Laidos skirtingos, bet abi – muzikiniai projektai-konkursai: „Triumfo arka“ ir „Talentų ringas“. Bendrasis šių merginų vardiklis – ne tik Visaginas, bet ir pirmoji jų vokalo mokytoja Vita Pimpienė, dirbanti Visagino Č. Sasnausko muzikos mokykloje.
Vita Pimpienė labai anksti paliko tėvų namus Dūkšte (miestelis netoli Visagino) – nuo vaikystės svajojusi dainuoti, besiilginti scenos adrenalino, nebepakėlusi mažos vietovės konservatyvumo, ji paliko mokyklą ir išvyko studijuoti į Vilnių, į dabartinę J. Tallat-Kelpšos konservatoriją.
Kūrybingam, gabiam žmogui tai buvo geri metai – Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir tapus pasauliui įdomia valstybe, kūrėsi meno kolektyvai, buvo daug gastroliuojama užsienio šalyse. Jau pirmaisiais studijų metais Vitą pastebėjo Tadas Šumskas ir pakvietė į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kamerinį chorą, kuriame jai buvo patikimos ir solo partijos.
Vita dainavo klasiką, džiazą, čia išsipildė ir sena svajonė – dainuoti su profesionalais. Jaunoji mokytoja juokauja, kad mokslo sėmėsi ne studijuodama, o gastrolėse. Scenoje įgyta praktika, gausūs žiūrovų aplodismentai užsienio valstybėse teikė pasitikėjimo savo jėgomis ir skatino svajoti. Svajonės buvo drąsios – norėjosi studijuoti, įkurti savo dainavimo mokyklą. Kaip ir daugeliui, gyvenimą patikslino likimas. Visaginiečių džiaugsmui, mergina nusprendė metus pamokytojauti ir mėginti tęsti studijas...
Šiandien gal jau nepakartotų jaunatviško maksimalistinio poelgio: atvykti pas Visagino muzikos mokyklos direktorę ir išsakyti norą steigti dainavimo skyrių. Ja patikėjo, suteikė galimybę, o linksmiausia, kad po metų darbdavė ir marčia pavadino. Taip nuo 1996 metų Visagine formuojamas poreikis, paprastai tariant, mada, dainuoti.
Tai lyg savotiškas atskaitos taškas – tapti Vitos Pimpienės mokine. Dainuojanti mokytoja puikiai supranta, kad vaikui, ypač dainuojančiam, labai svarbus vertinimas, jai pažįstamas džiaugsmas girdėti plojimus, ji suvokia, kad tai pati puikiausia skatinimo mokytis priemonė. Gal todėl net dešimt jos mokinių jau pasirinko muziko profesiją, apie penketą dar rengiasi pasukti šiuo nelengvu ir dažnai nedėkingu keliu.
Mokytinių pergalės pasiekiamos atsisakius laisvadienių, vasaros atostogų. Pirmaisiais metais reikėjo atrasti visus tarptautinius ir vietinius konkursus, dabar būtina sekti naujienas, pasirinkti, parengti ir siųsti į konkursus vaikus. Reikia kiekvienam pagal galimybes pasiūlyti repertuarą, pagalvoti apie sceninio įvaizdžio vientisumą. O konkursai dažniausiai vyksta per atostogas.
Daug jėgų ir takto reikia pirmiesiems „žvaigždystės“ požymiams laiku, neįžeidžiamai sustabdyti ir įrodyti, kad be mokymosi nebus ir pasiekimų. Visi šie, regis, linksmi darbai buvo vykdomi skaudžių asmeninių išgyvenimų fone – pirmagimio netektis, dienas lydintis skausmas, nerimastingas kito vaikelio laukimas... Gal todėl jaunoji mokytoja sako, kad visi jos mokiniai jai lyg savo vaikai, su kiekvienu bendrauja jam patogiu laiku, individualiai, puoselėdama jo laisvės, kartu ir pareigos jausmą. Jai daug maloniau dirbti su mokiniu – asmenybe – kūrėju.
Dainuojanti mokytoja sako, kad dirbant teisingai galima pasiekti visko, o tie, kurie „nuo Dievo“ – tikra palaima. Ji džiaugiasi gyvenimo dovanota scenine patirtimi, padedančia dainavimo meno pratybas iliustruoti savo balsu. Nors taikantis prie vyriško balso galimybių ar kito kolorito po truputį sodinamas savasis – Dievo dovanotas... Visiems „žvaigždūnams“ ji pataria pradėti nuo akademinio dainavimo – įvaldžius šį meną, galima pasiekti aukštumų.
Turėdama didelę pedagoginio darbo patirtį, pastebi, kad vaikai keičiasi, bus atėjusi nauja, kitų vertybių karta. Kas tai rodo? Vaikai konkursuose nebepalaiko vienas kito, suaugusiųjų konkurencinės kovos persimeta į vaikų bendruomenes, naikina vaikystei būdingą solidarumo džiaugsmą... Jai graudu, kad konkuruoja ir mokytojai, nes išlikti norisi visiems. Čia ne užsienis, net ne posovietinės valstybės, kur rezervą kuriantis ir šalies prestižą tarptautinėje arenoje didinantis mokytojas ne tik finansiškai nepriklausomas, bet ir visuomet šlovės viršūnėje...
