip ji ir siekė, buvo kupinas iššūkių ir potyrių.

- Jūsų profesijų paletė išties spalvinga – architektė, drabužių dizainerė, dailėtyrininkė. Kodėl ne architektūra, o dailėtyra tapo ta erdve, kurioje labiausiai galėjo atsiskleisti Jūsų gebėjimai?

Kai reikėjo rinktis profesiją, mąsčiau apie architektūrą, nes tais laikais ji buvo viena įdomiausių specialybių. Buvau bene pirmoji moteris Lietuvoje, baigusi šią specialybę. Šioje srityje dirbau daugiau kaip dešimt metų. Visą laiką jaučiau, jog kaip specialistė esu gana vidutiniška, o aš norėjau būti savo srities profesionalė. Manau, kad būtent tai ir pavyko pasiekti menotyroje.

Tiesa, iki gilindamasi į menotyrą dar dirbau Vilniaus modelių namų meno vadove, Kauno „Mados“ fabriko vyriausiąja dailininke, vėliau – Kauno politechnikos institute (dabar – Technologijos universitetas) dėsčiau drabužių, o vėliau ir avalynės modeliavimą bei kostiumo istoriją. Tik išėjusi į pensiją galėjau atsidėti menotyrai, nes iki tol nebuvo pakankamai laiko. Juolab kad vien iš menotyrinio darbo būtų buvę sunku išgyventi. Kol surenki medžiagą knygai ir kol ją išleidi, praeina nemažai laiko. O ir tiražai, ypač dabar, labai menki. Tiesa, mano pirmoji knyga „Portretas XVI-XVIII a. Lietuvoje“ išėjo dvidešimties tūkstančių tiražu, bet tokie laimėjimai reti.

- Esate Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Ar ši nominacija buvo laukta?

Atvirai kalbant, taip, tikėjausi. Nors, jeigu ir nebūčiau nominuota šia premija, tikrai daug neliūdėčiau. Džiaugiuosi ja, tačiau galėjau jos sulaukti kiek anksčiau, būčiau galėjusi labiau ja pasinaudoti, kad ir, pavyzdžiui, pakeliauti. Dabar amžius ir jėgos nebeleidžia to daryti.

- Kodėl savo tyrinėjimo lauku pasirinkote būtent LDK laikotarpį? Juk ir kiti Lietuvos laikotarpiai turtingi vertybių.

Labiausiai mane traukė septyniolikto amžiaus meno vertybės. Būtent jis yra gausus solidžių, rimtų bei monumentalių kūrinių. O štai aštuonioliktame amžiuje viskas yra tarsi „nusalsvinta“. Tad ir pasirinkau savo tyrinėjimų sritimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI-XVIII a. dailę: senąją medžio skulptūrą, drožybą, antkapius, portretus, istorinį kostiumą.

- Ar yra Lietuvoje vietovių, kurios dar trauktų Jus savo meno vertybėmis?

Išvažinėjau didžiąją dalį Lietuvos, aplankiau daug bažnyčių, muziejų, juose esančias meno vertybes. Dar liko nepažintas Rytų Lietuvos kraštas, ten tikrai dar yra man nežinomų ir netyrinėtų objektų.

- Kultūra niekada nebuvo apdovanota itin gausiu visuomenės dėmesiu. Tačiau šiuo nedėkingu ekonominiu laikotarpiu ji vis dažniau atsiduria antrame plane, ja mažiau domimasi, išvykę padirbėti į užsienį retai užsuka į tų šalių muziejus. Kas prarandama tokiu apsisprendimu?

Labai gaila, kad išvykus į užsienį užsidirbti dažnai nutrūksta kontaktai su kultūra. Taip pirmiausia prarandamas ryšys su Lietuvos kultūra bei galimybė į tuos pačius kultūrinius reiškinius pažvelgti giliau, viską suvokti daug plačiau. Juk seniau tarp įtakingų žmonių ji buvo svarbi. Kadaise turėti portretą buvo prestižo reikalas, ir kuo daugiau jų žmogus turėdavo, ypač gautų dovanų, tuo labiau jie atskleisdavo plačius jo ryšius. Taigi, kuo didesnis paveikslų rinkinys, tuo įtakingesnis jo savininkas, kaip buvo galima numatyti. O tai buvo labai svarbu ir politiniam gyvenimui. Šiandien visada žiūrima į finansinę kiekvienos veiklos pusę. Tačiau kultūroje praktinė vertė niekada nebuvo didelė.

