Paslaptinga atsiskyrėlė, žinoma pseudonimu Eglė iš Paparčių, gimė ir augo Vilniuje, sidabro medaliu baigė vidurinę mokyklą. E.Jačkonytė nuo mažens mėgo gamtą ir meną. Po sunkios avarijos dėl lūžusio stuburo ilgam prikaustyta prie lovos ji pradėjo piešti, tapyti. Turbūt todėl ir pasirinko meninio siuvinėjimo specialybę Kauno taikomosios dailės mokykloje. Savitus menininkės siuvinius greitai pastebėjo dizaineriai.
Atrodo, Eglės karjera turėjo būti puiki: pelningi užsakymai, aukštuomenės vakarėliai, puošnūs limuzinai, gerbėjai ir dar daug kas, apie ką svajoja daugybė jaunų žmonių. Tačiau E.Jačkonytė prieš daugiau kaip dešimtmetį drengiant rudens lietums ūmai paliko sostinės tviskesį ir kartu su dviem mažais vaikais išsikraustė į molinę, apgriuvusią lūšnelę Žemaitijos nuošalėje. Už keleto šimtų kilometrų nuo tėvų, giminių, draugų ir gerbėjų. Ir ne trumpam, kaip šie tikėjosi.
Neseniai mažyčiu 200 egzempliorių tiražu pasirodė E.Jačkonytės knyga "Kiek pakelia sparnai". Ją atvertę buvę pažįstami nudžiugo: nedingo Eglė, ji gyva! Knyga buvo išgraibstyta bematant ir dabar keliauja iš rankų į rankas ne kaip perkama-parduodama, o dovanojama arba skolinama.
"Žmonės surinko lėšų ir išleido, aš tiek pinigų neturiu. Manau, taip ir turi būti, ir menas toks turi būti. Kiekvienas turime dalyti švieselę. Kita vertus, dovanoti nesunku, bet rask sugebantįjį priimti dovaną, įvertinti ir pasinaudoti", - kuklinasi menininkė, garsėjanti ne tik savita kūryba, bet ir kaimo žmonėms duodamais patarimais bei ligonių gydymu.
Užsukime į mažytę jos trobelę ant Varduvos kranto. Tai kas, kad spaudžia šaltis ir pusto, kad sniego priversti laukai ir miškai. Iki Žemaičių Kalvarijos atriedėsime nesunkiai, dar keletas kilometrų sniegingu vieškeliu Barstyčių link - ir štai jau poeto Vytauto Mačernio tėviškė Šarnelė. Nuo čia iki Eglės nebetoli. Iš jos kamino jau rūksta dūmai, anava kieme ir Eglė - apsimuturiavusi kaimiškai, tik skaisčiai mėlynos akys juokiasi.
Miestas siuntė nelaimes
- Egle, kodėl jūs čia? Juk dauguma menininkų, rašytojų kaime tik vasaroja, o žiemoti grįžta į šiltus būstus miestuose.
- Vieni man sako - romantika, o vietiniai stebisi: pačiam Vilniuj gyvenai ir čia atsirioglinai, kvailele! Jiems atrodo tame Vilniuje medaus medžiai ir aukso obuoliai, o kaimas - mėšlynas ir purvynas, darbas dieną naktį, gyvuliai ir gyvuliai... Visada norėjau kaimo, nuo vaikystės. Vasaras leidau pas močiutę pakaunėje, Jonučių kaime. Kai rudenį norėdavo iš ten į miestą mane išvežti - paplavų duobėje slėpdavausi, kad nerastų. Svarbu, kas yra vertybė. Jei tau vertingi vienadieniai miesto blizgučiai, tai jų ir nori, ir turi.
