Mažais vaikų žingsneliais, tvirtai atsiremiant į teatro meną, jiems visiems kartu pavyko peržengti profesionalaus meno slenkstį ir išskleisti sielos sparnus, dydžiu ir spalvomis pribloškiančius net didžiąją sceną. Spektaklis „Anderseno gatvė“ režisierei ir pjesės autorei Inesai Paliulytei pelnė „Auksinį scenos kryžių“, „Fortūnos“ diplomą už vaikų kūrybiškumo atvėrimą ir skatinimą.
Po kelerių metų pagal Janušo Korčako kūrybą bei biografiją sukurtas spektaklis „Liūdnas Dievas“ nominuotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią spektaklį suaugusiesiems, o „Fortūnos“ prizu pripažintas kaip svarus indėlis į teatro pedagogiką ir Kauno dramos teatro kūrybinį gyvenimą.
Mokyklėlėje „Mano teatras“ prie Kauno dramos teatro mažuosius ugdo profesionalūs menininkai.
Šokio bei scenos judesio pedagogės – Rasa Magilaitė-Sviderskienė, ji beveik visų mokyklėlės spektaklių choreografė, ir Asta Brilingienė. Aktoriai ir teatro pedagogai Daiva Rudokaitė ir Tomas Erbrėderis. Su mokyklėlės vadove Nijole Lepeškaite ir režisiere Inesa Paliulyte gražaus jubiliejaus proga kalbėjomės apie stebuklus scenoje ir vaiko pasaulyje.
- Žvelgiant į tokius pasiekimus, visada būna smalsu: nuo ko viskas prasidėjo ir ar tikėjotės tokių laimėjimų?
Inesa Paliulytė. Viskas prasidėjo nuo to, kad buvęs teatro vadovas kompozitorius Vidmantas Bartulis Nijolei pasiūlė surinkti savo komandą ir įkurti mokyklėlę. Pirmaisiais metais ją lankė tik dvidešimt vaikų. Mes tiesiog žaisdavom kartu su jais, neturėdami jokių siekių veržtis į didžiąją sceną. Taip bežaidžiant gimė žaismingas bendras mokyklėlės ir Suzuki talentų mokyklos projektas „Būk varle ir tu !“. Po jo visai netikėtai gimė mano ir kompozitoriaus R. Tautkaus miuziklas „Laisvės alėja – sekmadienis“.
Tai buvo pirmasis mūsų įėjimas į didžiąją sceną. Šis miuziklas buvo apie tai, kas yra gėris ir blogis, ir kad blogis neišvengiamai pralaimi. Nesudėtingas, bet humanistinis, pasakiškas siužetas. Vieno vaiko tėvelis ir šiandien prisimena: „Kai tik pakildavo uždanga, aš iškart apsiverkdavau nuo to gražumo ir gerumo.“ Po šio spektaklio Nijolė pakvietė darbui su vyresniais vaikais aktorių Tomą Erbrėderį, kuris pastatė antrą miuziklą, Ramutės Skučaitės ir Zitos Bružaitės „Kas liepynėj išsipynė“. O Nijolė vis nerimsta ir kalbina griebtis ko nors naujo. Juk pjesių dviem šimtams vaikų niekas nerašo. Taigi ir vėl tenka griebtis plunksnos.
„Anderseno gatvė“ įsikuria scenoje, be galo panašioje į gatvę. Tai Ilgoji salė, kurioje iki šiol be išimties gimdavo iškiliausi teatro spektakliai. Joje aktorius yra vos per pusmetrį nuo žiūrovo. Tai sunkiai įkandama profesionalams, o mes tokią erdvę patikime vaikams. Repetuojame „Anderseno gatvę“ jau su visiškai kitokiomis užduotimis.
Šiam spektakliui specialiai rašoma pjesė, kurioje Hansas Kristianas Andersenas nugyvena beveik visą savo gyvenimą nuo dvejų metų iki brandos. Čia miršta jo artimieji, kurie ir toliau stebi sudėtingą kūrėjo gyvenimą. Čia gimsta jo pasakos, nusivylimai ir viltys. Tiek žiūrovams, tiek vaidinantiems vaikams teatro kalba kuždama, kad mirtis nėra baigtis. Kad po jos egzistuoja gražus ir prasmingas anapusinis pasaulis.