Vargu ar būtų pagrįsta domėjimąsi kultūra atidėti ateičiai, kai laikai pagerės. Ką laimėsime taip paviršutiniškai laukdami? Menas, kultūra visais laikais susidurdavo su įvairiais sunkumais bei kliūtimis. Juk visai neseniai išgyvenome laikotarpį, kai senoji dailė išvis nebuvo vertinama, o bažnytinė dailė – net netoleruojama ir naikinama. Visai neseniai mus apskriejo žinia, kad sudegė bažnyčia su vertingais kūriniais. Tai didžiulis nuostolis mūsų kultūrai. Tų praradimų Lietuvoje ypač daug: vieni dėl nelaimingų atsitikimų, kiti – iš paprasčiausio nežinojimo. Būtent taip buvo sunaikinta begalė senų arnotų, kurie buvo aukšto meninio lygio.

- Tačiau tie praradimai yra skaudžiausi pažinusiems mūsų šalies kultūros turtus. Didžiajai visuomenės daliai panašios žinios skamba tik kaip faktai, nesukeldami gilesnių jausmų, nes kai nežinai, ką turi, ne taip ir skauda, kai prarandi.

Taip, tai tiesa, tačiau visiškai suprantu mūsų žmones. Iš kur jie gali žinoti, ką turime ir kokia yra viso to vertė? Juk ilgai niekur to nebuvo mokoma, apie tai iš viso nebuvo kalbama. Tokios disciplinos, kaip dailės istorija, mūsų šalyje išvis ilgai nebuvo, tik tarybiniais laikais pasirodė pirmosios užuomazgos. Taigi labiausiai buvo reikalinga asmeninė iniciatyva. Tiesa, meno istorijos šiek tiek buvo dėstoma kunigų seminarijoje. Tačiau kunigų pareigos yra visiškai kitos, nieko bendra neturinčios su menotyra.

- Jūs labai daug padarėte Lietuvos kultūrai. Atrodytų, buvo galima tiesiog išeiti į pensiją ir nerašyti knygų, kurios neatneša nei didžiulio pelno, nei populiarios garbės.

Visų pirma tai, ką dariau, visada stengiausi daryti sau. Norėjau, kad mano gyvenimas būtų įdomus, tokį jį ir pavyko nugyventi – su daugybe atradimų. Kiekvienas reikšmingesnis iki šiol teikia didelį džiaugsmą. Man pavyko surasti seniausią gotikinę skulptūrą Lietuvoje. Ar tai gali neteikti džiaugsmo? Tiesa, sunkiai pavyko ją įtraukti į kultūros paminklų sąrašą, visas procesas užtruko ilgokai. Mano manymu, saugomos kultūros vertybės statusas šiai skulptūrai turėjo būti suteiktas nedelsiant. Iš tiesų liūdna, kai matai ir visuomenės abejingumą, ir tų valdžios įstaigų abejingumą, kurios turėtų tam skirti savo dėmesį.

Kiekvienas žmogus į savo gyvenimą turi savo požiūrį. Man šis darbas buvo įdomus, dar ir dabar turiu įvairių iššūkių – norėčiau išleisti knygą apie portretą, esu sukaupusi labai daug medžiagos šia tema.

- Siekėte, kad Jūsų gyvenimas būtų įdomus. Ką patartumėte tiems, kurie skundžiasi kasdien išgyvenantys monotoniją?

Nepasakysiu nieko naujo, tiesiog kiekvienas turi surasti jį dominančią sritį. Nesvarbu, ar tai būtų kulinarija, ar dar kažkas. Manau, kad pasaulyje yra labai daug įdomių dalykų. Tiesa, klausiant "o kas man iš to?“ ir ieškant apčiuopiamos materialios naudos, nedaug tepavyks pasiekti.

Tokie klausimai link paties tikslo tarsi veda tolimais aplinkiniais keliais. Galiausiai tenka rinktis arba patį proceso malonumą, arba naudą. Tai yra, arba pasirinktoje srityje nuveiksi kažką tau pačiam nepaprasto ir džiuginančio, arba tiesiog gauni iš to pinigų. Abu šie dalykai tarpusavyje paprastai nėra suderinami. Jeigu uždarbis bus iškeltas kaip pagrindinis tikslas, visa energija ir bus nukreipta ta linkme, be jokios apčiuopiamos naudos kultūrai. Bet kokia bus pajaučiama ta nauda pačiam žmogui?

Žinoma, atsiras galimybė nueiti į prabangų restoraną, nusipirkti gražų apdarą, su juo pasirodyti keletą kartų, o paskui vėl pakeisti. Bet juk visa tai beprasmiškas išorinis blizgesys.