Paskutiniu atradimu Vita Pimpienė vadina gimtosios vietovės seniūno dukrą – Justiną Kazėnaitę (mokykloje mokosi ir Ignalinos rajono vaikai, kuriems Visaginas arčiau nei Ignalina). Labai vertinga patirtis įgyta mokant dainuoti aklą mergaitę Lidiją Gurovą (ji dalyvavo pernykštėje „Mažųjų žvaigždžių ringo“ laidoje). Visos dainavimo pamokos vyko liečiant mokinės veidą ir aiškinant, kurios jo dalys turi dirbti atliekant, regis, tokį nesudėtingą darbą – dainuojant. Tai daug pedagoginės išmonės ir psichologinių žinių pareikalavęs darbas.
Pernykštes Kalėdų šventes praleido repetuodama su Ilja Aksionovu, kuris Lietuvos operos ir baleto teatre atliko „Mažojo princo“ vaidmenį (Visagino sociokultūrinis ypatumas tas, kad jis daugiatautis, ir lietuvių šventės ne visada sutampa su kitų tautinių bendruomenių šventėmis).
Mokytoja džiaugiasi „Dainų dainelės“ laureatu, savo mokiniu Maksimu Pogrebniak, apgailestauja, kad pernai į auksinį „Triumfo arkos“ rezervą patekusi jos mokinė Lina Gurina nesuspėjo pasirodyti, nes mainų programos Austrijos teatruose – tikra likimo dovana, jų negalima praleisti...
Negaliu nepasidomėti – kuo ypatinga, išskirtinė vaikystėje buvo charizmatiškoji Ona Kolobovaitė? Mokytoja didžiuodamasi teigė, kad jaunąją favoritę dar mokykloje visi mylėjo. Jos nepalietė žvaigždžių liga, ji buvo labai paprasta, nors laimėjo daug konkursų, be galo darbšti. Stebino tėvų nuostata: visko reikia pasiekti pačiai. Kiti tėvai eina iš proto, kad tik vaikui pasisektų, atleidžia nuo daugybės buities darbų, kad tik „kūdikis“ tobulėtų, o Onutė suspėdavo viską.
Ko gero, tokia tėvų nuostata padeda jai ir šiandien išlikti meno pasaulyje (Ona dirba Kauno muzikiniame teatre, dainuoja roko operose, filmavosi televizijos seriale „Nekviesta meilė“, sukūrė pagrindinį Veronikos vaidmenį G. Kuprevičiaus miuzikle „Veronika“, kurio premjera įvyko rugpjūčio mėnesį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre), siekti ir pasiekti.
Jos nuoširdumas paperka visus. Pernai V. Pimpienė su Ona bei kitu „Dainų dainelės“ laureatu M. Pagrebniak filmavosi baigiamajame šio konkurso koncerte ir be galo jaudinosi. Taip atsitinka, kai į gyvenimo svajonę – sceną – atveda mokiniai... Jaunystė – žiauroka, nukreipta į savo poreikių tenkinimą, tad tikrai malonu, kad mokiniuose paliktas atspindys tampa paskata susitikti. Kad taip dažniau...
Įdomu, ar neteko konkuruoti su ilgametės Visagino Č. Sasnausko muzikos mokyklos direktorės, anytos Česlavos Pimpienės mokiniais? Skyriaus vedėja, marti juokdamasi atsakė, kad viešųjų interesų su privačiais nepainioja.
Slenkantys rudenys vis dažniau primena, kad svajonė – dainuoti scenoje – tolsta, o baimė, ilgai nebuvus profesionalioje scenoje, atsiranda. Mokytojai ima trūkti adrenalino, padedančio aktyviai gyventi, norisi kažką keisti, pasak dainos žodžių: norisi kažko tolimo.
Mama Vita laukia, kol aštuonmetė dukra Gabrielė paaugs ir įkūnys jos neįgyvendintą svajonę. Mokytoja Vita dalyvauja „Dainų dainelės“ vertinimo komisijos darbe, su skausmu atsisako patrauklių M. K. Čiurlionio menų gimnazijos direktoriaus R. Kondroto, kurį domina rezultatas, pasiūlymų dėstyti šioje prestižinėje mokymo įstaigoje.
Dabar kartu vykdomas toks projektas: V. Pimpienė rengia mokinius Visagine, o juos vertina gimnazijos mokytojai. Mokslas Visagine, konsultacijos Vilniuje. Taip dainuoti mokosi septyni Visagino vaikai, šiame projekte ji viena tokia: dainuojanti Lietuvos pakraščio mokytoja. Mokytoja, kuri 2005 m. E. Mildažytės organizuotuose Lietuvos šviesuolių rinkimuose pelnė „Nešančios šviesą“ nominaciją, o žurnalas „Moteris“ 2007 m. ją įtraukė į „Jaunųjų talentų rinktinę“.
„Talentų ringo“ vertinimo komisijos nariai sako, kad iš Visagino jiems žinoma tik Alina Orlova. Abejotina, ar tikrai kai kurie iš jų nori pažinti Lietuvos talentus? Visaginas gražus savo žmonėmis, kurie, net kylant socialinei grėsmei, o žiniasklaidai nutylint jų bėdas, dovanoja Lietuvai grožį. Ten gyvenančiųjų ir dirbančiųjų atspindys per trečiąją gyventojų kartą skleidžiasi Lietuvoje dar nepažintu žiedu.