Nijolė Lepeškaitė. Spektaklis „Anderseno gatvė“ jau penkti metai susilaukia gražiausių įvertinimų ir pilnutėlės žiūrovų salės. Visuose mūsų spektakliuose kartu su vaikais, kurių mažiausiam dveji, o vyriausiam aštuoniolika metų, vaidiname ir mes – jų pedagogai – teatro aktoriai. Mūsų vaikai ugdomi unikalioje seniausio Lietuvos teatro erdvėje. Ir mes keliame sau pačius aukščiausius reikalavimus. Menas vaikams privalo būti aukščiausios prabos. Kitaip tai bus pakaitalas. Vaikui menas reikalingas kaip oras. Ir mes visi esame už tai atsakingi.
I. P. Kaskart pasižadu, kad dabar tai jau tikrai „paskutinis kartas“, neberašysiu, nebestatysiu... Bet Nijolė kažkaip sugeba įtikinti, kad reikia, nors visai nebekyla rankos.
Spektaklyje „Anderseno gatvė“ vaidina ne tik vaikai, bet ir teatro vadovai bei pedagogai:(iš kairės) Daiva Rudokaitė, Inesa Paliulytė, Tomas Erbrėderis, Nijolė Lepeškaitė
Kažkaip abi kartu pajutome, jog mūsų vaikai subrendo patiems aukščiausiems išgyvenimams. Gyvenimui ir mirčiai, pareigai, atsakomybei ir meilei. Daugelis įsitikinę, kad vaikai pajėgia suvokti tik linksmus, mąstyti bei jausti neskatinančius spektaklius. Liūdna, kad vaikais nepasitikima, kad jie nemylimi ir nevertinami. Niekas kitas prasmingiau neįrodė savo meilės ir pasiaukojimo vaikams, kaip žymusis humanistas, rašytojas, daktaras ir pedagogas Janušas Korčakas. Bet rašyti apie tai pjesę... Kaip dvejų-penkerių metų vaikui paaiškinti, kas yra holokaustas?
Prasidėjo be galo sudėtingas laikotarpis. Surinkti medžiagą ir parašyti pjesę buvo nelengva, bet spektaklis vis dėlto gimė. Repetavome kantriai ilgai. Mūsų gretas papildė aktoriai E. Stancikas ir A. Paškonytė. Vaikai gilinosi į istorinį laikotarpį. Gvildenome pačius jautriausius būties klausimus. Nežinau, ar tokios tolerancijos ir istorijos pamokos dar kur nors Lietuvoje vyksta, kokios ir kaip jos vyko pas mus, repetuojant „Liūdną Dievą“. Paruošiamasis darbas buvo atliekamas visų pedagogų. Tai buvo didžiulė atsakomybė.
N. L. Šiame spektaklyje vaidina dvigubai daugiau vaikų negu „Anderseno gatvėje“, apie du šimtus. Žvelgiant iš šono, nesuvokiama, kaip vaikai sugeba laiku įeiti, išeiti. Ne tik tai, bet ir iš tiesų vaidinti, jie būdami scenoje tiki tuo, ką daro. Pagaliau net ne vaidina, o gyvena, nes bet kokia neteisybė neįmanoma. Daugelis vaikų šiame spektaklyje sukūrė neįtikėtino sudėtingumo vaidmenis. Mes visi esame lygiaverčiai partneriai. Pasitikėjimas vaikais pasiteisino šimtu procentu.
- O kur slypi ta paslaptis?
I. P. „Liūdname Dieve“ vaidina maždaug aštuonetas vaikų, su mumis esančių nuo pat pirmojo spektaklio. Ne visi jie vienodai stiprūs kaip aktoriai, bet jų atsakomybės jausmas, scenos kultūra priverčia pasitempti visus kitus, tai yra be galo svarbu. Šį jausmą ypač ugdo profesionalus teatro menas, toks, prie kokio turi galimybę prisiliesti pas mus atėję vaikai. Juk ši teatro mokyklėlė – tai ne būrelis ar saviveiklinis teatras. Taip pat daugelis mūsų klausia: kaip čia yra, kad jūsų visi vaikai gražūs? Nei mes visi gražūs, nei vaikai. Kas atsitinka?
Meno procese visi pasikeičia, nes jie tuo momentu yra susitelkę ir aktyviai dalyvaujantys jame. Tai ir daro juos būtent tokius – gražius. Menas pakelia dvasią ir apšviečia savo šviesa, ypač vaiką. Mes patys netikėjome pamatę „Liūdno Dievo“ finalinėje scenoje net dešimt minučių ramiai stovinčių vaikų būrį, skambant F. Latėno „Agnus Dei“, be galo sudėtingam kūriniui. Jų užduotis buvo tik tokia: klausykitės. Niekas jiems nesakė – nejudėkite ar panašiai, niekas neakcentavo, kad tie vaikai mirę. Ne, tik „klausykitės“. Ir žiūrovams visa tai atrodo kaip stebuklas.
