Per dvi dešimtis vien pagrindinių veikėjų sukurta Kauno dramos teatro ir kitose scenose, o kur dar epizodiniai personažai, keli darbai lietuvių ir latvių kine. Neseniai savo jubiliejinį gimtadienį atšventusio menininko kūrybinį portretą papildo poezijos skaitymai, gyvybingi nepriklausomos meninės veiklos projektai.
Petras Venslovas devynetą metų vadovavo netrukus po nepriklausomybės atstatymo savo įkurtam ansambliui „Ainiai“, garsinusiam užsienyje lietuvių tautišką muziką ir poeziją. 2002-aisiais jis įsteigė viešąją įstaigą „Teatro projektai“, kurios spektaklis „Idioto mišios“ pagal Fiodorą Dostojevskį sužavėjo publiką ir kritikus tarptautiniuose festivaliuose.
P. Venslovas yra ir puikus poezijos skaitovas, kurio įtaigų žemą balsą gerai pažįsta Lietuvos miestų ir miestelių publika. Kaip neįkainojamus talismanus jis širdy nešiojasi dabar jau a. a. Laimono Noreikos įvertinimą: „Galiu ramiai mirti, nes tu atėjai“ ir Pauliaus Širvio prašymą paskaityti „Beržą“.
Kelio pradžioje – Čiurlionis
Savo jubiliejų P. Venslovas paminėjo vaidindamas profesorių Simičių Biljanos Srbljanovič pjesėje „Skėriai“. Garsios serbų dramaturgės tragikomedijoje apie tėvų ir vaikų santykius (į Kauno dramos teatro sceną ją atvedė režisierius Rolandas Atkočiūnas) nemažai vaidmenų teko artistams veteranams. Ir tiems, kieno kūrybinė karjera susiklostė sėkmingai, ir „pilkiems akmenėliams“, režisierių nepastebėtiems prie didelio kelio... Senųjų aktorių „Skėriuose“ sukurti personažai jaudina iki ašarų, nes akivaizdi neteisybė, nedėkingumas, begėdiškas silpnesniojo skriaudimas vis dar užgauna mūsų sielas...
O po spektaklio Petrą Venslovą, stiprų aukštaūgį vyrą, kalbantį sodriu baritonu, iki ašarų sugraudino kolegės Doloresos Kazragytės dovana, priminusi jaunystę. „Risa man padovanojo Viktoro Šinkariuko išdrožtą Rūpintojėlį. Atsimenu, kaip Viktoras kalbėdavo apie savo drožinius, bet nelabai kas teatre tuo tikėjo – juk visi pažinojom jį kaip neprilygstamą pasakorių, improvizacijos meistrą.
Dabar Viktoro jau nėra, o jo Rūpintojėlis man – lyg tiltas į praeitį. Rodos, taip neseniai mes visi trys, Viktoras, Risa ir aš, vaidinome Jono Vaitkaus spektaklio apie Čiurlionį „Svajonių piligrimas“ pagrindinius personažus – Klajūną, Keistuolį ir Jaunuolį. O tai buvo 1975-ieji... Čiurlionio šimtmetis. Mano antrasis vaidmuo teatre. Iki šiol pamenu spektaklio avanscenoje vaikščiojusius personažus – puošnius ponus ir ponias, aplankiusius Čiurlionio parodą. Ir vienos jų – Gražinos Balandytės, nustebusį balsą: „Bet juk žemės ūkio kultūra pas mus yra visai kitokia, negu jis vaizduoja!..“ – prisimena artistas.
Tuometinę Konservatoriją Petras Venslovas baigė 1972-aisiais. Dar nebaigęs studijų sukūrė pirmąjį vaidmenį Kauno dramos teatre – Valentiną anuomet labai populiarioje rusų dramaturgo Michailo Roščino pjesėje apie jaunuolių meilę „Valentinas ir Valentina“. „Spektaklį Kaune statė Rusų dramos teatro režisierius Leonidas Lurjė, netrukus emigravęs į Izraelį.
Pretendentams į pagrindinius vaidmenis – man ir bendramokslei Irenai Liutikaitei, režisierius surengė bandymus... Vingio parke. Mums liepė vaikštinėti, bučiuotis, glėbesčiuotis, o pats stebėjo, ar natūraliai elgiamės, ar panašūs į labai įsimylėjusius. Pamenu, po to sutikau draugą ir išgirdau: „Petrai, mačiau tave su faina pana Vingio parke, bet koks ten senas iškrypėlis, pasislėpęs už medžio, žiūrėjo, kaip bučiuojatės“, – prisiminęs anekdotišką situaciją šypsosi aktorius.
