Šiandien Rytis Mikulionis žinomas, vertinamas ir – natūralu - nuolat užimtas. Mūsų pokalbis vyko netradiciškai. Sakyčiau – „judesyje“: su architektu kalbėjomės pakeliui į objektą, bendravome vaikštinėdami po naujai įrenginėjamas biuro patalpas, o pokalbį užbaigėme vienoje sostinės kavinių prie arbatos puodelio.
Ar dar turite vietos „Auksinėms paletėms“?
Su skirtingais bendraautoriais laimėjome „Metų interjero“ konkursuose tris „Auksines paletes“. Nėra tiek daug (juokiasi). Džiugu, aišku, kad kažkas pastebi mūsų darbus.
Ar Jums svarbūs šie įvertinimai?
Aišku, kad svarbūs. Šiemet, ir Architektų sąjunga skyrė prizą už geriausią interjerą (advokatų kontoros interjeras).Vis dažniau sulaukiame užsienio spaudos susidomėjimo - tikiuosi ir Vakaruose ką nors pavyks suprojektuoti. Architektūroje kaip sporte – laimėti apdovanojimą yra lengviau nei pastoviai išlaikyti aukšto įvertinimo vertą lygį.
Kodėl pasirinkote architektūrą?
Dar trečioje klasėje rašinėlyje parašiau, kad būsiu architektu (šypsosi). Tik ne viskas ėjosi sklandžiai: baigiau mokyklą, tada buvo prievolė tarnauti tarybinėje armijoje, todėl įstojau į tuometinį KPI (red. Kauno politechnikos institutas). Ten porą metų pasimokiau, po to atvykau į Vilnių. Čia pradėjau architektūros studijas. Ir nuo to laiko labai sistemingai viskas vyko. Būdamas ketvirto kurso studentu jau dirbau prie rimtų užsakymų.
Kaip reagavo artimieji į tokį jūsų posūkį?
Daugumai šis žingsnis atrodė didžiausia avantiūra. Niekas netikėjo, jog metęs energetiką tapsiu architektu. Artimieji žiūrėjo pakankamai skeptiškai, todėl nesulaukiau jų pritarimo. Vienintelė mama, kuri yra keramikė, mane palaikė. Net draugai nesuprato, kaip galima pragyventi iš architektūros...
Ar galėtumėte save įsivaizduoti kitame amplua?
Sunkiai, atvirai pasakius. Jaučiuosi save suradęs. Esu patenkintas, kad į darbą eiti - ne kančia (šypsosi).
Ar mėgstate iššūkius?
Be abejo! Ir kompanijos įkūrimas kažkada buvo didelis iššūkis. Pasikviečiau bendram darbui dvi koleges, nes vienas lauke - ne karys. Startas buvo labai sunkus, tačiau nuo pat pradžių buvo ambicijų turėti savo studiją. Kryptingai siekiu tikslo ir nelendu stačia galva į didelius pavojus, bet šiek tiek rizikuoti mėgstu.
Kiek laiko jau vadovaujate architektūros studijai „Plazma“?
Apie dešimt metų.
Kokius interjerus kuriate?
Studija „Plazma“ labiausiai orientuota į visuomeninius interjerus: biurai, kavinės, restoranai, parduotuvės, net muziejų teko projektuoti. Taip pat projektuojame ar rekonstruojame mažesnio mastelio pastatus. Tenka kurti ir privačius interjerus.
Kuo vadovaujatės savo darbe?
Visada sakau, jog architekto užduotis - įgyvendinti užsakovo viziją, padėti jam nepasiklysti galimybių gausoje ir išvengti klaidų ieškant optimalaus sprendimo. Jei klientas vizijos neturi, reikia pasiūlyti savają, ši dalis ypatingai maloni :)
Komercinis objektas labai skiriasi nuo privataus. Kurti visuomeninio interjero projektą yra lengviau, kadangi jis orientuotas į masinį poreikį ir suprantamas, kaip užsakovo verslo įrankis. Privatiems interjerams - reikalingi subjektyvesni sprendimai. Architektui tenka pakankamai artimai susipažinti su užsakovo šeima, kad galėtų tinkamai įgyvendinti užsakymą.
