– Daugelis neprofesionalų, atėjusių į dainų ar šokių projektus, sako, kad per pirmąsias laidas virpėjo kinkos. O kaip jautėtės jūs, profesionali dainininkė, įžengusi į „Triumfo arkos“ sceną?

Aš taip pat labai jaudinausi. Ir dabar tebesijaudinu prieš kiekvieną pasirodymą, tiesa, saikingai. Kitaip širdis spurda nesuvaldomai, todėl ir kvėpavimas padažnėja. Šis projektas kupinas rizikos ir pavojų tiek profesionalui, tiek mažiau patyrusiam atlikėjui. Vienu metu reikia atlikti gausybę užduočių: tekstas, melodija, muzikavimas, atitinkamas charakteris, judesiai, žvilgsnis, itin svarbu justi orkestrą ir dirigentą, kartu kvėpuoti. Visa tai – situacijos valdymo menas, profesionalumas. Toks yra mano tikslas.

– Kas jums „Triumfo arka“ – maloni laisvalaikio pramoga, papildoma profesinio tobulėjimo galimybė ar...

Jokiu būdu tai nėra laisvalaikio leidimo būdas. Tai įtemptas, daug energijos, laiko ir kūrybingumo reikalaujantis darbas.

– Kokiu projekte atliktu kūriniu likote labiausiai patenkinta?

Projektas palankus tuo, kad galima atlikti įvairių žanrų kūrinius. Tai neįkainojama dovana kiekvienam atlikėjui: proga ieškoti savyje naujų, įdomesnių spalvų, kiekvieną kartą pateikti kitokį amplua, atskleisti kartais net pačiam atlikėjui netikėtas savo galimybes. Visus kūrinius ruošiu su ypatingu dėmesiu ir jausmu, todėl sudėtinga išskirti kurį nors vieną – savo mėgstamiausią.

– Kartais komisijos ir žiūrovų įvertinimas gerokai skiriasi. Kuris jums svarbesnis?

Kiekvienas įvertinimas, kad ir koks jis būtų, yra svarbus. Tai raktas į objektyvesnę savo pasirodymo analizę. Taip mokomasi daryti kuo teisingesnes išvadas, ir tai puikus stimulas tobulėti.

– Ar nors kartą išgirdote iš vertintojų tokių pastabų, dėl kurių galėtumėte ginčytis?

Ne, tokių pastabų neatsimenu. Visos išsakytos pastabos buvo taiklios ir atitiko mano pačios mintis.

– Komisijos nariai sako, kad jūs pakerite spindinčiomis akimis ir vidine energija. Ar pati manote, kad čia stipriausios jūsų savybės?

Tai sąmoningai nekontroliuojami dalykai. Kiekvienas turime savitą vidinę energiją, kuri, sumažėjusi ar padidėjusi dėl tam tikrų aplinkos veiksnių, turi tiesioginę įtaką ir mūsų žvilgsniui. Mes teturime nugalėti tą nemalonų išorės poveikį ir savą energiją arba maksimaliai atskleisti, arba ne. Teisybė, tai toli gražu ne antraeiliai procesai, bet be vokalo duomenų, muzikalumo ir tam tikro profesinės informacijos bagažo įtikinti būtų sudėtinga. Svarbi yra visuma.

– Ar jau spėjote patirti „Triumfo arkos“ teikiamą naudą?

Naudos yra labai daug ir įvairios – pradedant naujais kūriniais papildytu repertuaru, pasiūlymų koncertuoti pagausėjimu ir baigiant neįkainojamomis darbo su dirigentu ir orkestru akimirkomis, valios ugdymu.

– Ne vienas, išvydęs jus šiame projekte, tikriausiai ištarė: „Čia gi Ieva iš „Nekviestos meilės“. Ar manote, kad papildomų balsų gaunate iš to populiaraus serialo gerbėjų?

Į šį klausimą atsakytų tik patys žiūrovai, o aš galiu tik spėlioti. Nors neretai labai sudėtinga išvengti subjektyvumo ir asmeniškumų, visgi tai yra dainavimo konkursas, todėl smagu, kai vertinama darna – atlikėjo asmens ir jo darbo scenoje.

– Iš kurio iš tėvų paveldėjote muzikalumą?

Nors šeimoje nėra profesionaliai dainuojančiųjų, visi turi muzikalumo ir apskritai kūrybiškumo gyslelę. Matyt, iš visų po truputį ir paveldėjau.

– Kas labiau norėjo, kad mokytumėtės dainavimo, – jūs pati ar tėvai?

Kadangi visi esame neabejingi muzikai, mano noras mokytis dainuoti buvo tarsi natūralus procesas tiek man, tiek tėvams. Iš jų sulaukiau ir sulaukiu daug man svarbios paramos, supratingumo ir paskatinimo šiame sudėtingame kelyje.

– Jūsų artimieji atvažiuoja iš Visagino palaikyti jūsų ar jie už jus serga prie televizoriaus?

Kadangi filmavimai vyksta darbo savaitės pradžioje, atvykti į juos sudėtinga, todėl tėvai serga prie televizoriaus ekrano, o Vilniuje studijuojantis brolis neretai ateina palaikyti į studiją.

– Kokios dar veiklos turite šiuo metu?

Studijuoju paskutiniame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūros kurse, dainuoju ir vaidinu spektakliuose „Meistriškumo pamoka. Maria Callas“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), „Veronika“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras), „Ugnies medžioklė su varovais“ („Domino“ teatras), „Linksmoji našlė“ ir „Traviata“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras), kuriu Kerubino vaidmenį operoje „Figaro vedybos“, kurios premjera įvyks vasario pradžioje. Taip pat rengiu koncertų programas.

– Ar darbas garsiame užsienio operos teatre – jūsų svajonė?

Svarbu tai, kokia aura yra apgaubtas teatras, kokie žmonės jame dirba, kokia publika ateina į spektaklius ir kaip ji tave priima. Atlikėjui ypač svarbu jaustis reikalingam ir visai nesvarbu, kokiame teatre – Lietuvos ar užsienio šalies, mažame ar dideliame.

– Ar kartais nesusimąstote, kad, visa širdimi atsidavusi savo karjerai, galite nuskriausti meilės ir šeimos dalykus?

Net neabejoju, kad viskas yra įmanoma ir suderinama. Žmogus turi neįtikėtiną tikėjimo ir atkaklumo galią, kuria gali kalnus nuversti. Žinoma, ateina ir nelengvų sprendimų metas, bet tai – natūralus gyvenimo procesas. Juk visas gyvenimas ir yra sudarytas iš pasirinkimų bei sprendimų.

– Kokie vyrų bruožai jus labiausiai žavi?

Mane žavi vyriški vyrai: stiprūs savo vidumi – mintimis ir sprendimais, jautrūs kitų žmonių išgyvenimams – skausmui ir džiaugsmui. Tai nesavanaudiški vyrai, tokie, kurie moka išgirsti.

– Kokie būna jūsų savaitgaliai, kai nereikia rūpintis profesiniais dalykais?

Savaitgaliai taip pat priklauso profesijai: repeticijos, spektakliai, koncertai. Laisvu metu imu į rankas knygą, be galo mėgstu būti gamtoje, taip pat su draugais, o kiekviena vasara yra neatsiejama nuo sporto. Visa tai – puikiausia terapija ir būdas susigrąžinti vidinę harmoniją.