Gimusi Amerikoje, šiandien ji gyvena jai be galo gražioje šalyje – Lietuvoje. Čia ji grįžo ne viena – kartu parsivežė ir keletą savo augintinių, kurie, kaip tiki moteris, suteiks daugiau džiaugsmo ne tik jai, bet ir vienišiausiems mūsų šalies žmonėms.
Į Lietuvą sugrįžote ne viena – kartu atsivežėte ir savo papūgas, tikėdamasi, kad ir šie paukščiai pasitarnaus žmonėms. Kokiu būdu jie gali tai padaryti?
Papūgos yra labai protingos (lyginamos net su delfinais), juokingos, o jų plunksnų spalvos veikia gydomai, suteikia daugiau optimizmo. Kai nusprendžiau kraustytis į Lietuvą, mąsčiau, kad reikės ką nors su jomis nuveikti. Šiandien su didžiąja papūga Runa (priklauso Ara ararauna veislei, dažnai vadinama ara) jau turiu parengusi programėlę, su kuria kitą vasarą planuoju pakeliauti po Lietuvą ir aplankyti senelių namus. Tikiuosi bent kiek prablaškyti šiuos žmones, labiausiai atitolusius nuo visuomenės.
Kodėl man tai svarbu? Esu laiminga matydama besidžiaugiančius žmones. Manau, kad juokas yra pats geriausias vaistas. O šie paukščiai tikrai geba pralinksminti. Kaskart, kai pas mane atvyksta pasisvečiuoti mama, prasideda šou: viena papūga lyg kalba telefonu, kita juokiasi, dainuoja, trečia sveikina kartodama „bravo!“. Tuo momentu tikrai galima užmiršti visas bėdas.
Lietuvoje ir daugiau žmonių galėtų jomis pasidžiaugti, tik, deja, čia yra beprotiškai užkeltos jų kainos. Tokia, kaip Džiazas (Psittacus erithacus, dažniausiai vadinama žako), kainuoja apie dvidešimt tūkstančių litų, dvigubai brangiau negu Amerikoje. Tokia papūga, kaip Čina (Amazona ochrocephala), Lietuvoje kainuoja kiek pigiau – penkis tūkstančius litų, o Amerikoje – aštuonis šimtus dolerių. Tiesa, ją parsigabenti į Lietuvą nelengva – dokumentų tvarkymas užtruko beveik metus. Reikėjo gauti leidimą iš Lietuvos jas įsivežti, ir leidimą jas išvežti iš Amerikos.
Žinoma, tokių paukščių kol kas nelabai kas gali įpirkti, tada toks vargšas tupi parduotuvėje metų metus. Kada nors jį nupirks, bet paukštis jau bus sugadintas ir išerzintas žmonių. Vienas pažįstamas tokį įsigijo su nuolaida, sumokėjęs „tik“ penkiolika tūkstančių litų, ir skundėsi draugams, kad paukštis nuolat rėkia. Rėkia, nes reikalauja dėmesio. Su juo būtina praleisti laiko: bendrauti, žaisti. Jeigu to nedarysi, jis gali pakrikti. Iš tiesų norėčiau Lietuvoje steigti paukščių klubą, kuriame vyktų įvairūs seminarai, vedami profesorių. Taip pat praverstų ir telefono linija, kuria galėtų kreiptis žmonės, susidūrę su įvairiomis su paukščiais susijusiomis bėdomis.
Kokiais gebėjimais gali „pasigirti“ Jūsų paukščiai?
Dabar moka kalbėti, dainuoti, pasisveikinti, atsisveikinti, mėgdžioti įvairius garsus: mašinos sireną, dušą, čiaudėjimą, kosėjimą. Činos žodyne yra apie trisdešimt žodžių. Tokiam paukščiui, gyvenančiam jau penkiolika metų, tai yra palyginti nedaug. Mano vienas kaimynas Amerikoje išmokė ją sakyti „hello“ ir „well bye bye“, dukra – „bonjour“, aš – „labas“. Kartą vykome į lietuvių stovyklą kalnuose, kur turėjau pravesti dailės pamokėlę. Su savimi pasiėmiau ir Džiazą.
Vieną dieną ištraukiau jį iš narvelio ir patupdžiau į krūmą. Kadangi skrydžio plunksnos yra pakirptos, jis negalėjo niekur nuskristi. Tuoj pat atskrido laukinis paukščiukas. Džiazas ir sako jam: „hellou, bonjour, labas“. Tada pradėjo juoktis. Žinoma, laukinis paukščiukas nuskrido, o šis jam pavymui dar ištarė „well bye bye“. Arba kita situacija. Kartą su viena drauge smagiai besišnekėdamos truputį užtempėme vakarą. Džiazui pasirodė, kad jau per daug, ir pradėjo kartoti „labanakt“. Taip, galima sakyti, kad tai tik paukščiai, sugebantys kartoti išmoktus žodžius. Tačiau jie ne tik kartoja, bet ir puikiausiai supranta, ką sako.