Jei pasiūlome drąsesnius, nematytus sprendimus, dažnai tenka susidurti su abejonėmis. Tuomet būna sunku - turi labai pasitikėti savim, kad apgintum sprendimus, įrodyti, kodėl taip, o ne kitaip yra geriau. Ir visada žinai, kad kiekviena klaida gali labai brangiai kainuoti. Architektūros srityje meistras turi koncentruotis į ilgaamžiškumą, suvokdamas, kad objekto kokybė geriausiai atsiskleidžia per laiką. Čia patirtis kaupiama po truputį, su kiekvienu įgyvendintu projektu. Neslėpsiu, jog per 10 metų teko pasimokyti ir iš savo klaidų. Ne veltui architektūroje iki keturiasdešimties esi laikomas jaunu specialistu.
Kaip ateina įkvėpimas? Ar architektas gali leisti sau jo laukti?
(Juokiasi). Na, dalis laiko, skirto projekto parengimui, visada skiriama idėjos paieškai. Kartais ji užčiuopiama greitai, kartais prie jos tenka ilgai dirbti.
Ar tik Lietuvoje kuriate?
Daugiausiai dirbame Lietuvoje, Baltijos šalyse, tačiau esame suprojektavę parduotuves Dubajuje, Teherane.
Kokias tendencijas pastebite šiandieninėje architektūroje?
Modernizmas. Jis niekur nesitraukia, tik įgyja naujas formas, dažnai diktuojamas technologijų. Architektūra tampa draugiškesnė žmogui ir aplinkai.
Kokį poveikį architektūrai daro sunkmetis?
Vadinamasis „pikas“ buvo kenksmingas tuo, jog atsirado daug nekokybiškų architektūros objektų. Visa tai dėl skubėjimo ar greito ir ne visada švaraus pelno vaikymosi, architektūrinių konkursų stygiaus.
Sunkmetis įnešė privalumų - atsirado poreikis labiau išieškotiems ir profesionaliems sprendimams.
Esate garsus, turite gerą komandą. Ar dar ko nors trūksta?
Kaip ir nieko netrūksta. Galbūt norėtųsi dažniau sulaukti nekasdienių užduočių ir iššūkių profesinėje srityje (šypsosi).
Kokie Jūsų namai? Ar kūrėte pats?
Taip, juos kūriau pats. Iš tiesų, kurti sau yra sunku, kadangi žinai daug metodikų, galimybių. Gyvenu istoriniame renovuotame name įrengtame lofte. Esu pakankamai modernių pažiūrų, todėl „imituoti senovę“- ne man. Įrenginėdamas būstą ieškojau tarpinių sprendimų, dermių tarp seno ir naujo.
Ar galima teigti, jog loftai dabar „ant bangos“?
Drąsiai. Sakyčiau - tai mūsų visuomenės „vakarėjimo“ pavyzdys. Tuomet, kai įsigijau tokį būstą, Lietuvoje tai buvo naujiena. Daugelis bičiulių manęs nesuprato. Dabar tas požiūris pasikeitė. Tiesa, tokia gyvenamoji erdvė tinka ne bet kam. Lietuvis dažnai nori daryti taip, kaip daro kaimynas. Bet juk taip neįdomu (juokiasi).
Ar turite laisvo laiko?
Taip. Turiu. Kasmet stengiuosi išvykti mėnesiui paatostogauti, atitrūkti nuo rutinos. Mėgstu keliauti po egzotiškus kraštus – Indiją, Kambodžą, Kubą. Norisi kuriam laikui ištrūkti iš vakarietiškos kultūros ir pasidairyti, kaip žmonės gyvena kitur. Galimybė išvykti ilgesniam laikui - kolektyvinio darbo privalumas.
Kokių dar pomėgių turite?
Mėgstu gamtą ir aktyvų poilsį: iškylas dviračiais, baidarėmis. Žinoma, skaitau, žiūriu filmus.
Ką skaitote?
Paskutinė knyga, kurią perskaičiau, buvo istorinis romanas, „Silva Rerum“ apie LDK (red.-Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) laikus. Ji man paliko tikrai gerą įspūdį. Be abejonės, domiuosi profesine literatūra.
Ką galėtumėte palinkėti architektūros studentui?
Manau, kad jauniesiems kolegoms dabar sunku, kadangi šios specialybės atstovų yra daug, o aplinkybės pradėti profesinę veiklą nėra palankios. Visgi siūlyčiau nepasiduoti blogoms emocijoms. Juk ir mažą objektą galima sukurti gerai, procese atrasti naujovių. Norčiau palinkėti jiems kantrybės ir užsispyrimo.