Mieste persekiojo nelaimės: po avarijos likau neįgali, o kai gimė dvynukai, sužinojau, kad jie serga vėžiu. Vienas mirė labai greitai, su kitu metus išvargom. Tai va, ką miestas padarė! Todėl ir pabėgau. Nes atsivėrė protas: kur sėdi, kur gyveni, ką darai? Reikia daryti išvadas. Arba žmogus renkasi ligą ir sėdi, dejuoja - aš sergu, padėkite, gelbėkite - arba gelbėjasi pats. Reikia iš esmės keistis, daryti tai, ko ligi šiol nedarei. Viską trenkiau ir čia pradėjau nuo nulio. Pinigų neturėjau, bet kaip tik pasitaikė geras užsakymas - dizainerė Ramunė Piekautaitė pasiūlė išsiuvinėti vestuvinę suknelę. Gavusi algą, nusipirkau čia žemės, supuvusią trobelę ir atvažiavau su dviem vaikais. Vienas buvo žindomas kūdikis ir dar ligonis - neatsitrauksi, kitam ėjo penkti metai. Dabar jis jau dvyliktokas.
- Daug kas nesiryžta šitaip - tarsi į ledinį vandenį ir nuo nulio.
- Na taip, bijo: o jei bus blogiau, oi, ką darysiu, oi, iš ko gyvensiu, iš kur pinigų imsiu? O ką mes valgėme? Mes druska maitinomės. Aš pažinau, kas yra badas, kas yra sotumas. Kokia skani druska, koks vanduo skanus... Ant liežuvio galo druskos užsiberi - kaip sotu. Tada buvo vėlyvas ruduo, tai ieškojome kaimynų daržuose užsilikusių pupelių. Visų nesurenka, vis tiek išbirusių lieka, tad siųsdavau vyresnįjį sūnų Žilviną - pririnkdavo ir išsivirdavom su druska: oooo... supranti vertę, supranti, kas yra esmė. Kai tau negerai, sumažink viską iki nulio ir tada suprasi, kas yra tikra vertybė.
- O dabar jūs laiminga?
- Prieš dešimtį metų buvau pusiau paralyžiuota, dabar net sunkius darbus galiu dirbti. Pirmiausia sodinome obelėles, nes sodo nebuvo. Tačiau čia netinkama žemė - rūgšti ir skurdi, todėl pusvelčiui ją man ir pardavė. Medeliai, vaiskrūmiai samanomis apauga. Bet svarbiausia - šalia Varduvos upelis, kitapus sodybos - šaltinis, vandens niekada netrūksta.
- Daug miestiečių kaimo bijo dėl jo nesibaigiančių darbų.
- Kaip pasirinksi gyventi. Štai augina kai kurie mano kaimynai po kelias dešimtis karvių, visą pieną parduoda, o parduotuvėje perka margariną, grietinę... Kai tiek gyvulių ir tiek darbų, tai ir į miestą norisi. Mokau žmones: nepirkite parduotuvėje tų birzgalų, pasilikite šeimos reikmėms bent karvę, ir užteks. Sakau jiems: vaistažoles rinkite, o ne į vaistines vaikščiokite, tai jie - negi valgysiu varpučius, varnalėšas? Ar aš triušis, gyvulys? Na taip, žmogus ne gyvulys, tai tegul ryja chemiją - gal sveikiau bus... Tokia mąstysena. Jiems reikia daug gyvulių ir daug pinigų, kad už juos galėtų niekus pirkti... O aš turiu vieną karvę ir kelias vištukes - tiek mūsų šeimai užtenka. Dievas apskaičiavo, kiek žmogui reikia. Bet daugelis nežinia kodėl gviešiasi daugiau.
- Kita baimė - ateis kokie plėšikai ir papjaus, užmuš, juk baisūs dabar laikai.
- Taip ir buvo iš pradžių, kai atsidūriau čia - svetima. Įsivaizduok - viena moteriškė atsikrausto į lūšnelę gyventi. Ne prostitutė, naminės nevaro... Kažkas nenormalu - reikia išsiaiškinti. Ir eidavo aiškintis.
- Kariaudavote?