N. L. Į mokyklėlę atėję vaikai ne tik susipažįsta su teatru, bet ir pradeda suvokti, kas yra jie patys, ką jie gali ir ką galėtų. Net vos dvejų metų vaikas pradeda suprasti, kad turi galvytę, rankas, širdį, akis ir jausmus. Tai teatro meno pagrindai, kurių mokosi artistai akademijoje. Jeigu pamatytumėte, kaip Inesa veda pamokas su tokiais nedidukais vaikais. Rodos, ką toks vaikelis gali turėti bendra su menu? Bet kaip jie čia guli ant kilimo ir klausosi muzikos, kiekviename garse surasdami kažkokį gyvį.
Mano vaikai yra vienuolikos-keturiolikos metų, jie motyvuoti, mąstantys, tad juos dažnai tenka tik sutramdyti fiziškai. O čia vaiką reikia sužadinti. Inesa pati su jais vaidina ir kriaukles, ir jūras ošiančias, ir dramblius. Vaikas turi jausti šalia tokį virpėjimą, kuriam jis pasiduotų. Sunku net įsivaizduoti, kas būtų, jeigu ji vaikus mokytų tik taip, kaip paprastai darželyje – dabar pakelk kojytę, paskui rankytę...
- Kodėl jums tokios svarbios šios gilios žmogiškumo paieškos?
I. P. Mes teigiame, kad vaikai su tuo gali susidoroti, ir matome, kad esame visiškai teisios. Jeigu kritikė, stebėdama spektaklį, apsiverkia (o juk kritikai yra nepataisomi skeptikai), tai jau yra labai daug. Nemanykime, kad vaikas sugeba apsimesti tik rožine „barbe“ ar zuikučiu. Gyvenimas nėra tik šventė, tai ir kančia, ir netektis, ir vaikai tai pajėgūs suprasti. Reikia ir tų zuikučių, galbūt prie to dar sugrįšime, tačiau labai svarbu nebijoti vaikui patikėti ir sudėtingesnių uždavinių. Vaikais būtina pasitikėti ir tikėti.
N. L. Mes tikrai nesame nusiteikę prieš zuikučių vaidinimus. Tačiau yra kita problema: visose mokyklose ir darželiuose tokius vaidmenis vaikai mokomi atlikti sekant tam tikrais štampais, tokiu būdu iš vaikų visiškai atimant galimybę mąstyti. Jeigu tu zuikutis – turi kalbėti vienaip. Ir kitaip, jeigu esi vilkas ar lapė. Vaikui nepalikta jokio kūrybinio pasirinkimo, improvizacijos. Mūsų vaikai taip pat nori vaidinti lapę, bet kitokią, ne tą, kuri jau šimtą kartą matyta. Ne tik žiūrovui, bet ir artistui neįdomu kartotis ir kartoti. Jam gyvybiškai svarbu ieškoti naujų kelių.
I. P. Esu prieš patosą, dirbtinumą teatre. Dėstau teatro pamokas vaikų darželyje ir rašau straipsnius šia tema, esu meno pedagogė ekspertė. Stengiuosi nuolat pabrėžti tiek pedagogams, tiek visuomenei, kad toks teatro menas, kokį jį šiandien matome vaikų darželyje ir mokyklose, yra labai žemo lygio, nepakitęs maždaug penkiasdešimt metų.
Nedramatizuoju ir neteigiu, kad tai tragedija. Juk nelaikoma tragedija tas dirbtinis menas: pardavinėjami iš gintariukų sulipinti paveikslai ar aliejiniais dažais nutapytos gulbės. Tačiau aš, būdama profesionalė, negaliu nekalbėti apie profesionalų meną. Vaikai turi teisę gauti tai, kas yra geriausia. Ypač dvidešimt pirmame amžiuje mes privalome puoselėti dešinįjį žmogaus pusrutulį, nes vien tik vadovaudamasis kairiuoju žmogus taps vaikščiojančiu robotu: jis nebemylės, nebejaus, nebeuos. Tai yra viena baisiausių šio amžiaus problemų.
- Kas lemia tokią menininko ugdymo stagnaciją švietimo įstaigose? Juk Lietuvoje tiek daug aktorių, besiskundžiančių, kad jiems sunku išgyventi. Ar jų atėjimas į mokyklas neišspręstų šios problemos?
