Jurbarko viešosios bibliotekos Skirsnemunės filialo vyresnioji bibliotekininkė, du kartus pelniusi rajono Metų bibliotekininkės vardą, Skirsnemunės bendruomenės pirmininkė G. Jasinskienė dar garsėja kaip gardžių meduolių kepėja ir midaus gamintoja.
Pirmoji ir kol kas vienintelė darbovietė
Skirsnemunėje gimusi ir užaugusi Giedrė prisimena, kad dar vaikystėje didžiausia šventė jai buvo praverti bibliotekos duris. Paslaptingas knygų pasaulis užburdavo peržengus slenkstį. Tuo metu apylinkės biblioteka buvo nedidelė, visos knygos tilpo viename kambarėlyje.
Baigusi vidurinę mokyklą Giedrė net neabejojo, kad jos tikrasis pašaukimas yra bibliotekininkystė. Tai labai nustebino draugus ir pažįstamus – mergina neatrodė tinkama tokiam darbui. Ir dabar gajus stereotipas, kad bibliotekininku gali būti tik tylus ir ramus žmogus. Tačiau bibliotekos funkcijos seniai pasikeitusios – darbuotojas nuo ryto iki vakaro gali rasti tiek veiklos ir bendravimo, kad vos spės suktis. Žinoma, galima ir užsisklęsti, nosies neiškišti iš katalogų ir skaitytojų kortelių. Jei nerengsi projektų, neorganizuosi renginių, atlyginimas nei mažės, nei didės.
Giedrė nuo pat pradžių kibo į darbą su didžiausiu entuziazmu. O kada tai buvo? Moteris bando skaičiuoti darbo stažą. Ji dirbanti jau taip ilgai... Bus geri 20 metų. Giedrei biblioteka – pirmoji ir iki šiol vienintelė darbovietė.
Ramybė, vienuma ir aktyvi veikla
G. Jasinskienė mėgaujasi bibliotekos tyluma ir vienuma (žinoma, kai nėra skaitytojų). Kaip ir namuose, moteris nemėgsta, kai ją kas nors išblaško. Jai patinka pastovumas ir savarankiškumas, kai viską nuo pradžios iki galo gali pati atlikti.
Bet susikaupimas nėra uždarumas ar pasyvumas – Giedrė aktyviai rengia projektus: „Pirmą kartą buvo taip sunku, kad pasižadėjau, jog niekada daugiau to nedarysiu. Išvargino ne dokumentų rengimas, bet patirties stoka. Buvo pati tokios veiklos pradžia, turėjome labai mažai žinių. Kai kas skeptiškai vertino ir mano projektą, nes tikėjausi gauti lėšų pagyvenusių žmonių laisvalaikio skaitymui, o kiti norėjo realizuoti novatoriškas idėjas.
Tačiau lydėjo sėkmė, ir tai mane įkvėpė: gavome 2000 Lt knygų fondui atnaujinti. Bibliotekos fondai buvo labai ištuštėję. Taigi dideliam nuolatinių skaitytojų džiaugsmui – jie nebeturėjo ką skaityti – už tuos pinigus (knygos tada kainavo gerokai mažiau) vėl pripildėme lentynas. Įsigijome ir muzikinį centrą, kuris buvo reikalingas per renginius.“
Kitos kolegės entuziastingai užsiima kraštotyros ar kita veikla, o G. Jasinskienė atrado tą sritį, kuri jai artimiausia - rengti projektus. Ilgainiui perprato skaitytojų poreikius ir ėmėsi įgyvendinti žmones dominančias idėjas. Dauguma projektų skirti suaugusiųjų švietimui. Aktyvesnės yra moterys, ypač populiarūs įvairių rankdarbių mokymo projektai. Pastarąjį kartą jos jau pradėjo rašytis į eilę, nors dar nežinota, ar stiklo dekoravimo projektas bus patvirtintas.
Nelieka be dėmesio ir jaunimas – bibliotekoje yra du kompiuteriai su interneto prieiga. Pirmąsias dvi savaites buvo anšlagas – du žaidžia, o jiems už nugaros dešimt stovi ir rėkia. Giedrė stvėrėsi už galvos – jei ir toliau taip, po mėnesio klaviatūra bus sulaužyta. Dabar žaidimų laikas apribotas, kompiuteris pasitelkiamas pamokoms ruošti, elektroniniams laiškams rašyti.
Skaitytojai ir bendruomenė
Į bibliotekos renginius ateina tiek žmonių, kad vos telpa salėje. Tai ne atsitiktinumas, o daugelio metų darbo rezultatas, bendruomenės poreikių žinojimas.