- Negi nusileisiu? Girti... Turiu kirvį, kažkada iš šautuvo gerai šaudžiau. Čia mano žemė, mano teritorija. Kaip gamtoje sutvarkyta: aš nelendu - tu nelendi, aš ateinu be akmens, tu taip pat, o jei nori karo - bus karas. Reikėjo išbūti, atsikariauti: čia mano žemė ir mano įstatymai. Dabar vietiniai žino, kas aš, ir nekenks, jei to neprisišauksi: jei nesielgsi kaip auka, neleisi, kad ant tavęs sėstų, jotų ir engtų. Ir nebijok, nes baimė - tai priemonė valdyti žmogų. Baimė būti vienam, baimė likti be darbo, be buto ir t. t.
Be to, ilgainiui susidraugauji su aplinka: paukščiais, medžiais. Jie pasako: atsargiai, kažkas ateina. Arba net praneša, kad bus negerai. Visada ieškau tik gėrio, negali būti, kad žmoguje nebūtų nė kibirkšties Dievo, bet jei nori karo - kariauju. Ne puolu, bet ginuosi. Kristus yra pasakęs: niekas iš išorės negali tavęs pažeisti, jei iš vidaus nesileisi pažeidžiamas. Kas leidžia, tą ir pažeidžia.
Kur nors išeidama trobos durų nerakindavau. Palikdavau prie krosnies malkų, vandens - gal užeis kas paklydęs, sušalęs. Valgyti palikdavau ir dar pasimelsdavau už tuos, kurie kelyje, ir ypač už tuos, kurių niekas nelaukia ir kuriems arbatos niekas neišvirs.
Tiesa, kai kartą ilgiau buvome išvažiavę - apvogė. Net patalynę, dantų pastą, šepetėlius, puodus išnešė - viską viską, liko tik plikos sienos. Vėl nuo nulio pradėjome. Aišku, tai ne tragedija, o tik materija, - po kurio laiko vėl ja apaugsi. Juk ir gerų žmonių pas mane ateina. Vienas puodą, kitas kibirą atneša ar dar ką nors - už vaistažoles, patarimus. Kiti nori pasikalbėti, širdį atverti. Kai per daug susikaupia daiktų, metu juos lauk.
Kaime krizių nebūna
- Kaip iš čia, iš Paparčių, atrodo dabartinis Lietuvos sunkmetis?
- Ką vadinate sunkmečiu?
- Hm, iš tiesų... Sovietmečiu šlapios dešros ne visada galėjai nusipirkti, o dabar parduotuvės pilnos prekių ir pirkėjų, keliai - mašinų. Bet dauguma miesto žmonių jau bedarbiai, vadinasi - sunkmetis?
- Ir aš nedirbu, jei žiūrėsime pagal popierius. Pagal juos aš bedarbė. O kodėl tie miestiečiai darbą prarado? Todėl, kad yra suvaryti arba patys save suvarė į miestus - konclagerius, getus. Tai dirbtinė sistema, kurioje esi vergas, kur tu įkinkytas į darbą. Dirbsi jį - uždirbsi pinigų, duos šilto vandens, šiltą radiatorių. Mokėsi už tai mokesčius ir kažkas tave valdys. O juk kadaise daugelis gyveno kaimuose ir, tarkim, bulvių visi turėjo, ir grūdus sėjo, ir karves augino, nebuvo bado. Buvo karai, marai, ko tik nebuvo, o bado - ne. Gal lašinių ne visada užteko, bet pieno, bulvių pakako. O dar verpdavo, ausdavo.
- Vadinasi, patys esame kalti dėl sunkmečio?