Po Valentino vaidmens Konservatorijos absolventas Petras Venslovas gavo režisieriaus Jono Jurašo pakvietimą dirbti Kauno dramos teatre. Tai buvo didelė garbė ir laimė, deja, labai trumpa. „Vos aš įkėliau koją į teatrą, prasidėjo Jurašo konfliktai su tarybų valdžios ideologais. Pjudomas menininkas po „Barboros Radvilaitės“ premjeros išėjo, aš likau be režisieriaus. Tačiau nenorėjau sėdėti nieko neveikdamas.“
Tada atsirado aktoriaus Algio Matulionio sumanytas Poezijos teatras Kauno menininkų namuose. Jis pastatė Justino Marcinkevičiaus draminę poemą „Heroica“, kurioje pagrindinis Prometėjo vaidmuo buvo patikėtas Petrui Venslovui. Tai buvo įdomus kūrybinis eksperimentas. Scenografiją spektakliui sukūrė dailininkas Ričardas Vaitekūnas, smuiku improvizacijas grojo talentingas grafikas, dabar jau a.a. Kęstutis Paliokas. Premjerą žiūrėjo ir pats Justinas Marcinkevičius. O Jonas Vaitkus po šio poezijos spektaklio Petrui Venslovui pasiūlė Jaunuolio vaidmenį „Svajonių piligrime“.
Teko dirbti ir su Eimuntu Nekrošiumi
„Aš netapau Jono Vaitkaus artistu. Po „Svajonių piligrimo“ teko suvaidinti tik dar dviejuose jo pastatymuose – Karlailį ir Dožą Šekspyro dramose „Ričardas II“ ir „Venecijos pirklys. Per daugiau nei tris dešimtmečius – trys vaidmenys“, – Petras prisipažįsta niekada nebuvęs garsaus režisieriaus, ilgokai vadovavusio Kauno dramos teatrui, favoritu.
Didele laime jis vadina jaunystėje gautą šansą vaidinti pagrindinius vaidmenis dviejuose Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, 1978 metais pastatytuose Kaune. Tai buvo Augustas Sauliaus Šaltenio pjesėje „Duokiškio baladės“ ir Ivanovas Antono Čechovo „Ivanove“. Kas matė tuos talentingus pastatymus, iki šiol išlaikė atmintyje kažkokius jų fragmentus – aktoriaus balsą, judesį, scenoje tvyrojusią nuotaiką, įspūdingą režisūrinio piešinio detalę. Tačiau nupasakoti prieš kelis dešimtmečius gimusį spektaklį – tas pats, kas bandyti nupiešti žaibą...
„Eimis buvo tik keliais metais vyresnis, mes labai gerai vienas kitą suprasdavome. Jo frazė: „Tau ne Ivanovą, o kunigaikštį Myškiną reikia vaidinti“ užkrėtė mane visam gyvenimui. Nenurimau, kol ji netapo tikrove. O „Duokiškio baladėse“ būtent Eimis manyje atkasė komišką pradą“, – kalba artistas.
Jis yra išsitaręs, kad kažkada Eimuntas Nekrošius jį kvietė dirbti pas save į Vilnių jo buriamoje Jaunimo teatro trupėje. Apsispręsti reikėjo labai greitai. Po Ožiaragio ženklu gimęs Petras sako nesąs čigoniškos prigimties maksimalistas, galintis lengvai keisti namus, šeimos gyvenimo būdą. Jo abejonės režisieriui nepatiko, tad antro pasiūlymo nebuvo...
Aktoriui teko dirbti su daugybe režisierių – Gyčiu Padegimu, Irena Bučiene, Vytautu Balsiu, Cezariu Graužiniu, Rolandu Atkočiūnu ir kt. 1990-aisiais Petrą Venslovą likimas vėl suvedė su Jonu Jurašu, kai šis, sugrįžęs į Lietuvą, pastatė „Smėlio klavyrus“ – artistas sukūrė Gavėno vaidmenį. Atgimimo metais Kauno scenoje buvo pastatyta Gedimino Jankaus pjesė apie Vydūną „Amžinas keleivis“, kurioje Petras įkūnijo garsųjį rašytoją ir filosofą.
Daug vaidinęs Gyčio Padegimo pastatymuose Petras Venslovas už darbą viename iš jų – Šekspyro pjesėje „Tuščios meilės pastangos“ pelnė aukščiausią Kauno teatralų apdovanojimą – „Fortūnos“ prizą. Ten vėl sužibėjo jo talento komiškoji pusė. „Mano Armadas buvo toks išsikėtęs pretenzingas kreivakojis. Vaidinau jį su dideliu malonumu. Pats spektaklis buvo kiek padrikas, be to, jame scenografas Jonas Arčikauskas užgožė režisierių. Tačiau man keistas Armado kostiumas vaidinti nekliudė, netgi padėjo – padiktavo komišką personažo eiseną“, – kalba aktorius.