Iš Amerikos sugrįžote tokia energinga, besišypsanti, laisva, į šalį, kurioje žmonėms sunku rasti, dėl ko džiaugtis. Ar nesijaučiate nusivylusi?
Tikrai ne, aš čia esu laiminga ir nebetraukia niekur kitur ne tik gyventi, bet ir keliauti. Kaip norėčiau, kad Lietuvoje būtų švenčiama Padėkos diena. Lietuviai tiek turi už ką dėkoti. Šis kraštas yra nuostabus, magiškas. Ir tai jaučia net atvykę svetimtaučiai, kad čia kažkas yra, kažkas nuostabaus ir neapsakomo. Tad jeigu sunku surasti, dėl ko džiaugtis ir už ką dėkoti, bent už paslaptis būkime dėkingi. Tačiau aš visiškai suprantu šį kraštą. Jo jokiu būdu negalima lyginti su skandinavų šalimis – kaip ten yra ir kaip pas mus galėtų būti. Juk Lietuvą ir jas kūrė visiškai skirtingos istorijos.
Natūralu, kad taip greitai, per dvidešimt metų, sunku atsikratyti to, kas jau beveik yra genuose. Tas poreikis stumti arba traukti bei begalinis noras tik išsilaikyti gyvam ir nepakrikti. Manau, šiandien labai svarbu per švietimo sistemą nuo pat mažens ugdyti atjautos jausmą, kad kuo mažiau būtų to „aš“, „man“, „tik į mano kišenę“. Svarbu suvokti, kad, jeigu kitam gerai, tai ir tau bus gerai.
Kai į Ameriką atvyko pirmieji baltieji ir ten pradėjo visas šias lenktynes, Amerikos indėnams tai buvo nepriimtina. Ką reiškia – tu laimi, o aš pralaimiu? Ne, arba mes visi laimime, arba visi pralaimime. Juk kitaip einama prieš pačią gamtą. Žinau, galima pateikti pavyzdžių, kad, kas stipresnis, tas išlieka gyvas, bet juk tikrai ne tam, kad banke kauptų milijonus.
Ar nemanote, kad Lietuvoje yra taip blogai, kaip kalbama?
Ne, tikrai taip nemanau. Ir tas žmonių susikaustymas ateityje dings. Kita karta tikrai bus laisvesnė. Jeigu penkiasdešimt metų žmonės gyveno tokioje baisioje priespaudoje, tas laisvės troškulys persiduoda iš kartos į kartą. Jos reikia, tačiau kai jos per daug, kaip, pavyzdžiui, Amerikoje, taip pat nėra gerai. Laisvės troškimas kaip užtvanka: kai vanduo vis kyla, vieną dieną prasiveržia, pridarydamas be galo daug žalos. O paskui jis pamažu nurimsta, ir viskas sugrįžta į savo vėžes.
Lietuvoje tikrai nėra labai blogai. Amerikoje nuėjusi į prekybos centrą negalėčiau viename skyriuje rasti belgiškų, ispaniškų ir kitokių prekių vienoje vietoje. Viskas yra pagaminta Amerikoje. Jeigu noriu kitokių, turiu vykti į nedideles specializuotas parduotuves. Lietuvoje pasirinkimas iš tiesų didžiulis, kai kur gal net peržengtos ribos: kam tiek daug arbatų rūšių? Tačiau ir tai suprantu. Juk ilgą laiką šioje šalyje apskritai nebuvo iš ko rinktis.
Kitokia situacija ir mokyklose. Kalifornijoje, Los Andželo miesto centro gimnazijoje dirbau dailės mokytoja. Ten jaunimas taip pat nenori daug mokytis, gal net labiau negu Lietuvoje. Gerai, jeigu tai būtų tik tokia problema. Taigi Amerikoje toje mokykloje, kurioje dirbau, policija turėjo savo biurą. Kai per garsiakalbį pasakydavo: „Kodas vienas tūkstantis“, žinodavome, jog būtina užrakinti duris ir niekas negali nei išeiti iš klasės, nei į ją įeiti, kol šis kodas nebus atšauktas. O jis reiškė, kad kažkur mokykloje yra ginkluotas suaugęs žmogus arba moksleivis.