- Taip, nes susikūrėte getą, kur jus lengva išnaudoti. O kaime bedarbių nėra. Čia, kur gyvenu, sodybos toli viena nuo kitos, ką noriu, tą darau, noriu keliuosi ir sėju, noriu - miegu. Žinoma, dirbu kasdien - prižiūriu karvę, keletą vištukių. Ateina laikas šienauti - šienauju. Kaime esi arčiau gamtos, arčiau Dievo. O miestas... Užsidaro jame žmonės ir maitinasi parduotuvių šlamštu, nuo jo serga, tada perka krūvas vaistų, kurie gydo ne priežastį, tik pasekmę, - kad dar pirktum. Sistema, kaip žmogų valdyti ir iš to pelnytis. Ir jis nė neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Nėra darbo, krizė... Bet važiuoji per laukus - tuščia tuščia. Ko jūs grūdatės ten, miestuose, vieni kitiems ant galvų? Vilniuje, Kaune, - nesvarbu kur - baisūs visi didmiesčiai. Ko jūs ten, kai laukai tušti? Bet, matau, toji krizė išeina į naudą - žmonės pradėjo vaistažoles rinkti, duoną namie kepti.
- Mieste jums nebemiela?
- Nebeprisimenu, kada ten buvau. Vilniuje, Kaune senokai nebesirodau, Plungėje, Skuode - irgi retai. Man ten baisu. Pas mane atvažiuoja žmonių iš miesto - vasaroti, gydytis. Pirmą savaitę spjaudosi - nėra vonios, uodai, erkės... Antrą - nu gal neblogai, juk pienas, sviestas... O trečią jau nebenori išvažiuoti. Tai rodo, kaip tenka atkurti iškreiptą vertybių sistemą: vonia, kilimas, erkės priešės, varnos priešės, varlės priešės...
- O kada čia būna sunkiausia?
- Kas yra sunku? Galiu pasakyt kada tamsiausia: prieš aušrą. Taip pat lauki jos prieš žiemos lygiadienį nesulaukdamas - kad tik greičiau grįžtų.
- Daugelį tada depresija apninka.
- Ji tik iš dalies susijusi su gamta. Daugiausia tai - vidinė kova su juoduma, kad ji nepavergtų širdies.
Pradėk nuo savęs
- Kaip iš Paparčių atrodo ekologinės problemos? Klimato kaita, gražių vietų užgrobimai, augalų ir gyvūnų retėjimas?
- Vienas šviesus žmogus yra pasakęs: susitvarkyk ten, kur esi, ir kiekvienas tegul tai padaro - ir nebebus jokių ekologinių problemų. Štai kiekvieną savaitgalį medžiotojai čia šaudo gyvius. Tai nuėjau ir įsakiau: mano žemėje nešaudykite. Šaudo ne tie alkani, kuriems valgyti reikia, kurių šeimos badauja. Šaudo jie tik tam, kad žudytų. Tai - žmogaus iškreiptumas, nutolimas nuo gamtos: nugalėsiu, nušausiu. O kai gyveni sutardamas su Dievu, net mintis į galvą nešauna į upelį pilti šlamštą - juk jame reikės praustis, gyvulį girdyti. Buda sakė - viskas yra susiję. Aš čia nusičiaudėjau, o dėl to galbūt Australijoje nugaišo drugelis. Žmogus įsivaizduoja esąs labai svarbus ir vienintelis, o visa kita - jo priešai. Bet taip nėra. Esi tik viena grandelė didžiausioje gamtos grandinėje. Tu ką nors prastai padarysi ir kam nors dėl to bus blogai. Bet žmogus to nesupranta.
- Kodėl dabar dažnam trūksta gamtojautos?
- Nes pataikaujama savo ego, savo reikšmingumui, įgeidžiams. Tai saviapgaulė. Juk Biblijoje pasakyta: kūnui bus duota visko, kiek reikia - žolės, vandens ir t. t., tad rūpinkis tik dangaus karalyste. Antai kokios gražios lelijos žydi - joms nereikia nei treniruoklių, nei liekninamųjų piliulių... Tepliok save kokia nori kosmetika, nebūsi kaip lelija. Viskas yra duota. Tik kad žmogus išaukštino kūną, materiją, o užmiršo sielą. Ne veltui sakoma: pardavė nelabajam. Tad ir srebia dabar tą savo pasirinkimą.