„Iš pradžių maniau, kad garsūs žmonės nenorės važiuoti į mažą miestelio bibliotekėlę susitikti su vietiniais gyventojais. Tačiau dar nėra buvę, kad nepavyktų susitarti. Režisierius Vytautas V. Landsbergis buvo atvykęs net du kartus. Jo kino filmo „Kai aš buvau partizanas“ pristatymą organizavome didelėje salėje, nes iš anksto žinojome, jog bibliotekos patalpose visi norintieji netilps“, - pasakoja G. Jasinskienė.
Ji kruopščiai registruoja miestelio įvykius, tad, jeigu koks renginys iš atminties išsitrina, galima pasklaidyti užrašus – viskas ne tik aprašyta, bet ir nuotraukomis iliustruota.
Bibliotekoje registruota ir Skirsnemunės kaimo bendruomenė, tad miestelio gyventojai ir skaitytojai G. Jasinskienei – nedaloma visuma.
Dirbdama bibliotekoje, moteris jaučia bendruomenės pulsą. Kai žmogus praranda darbą, turi daugiau laiko, dažniau lankosi bibliotekoje. Jei seniai buvo atėjęs – vadinasi, jau įsidarbino.
„Anksčiau pagrindiniai bibliotekos skaitytojai buvo vaikai, o dabar – suaugusieji. Tam turėjo įtakos ir tai, kad daugelis atsisakė ūkinės veiklos. Dabar skaitomumui neturi jokios reikšmės sezoniškumas, lauko darbai, nebent kokia savaitėlė per bulviakasį“, – sako Giedrė.
Ji taip pat be galo mėgsta skaityti. Anksčiau knygą „prarydavo“ vienu įkvėpimu, tačiau dabar pasigenda to jausmo, nes skaito labai ilgai, kai turi laiko.
Laiko planuotoja
Darbas bibliotekoje ir visuomeninė veikla užima daug laiko, todėl kiekviena ponios Giedrės minutė suplanuota: „Toks jau mano būdas. Kartais pastebiu, kad kitiems tai gal ir trukdo. Juokauju, kad jei į susitikimą vėluoju penkias minutes, galima skelbti mano paiešką, vadinasi, kažkas atsitiko. Neseniai buvau psichologijos kursuose ir sužinojau, kaip planuoti savo laiką. Nustebau, nes visą laiką taip ir gyvenau. Man tai natūralu.“
Ir kaip laiko neskaičiuosi, jei po darbo bibliotekoje dar reikia ne tik namus sutvarkyti, su dukra pabendrauti, bet ir vyrui Ovidijui padėti dirbti bityne, kuriame 100 bičių šeimų.
Netradicinis bitininkavimas
Du bityno skyriai pastatyti miške, trečias – Šilinės ąžuolyne, ketvirtas – prie namų. Taip išdėsčius avilius galima rūšiuoti medų pagal augalų žydėjimo laiką.
„Manoma, kad bitė – ne karvė, jos vienoje vietoje nepririši, ji laisvai visur skraido ir medų renka. Bet gamtoje augalai žydi ne vienu metu. Rūšiuojame medų pagal laiką ir „savo noru“ daug papildomo darbo pasidarome. Vyras po mišką vaikštinėja ir stebi gamtą. Grįžęs namo sako – po kelių dienų žydės liepos. Išsukame medų, o nužydėjus medžiams vėl išimame korius. Vienas bitynas stovi netoli kirtimo, iš tų korių prisukame aviečių medaus.
Tik vienais metais pavyko gauti gudobelių medaus – toks buvo pavasaris, kad žydintys medžiai buvo aplipę bitėmis, o visi pavasariniai augalai jau buvo nužydėję. Tas medus buvo išskirtinis. Kas paragavo – vis klausia, ar tokio turim; deja... Kiekvienais metais gamta pateikia sriuprizų, kurių negali iš anksto prognozuoti. Jei naktys šaltos, augalai nors ir žydi, bet nektaro nėra. Jei per mažai drėgmės, vietoj nektaro išsiskiria lipčius“, – pasakoja G. Jasinskienė.
Kokybiškam rūšiuotam medui, kaip ir Giedrės kepamam meduoliui bei rauginamam midui, suteiktas Kulinarinio paveldo sertifikatas. Burnoje tirpstantis Giedrės meduolis bibliotekos renginių svečių išragautas, išgirtas. Jis keptas tiek kartų, kad G. Jasinskienei pakaktų pusvalandžio per pietų pertrauką namo parlėkti ir pyragą iškepti.