Paprašytas išvardinti jam brangiausius kūrybinius darbus, Petras Venslovas neatsako standartine fraze – „visi brangūs kaip vaikai“, o ilgai nesvarstydamas vardija: Jaunuolis iš „Svajonių piligrimo“, Augustas „Duokiškio baladėse“, Ivanovas, jo paties režisuotas poezijos spektaklis „Yra šalis“, Vydūnas, Gavėnas, Armadas; plius tai, kas padaryta jau už Kauno dramos teatro ribų – kunigaikštis Myškinas „Idiote“, Bruskonas „Teatrale“, Lomovas ir Tardytojas A.Lebeliūno spektaklyje pagal Antono Čechovo vodevilius „Prie barjero!“
Įkvėpėjas – kunigaikštis Myškinas
Petro Venslovo įkurta viešoji įstaiga „Teatro projektai“ gyvuoja jau aštuonerius metus. Užduodu klausimą – kodėl ji atsirado, ir išgirstu lakonišką atsakymą: todėl, kad labai norėjau suvaidinti kunigaikštį Myškiną, o kitaip negalėjau realizuoti savo sumanymo.
Spektaklis „Idioto mišios“ pagal garsųjį Fiodoro Dostojevskio romaną gimė 2003 metais. Rolando Atkočiūno spektaklis buvo sukurtas vaidinti specialioje sakralinėje erdvėje – neveikiančioje gotikinėje šv.Jurgio bažnyčioje Kaune. Be Petro Venslovo – Myškino, čia vaidino aktoriai iš visos Lietuvos: Rogožinas – klaipėdietis Vytautas Anužis, Nastasja Filipovna – vilnietė Margarita Žiemelytė. Spektaklis buvo nuvežtas į tarptautinius festivalius Taline ir Stambule, kur susilaukė puikių atsiliepimų.
Po trejų metų publika pamatė naują „Teatro projektų darbą – spektaklį „Teatralas“, kuriame P.Venslovas žavėjo subtiliu humoru ir plastika, ironiška savo personažo Bruskono interpretacija. Du Čechovo personažai – pedantiškas Tardytojas ir smulkmeniškas nuoboda Lomovas, aktoriaus įkūnyti pakvietus vaidinti viešosios įstaigos „Laimingi žmonės“ spektaklyje „Prie barjero!“
„Iki gegužės tikimės parengti naują „Teatro projektų“ spektaklį „Marmuras“ pagal Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio poeziją. Jį skiriame garsaus poeto, Lietuvos bičiulio 70-mečiui, kurio jis, deja, nesulaukė. Spektaklyje, kurį stato Rolandas Atkočiūnas, aš vaidinsiu Tulijų, o Vytautas Anužis – Publijų“, – artimiausiais kūrybos planais pasidalija Petras Venslovas.
Žmogus su stuburu
Kiekvieno artisto likimas tiek gyvenime, tiek scenoje skirtingas. Gal Petrui Venslovui dvasinį atsparumą ir sugebėjimą siekti tikslo suteikė ne tik prigimtis, tėvų pamokos, bet ir ankstyvoje vaikystėje patirta tremtinio dalia? Rodos, tarsi jis nuo mažens būtų turėjęs nematomą suflerį, kuris kuždėjo: jei turi svajonę – bandyk ją įgyvendinti, jei negauni šito darbo, susirask kitą, bet rankų sudėjęs nesėdėk.
„Kai mus išvežė į Sibirą, buvau nepilnų dvejų. Grįžau jau baigęs Rusijoje dvi klases, tad mane reikėjo „atlietuvinti“. Sakiau ne „uodai“, o „komarai“, ne „eglutė“, o „jolka“. Nuo tos „jolkos“ dar Sibire už padeklamuotus eilėraščius kaip prizus nusiraškydavau visus saldainius. Poeziją mėgau skaityti nuo mažens. Dar labai patikdavo klausytis kunigo pamokslų, kai mama nusivesdavo į Saločių bažnyčią. Pasižymėjęs skaitovas buvau ir Pasvalio vidurinėje, tad neturėjau abejonių, kuo būti. Kiek spektaklių buvau matęs iki studijų? Vienintelį – Žemaitės „Marčią“, per vasaros gastroles atvežtą į Pasvalį.
Užaugau vienkiemyje, kuriame net elektros nebuvo. Antrame kurse dėstytoja Irena Vaišytė paprašė visų studentų papasakoti, ką įdomaus patyrė per vasaros atostogas. Aš ir leptelėjau: „O pas mus namie elektrą įvedė“, – pažeria sodrių praeities detalių teatralas.
Nuo vaikystės literatūrą mylėjęs P. Venslovas yra pastatęs du poezijos spektaklius Kauno dramos teatre, parengęs aštuonias teatralizuotas literatūrines programas, skirtas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Juozui Grušui, Adomui Mickevičiui, Jonui Aisčiui, Oskarui Milašiui, Pauliui Širviui, Vytautui Mačerniui, Justinui Marcinkevičiui. Su jomis artistas dažnai važinėja po Lietuvą.
O kur dar pilietiška Petro veikla viešojoje erdvėje – įvairių patriotinių renginių režisavimas, dalyvavimas valstybės švenčių minėjimų meninėse programose... Menininko žmogiškasis portretas būtų nebaigtas, jei nepaminėtume, kad darnioje, bohemiškų audrų nepaliestoje šeimoje su žmona anglų kalbos mokytoja Audrone jiedu užaugino tris atžalas – sūnus architektą Luką, teisininką Jurgį ir dukrą vadybos studentę Agnę.