- Ko galėtume pasimokyti iš gamtos?
- Visko. Ji kalbasi ir labai daug pasako, daug daugiau negu žmogus. Juk senovės žyniai neturėjo jokių suknistų kompiuterių, skaičiavimo mašinėlių, internetų. Bet kokie buvo statiniai, kokios astronominės žinios! Juk jie iš kažkur tai sužinojo? Iš gamtos. Ji kalba su tavimi. Jei tu užsimerkęs, kurčias, tai ilgiau reikia pasėdėti, kad atsikištų kaiščiai ir pamatytum dėsningumus, vyksmus, žvaigždes, - pamatytum ir pasimokytum. Aišku, greitai to nepastebėsi. Turi gyventi taip, kad būtum nuo to priklausomas. Ne taip, kaip miestietis, - atvažiuoja į savo vasarnamį ar turizmo sodybą, pasidairo ir išvažiuoja. Kasdien pro savo trobos langą matau, kaip ateina į sodybą lapės, atsklendžia vanagai... Ar žinot, kaip indėnai gydė susirgusius gentainius? Nunešdavo ligonį į kadagyną ir palikdavo pasveikti. Pasveikęs pareidavo.
- Ko norėtute šiame gyvenime?
- Nieko. Juk viskas Viešpaties duota, kad nebūtum kurčias ir aklas, kad nepasiduotum liūdesiui, sielvartui, pykčiui, materijai, kad neįklimptum nei į blogį, nei į gėrį, o būtum anapus jų ir atviras viskam, matytum viską. Bet žmogus - kirminas, kuris augdamas save ėda.
Bažnyčia po kaštonu
"O dabar eisim į mano bažnyčią", - pakviečia Eglė. Užveriame trobelės duris ir patraukiame tilteliu per Varduvą. Įkandin mėgina sekti ištikimas Eglės kelionių po gamtą palydovas gauruotas šunelis Kutas, tačiau grimzta į sniegą, todėl suvaitoja žmogaus balsu ir lieka laukti ant tako.
O mes stabtelime prie eglės ir egliuko, kuriuos Eglė kasdien mato pro langą, paskui užklampojame ant Meilės kalvos - taip šios valdos šeimininkė ją pavadino. Nuo čia gražiai matyti apylinkės ir Šaltinio bei Svajonių kalnai kitapus Varduvos - taip juos pakrikštijo Eglė. Aplink savaime želia ąžuoliukai, klevai ir laukinės obelaitės, o vasarą veša visokie žolynai - Dievo dovanos, kaip sako Eglė, ji mėgsta jas rinkti ir kitiems to nedraudžia.
Nusileidžiame prie Varduvos. Dar truputis, ir prieš akis išnyra milžiniškas kaštonas, iškėtojęs galingas šakas, tarsi norėtų kuo daugiau apglėbti pasaulio. Porą šakų kažkas jau nupjovė... "Ar dar matėte kur nors Lietuvoje tokį didelį kaštoną? Prašiau gamtosaugininkų paskelbti saugomu gamtos paminklu - nesutiko", - pasiguodžia Eglė.
Tai ir yra jos bažnyčia. Čia Eglė ateina pasimelsti kone kasdien, pro čia į mokyklą vaikšto jos vaikas. "Kai pavasarį kaštonas sužaliuoja, pražysta - jo glėbyje pasijunti tarsi kitame pasaulyje. Čia tavęs nemato ir negirdi, čia tu laisvas, čia kiti dėsniai, kitas laikas, čia viskas kitaip. Bus ar nebus tos materijos-daiktų, ne tai esmė, svarbiausia - širdis, siela: kad būtų kuo daugiau jose šviesos, kad kuo mažiau apaugtum stereotipų maurais, kad išliktum skaidrus ir tyras", - greitai kalba Eglė ir vis glosto, glosto medžio žaizdą, gal tikrai, o gal man taip tik pasirodė, prašydama ją greičiau užgyti.