Tokiomis akimirkomis aš tik džiaugdavausi, kad esu dailės mokytoja ir turiu kuo užimti vaikus. Visi jie gyveno tokiame rajone, kad tikrai suprasdavau, kodėl į mokyklą vaikas ateina neišsimiegojęs ir užmiega per mano pamokas. Kai kurie į mokyklą eidavo vien tam, kad gautų pavalgyti, nes neturėjo namų. Viena šešiolikmetė mergaitė gyveno su trisdešimt ketverių metų vyru ir ateidavo į pamokas sumušta. Iš tiesų net nenoriu apie tai kalbėti.
Tačiau man patiko dirbti būtent su tokiais vaikais. Jeigu galėčiau mokyti dailės, grįžčiau prie to darbo ir gyvendama čia. Pasigendu klasės, dažų ir teptukų. Lietuvoje iš tiesų dar viskas kitaip. Nemažai jaunimo susirenka į bažnyčią, vadinasi, dar yra kažkoks gilesnis ryšys. O jis visada nutrūksta, kai būna per daug laisvės. Amerikoje jos yra per daug, tokios neatsakingos. Laisvė yra duodama ne dykai, reikia būti atsakingam už ją.
Jūs ką tik sugebėjimą naudotis laisve susiejote su tikėjimu. Manote, kad tai taip svarbu?
Žinote, aš sirgau vėžiu ir tada supratau, kad vėžys yra ne liga, o mokytojas. Man labai patinka Petro Babicko eilėraštis: „Būk toks, kaip kamuolys. Juo stipriau tave trenkia žemėn, juo aukščiau kilk.“
Taip pat žinau, kad pati labai aktyviai prisidėjau prie tos ligos savo gyvenimo stiliumi (dvidešimt metų rūkiau) ir maistu. Per tą aštuonių mėnesių chemoterapijos laikotarpį atsiduri kryžkelėje, kurioje pajunti, kad tikrai nesi amžinas. Būtent tada pradėjau gilintis į makrobiotiką. Tuo metu šiaurinėje Kalifornijoje veikė centras „Vega“. Lankydama įvairias paskaitas mokiausi, kaip tinkamai gaminti maistą, pradėjau mąstyti apie tai, kas yra sveikatos praradimas, kaip gydytis šviesa, spalvomis, susikurta aplinka.
Visa tai mane atvedė prie Tibeto medicinos, gydančios patį žmogų – jo kūną ir dvasią, o ne ligą. Tuo ji daugiausia ir skiriasi nuo Vakarų medicinos. Tuo laikotarpiu bene labiausiai supratau, kad tikėjimas yra labai svarbus dalykas. Tikėjimas tuo, kad žmogus yra ne atskirtas, bet sujungtas su ta visata, ir kad galima harmoningai gyventi. Man tai ypač svarbu, nes mano vėžys nėra dingęs, jis miega ir bet kada gali atsibusti.
Tačiau gyventi harmoningai neturime laiko: reikia dirbti, rūpintis šeima, mokėti įvairius mokesčius, ieškoti darbo, jo nerandant – kažkaip nepalūžti.
Reikia, žinoma, kad reikia. Tačiau man atrodo, kad tai galima atlikti ne pasimetus visame tame. Nereikia paaukoti gyvenimo džiaugsmo tiems rūpesčiams, tai ir būtų harmonija. Priimti sunkumus, nesipriešinti jiems. Tegul jie tampa gyvenimo dalimi. Nebandyti jų atstumti, tam pasipriešinimui išeikvojant be galo daug jėgų. Taip, yra sunkumų, bet juos galima panaudoti kaip priemonę mokytis stiprybės ar dar ko.
Šiandien ypač svarbu būti lanksčiam. Kaip tas medis – jeigu jis lankstus, nelūžta. Nebūti kategoriškiems. Lietuvoje matau be galo daug kategoriškų žmonių, ir aš juos puikiai suprantu. Mano tėvai taip pat buvo labai kategoriški, ypač lietuvybės išlaikymo Amerikoje atžvilgiu. Mes neturėjome televizoriaus, kad būtų mažesnė angliška įtaka namuose, jie šnairuodavo į draugus amerikoniukus, nes šie būtinai turėjo būti tik lietuviukai.
Beje, yra dar vienas be galo svarbus dalykas – būtina rasti laiko juokui ir nevertinti savęs pernelyg rimtai. Šie paukščiai mane priverčia tai daryti, kartais net iki pavojingo laipsnio. Todėl ir noriu šiuo džiaugsmu dalintis su kitais, kad jis sklistų visur, kad juo mėgautis galėtų ne tik auginantys tokias papūgas, bet ir matantys jas.