I. P. Šiandien labiausiai trūksta profesionalių teatro pedagogų. Teatro meną šiandien ugdymo įstaigose dėsto bet kas. Ne kiekvienas pedagogas gali tai daryti, ir ne kiekvienas profesionalus aktorius gali būti geras pedagogas. Tai sudėtingi dalykai, bet spręstini. Juk iš pradžių ir tikybą dėstė buvę rusų kalbos mokytojai, neturėję kuo daugiau užsiimti. O tikybą juk reikia mokėti dėstyti, čia viskas ne taip paprasta, kaip manoma.
Taigi mūsų mokyklėlė prisiėmė dar vieną ugdymo misiją: jau penktus metus rengiame seminarus pedagogams „Mes be teatro negyvensime“. Juose paskaitas ir seminarus vedė ir G. Padegimas, ir G. Varnas, ir dvasininkai, o įgytas žinias mokytojai galėjo įtvirtinti vaidindami patys. Dažnai girdime, kad nesame pedagogės. Žinoma, mūsų naujas požiūris į teatrą, taikomi metodai ir siekiai šiek tiek erzina. Bet juk visada erzina tie, kurie bent kiek aukščiau iškiša galvą.
N. L. Vienas seminaras apie meninio ugdymo reikalingumą mokyklose buvo skirtas net mokyklų vadovams ir meninio ugdymo pavaduotojams, nes meno dalykus pradėta braukti iš dėstomų dalykų. Teatrinė pedagogika be galo sudėtinga. Inesa mokėsi Maskvoje, aš – tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Teatro pedagogas nesako: daryk tą ir tą. Ne, jis laukia ir klausia: ką tu man šiandien parodysi? Ir taip pusę metų turėdavai vienas pats kaskart paruošti etiudą. Tai reiškia, kad negali kalbėti, kad svarbiausia – veiksmas, o ne žodis. Pedagogika yra begalinės kantrybės pasitelkimas ir laukimas to vaikiuko išsilukštenimo bei atsivėrimo.
I. P. Dirbame taip, kad visi šlapi būna. Mano grupę lanko vaikai nuo dvejų metų, o etiudus pradeda kurti anksčiausiai nuo šešerių. Taigi iki tol yra didžiulis pasirengimo etapas. Etiudas – tai mažas spektaklis, su pradžia, vystymusi, įvykiu ir pabaiga. Man svarbiausia, kad kiekvienas vaikas ne mėgdžiotų, o padarytų savaip.
Geriausių rezultatų pavyksta pasiekti tik giriant. Giriu vaikus. Milimetrą ūgtelėjo savo dvasia – giriu, nors niekas profesionalų už tai negirtų. Taip vaikas tarpsta ir auga kaip ant mielių. Žinoma, kai kurių vaikų dominuoja kairysis pusrutulis, ir jie geriau spardo kamuolį ar žaidžia kompiuteriu. Bet vien tai, kad jie čia lankosi, pakeis jų būsimo gyvenimo kokybę, jų emocinį pasaulį, padės dvasiškai tobulėti.
- Ar giriamas vaikas nepradeda puikuotis, nepaliauja augti?
I. P. Reikia mokėti pagirti, ir tai daryti galvojant apie ateitį. Beje, reikia mokėti ir kritikuoti su meile. Tai labai sudėtingas dalykas. Būtina kantrybė. Ji – tai namas. O stogas virš jo – tai meilė. Jeigu nemylėsi savo mokinių, jeigu netapsi jiems mama, nieko nepasieksi. Vaiką reikia mylėti.
- Ar yra vaikų, kurie jau dabar gyvena teatru ir svajoja su juo sieti savo gyvenimą?
I. P. Žinoma, kad yra. Tačiau ugdyti profesionalius aktorius nėra pagrindinis mūsų siekis. Mūsų mokyklėlės tikslas – padėti vaikui suvokti, kas yra menas, kam žmogui jo reikia, svarbiausia – padėti vaikui užaugti kūrybingu žmogumi.
Be meno žmogus yra labai skurdus ir nelaimingas. Menas padeda vaikui atsiverti, nugalėti kompleksus, atrasti save kaip kuriančią asmenybę. Kūrybingas yra ne tik menininkas, toks gali būti ir gydytojas, ir kulinaras. Svarbu į situaciją pažvelgti kūrybingai, įvairiais rakursais ir matant ateitį. Būtent kūrybingumo šiandien labiausiai trūksta mūsų nupilkėjusioje ir „sudaiktėjusioje“ visuomenėje.
