– Edgarai, prisiminkime tavo mokyklos ir studentavimo laikus. Ar jau tada norėjai muzikuoti?
Taip. Kai mokiausi 11–12 klasėse, labai populiari buvo elektroninė muzika. Būtent tada pradėjau domėtis sintezatoriais. Grupė „Amberlife“, gyvuojanti iki šiol, išlaikė savo koncepciją ir groja tokią pačią muziką. Ji pradėjo burtis, kai man buvo 15 metų, o išpopuliarėjo man esant 20-ies. Prireikė penkerių metų, kol savo dainą išgirdome per radiją.
Visi grupės nariai buvo draugai, tačiau dabar dauguma jų jau pasikeitę. Tik vienas gitaristas Saulius groja nuo pat pradžių. Tuomet mus suvedė jaunatviškas maksimalizmas. Kai kūrėme grupę, nerengėme jokių atrankų ir nespausdinome skelbimų, kad kuriama grupė. Kai esi veržlus, nori muzikuoti, šalia savaime atsiranda žmonių, kurie nori to paties, patiki tavo idėjomis ir jas papildo. Tai labai panašu į, pavyzdžiui, bendros įmonės steigimą ar šeimos kūrimą. Čia daug ką lemia atsitiktinumas, kai patys žmonės tave susiranda tarsi netyčia. Tačiau kartu tai nėra vien atsitiktinumas, nes tu nuolat apie tai galvoji, ir galiausiai tavo mintys tampa realybe.
– Kur mokeisi dainavimo, grojimo subtilybių?
Tiesą pasakius, esu tokios nuomonės, kad visų pirma žmogus turi būti tam imlus, o jau tuomet jį susiranda reikalingi žmonės. Yra toks posakis: jeigu žmogus nori mokytis, mokytojas atsiranda pats.
Dainavau mokykloje, paskui buvau įstojęs į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedrą, bet po metų išėjau ir visai dėl to nesigailiu. Kiek moku, tiek... Be to, mokausi iki šiol.
Šiais laikais jauniems atlikėjams kiek lengviau – organizuojama įvairiausių muzikinių projektų, konkursų, kur gali būti pastebėtas. Jei žmogus nori save realizuoti, kažką daryti muzikos srityje, tokie šou – puiki galimybė. Jei man būtų 17–18 metų, nebūtų grupės „Amberlife“, aš ir pats, manau, tokiame šou dalyvaučiau. Jokiu būdu nesakau „ne“ tokiems projektams – teigiamai žiūriu į bet kokią veiklą ir saviraiškos būdus.
– Sakei, kad mokaisi iki šiol. Ar nori pasakyti, kad pats sau esi mokytojas?
Na, taip. Kol kažkuo domiesi, tai ir yra mokymasis. Aišku, tai kitokia mokykla. Nereikia sėdėti prie Šuberto ir bandyti sugroti jo kūrinius ar mokytis, kaip pritaikyti tam tikrą techniką. Aš nelaikau savęs profesionalu. Muzika – mano gyvenimo aistra, savęs atradimas ir realizavimas. Svarbiausia yra būti geriausiam.
– Ar, baigęs mokyklą Klaipėdoje, nenorėjai išvažiuoti mokytis kur nors kitur?
Ne, nes ryškėjo mano muzikinės karjeros kontūrai, o ta karjera buvo susijusi su žmonėmis, gyvenančiais Klaipėdoje. Mano grupės nariai, vadybininkai ir aš pats esame klaipėdiečiai. Negalvojau apie Vilnių. Gimtajame mieste baigiau kultūros vadybą. Tačiau neatmetu galimybės, kad ateityje dar ką nors studijuosiu. Juk yra toks posakis: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Mokytis yra gerai.
– Kai aktyviai koncertavai, sulaukdavai daug dėmesio. Ar nesijautei pranašesnis už kitus?
Net nežinau. Gal taip, o gal ir ne. To reikėtų klausti man artimų žmonių. Aš buvau susikoncentravęs į muzikinę veiklą. Žinoma, dažnai taip nutinka, kad, kai esi žinomas, atsiranda daug žmonių, kurie norėtų su tavimi susipažinti, būti tavo draugais. Jie netgi pradeda laikyti tave draugu, nors iš tikrųjų tu su jais esi tik vos pažįstamas, gal porą kartų pasisveikinęs. Na, o jeigu tokio žmogaus neprisimeni, kiti tave gali pavadinti pasikėlusiu.
– Kas tave įkvepia kūrybai?
Labai daug dalykų. Kartais kito pasakytas žodis, aplinka. Kūryba yra iš aplinkos, iš Dievo.
– Tiki Dievą?
Tokį Dievą kaip dėdę, sėdintį danguje, – tai ne, bet tikiu dieviškuoju pradu. Juk reikia kažkuo tikėti.
– Ganėtinai ilgai apie tave beveik nieko negirdėjome. Kokie tavo ateities planai?
Dabar esu susikoncentravęs ties savo naujuoju albumu. Planuose – koncertai, nauja muzika. Norėčiau iki Naujųjų metų įrašyti naujų dainų, bet pažiūrėsim... Viskas priklauso ne tik nuo manęs – yra daug žmonių, dirbančių su manimi.
– Atsisakei vadybininkų paslaugų. Ar dabar sunkiau?
Viena vertus, taip – viskas atima daugiau laiko. Tačiau tai, ką darai, yra tavo. Man patinka tas jausmas, kad tai, ką padarei, padarei pats, savo jėgomis. Tai suteikia didesnį kūrybinio pasitenkinimo jausmą. Su grupės nariais esame bendra korporacija, jie man padeda. Galų gale ne Amerikoje gyvename – čia ir atstumai maži, tad jei kažkur staiga reikia nuvykti, susitvarkome patys.
– Gal turite planų koncertuoti užsienyje?
Manau, visi Lietuvos muzikantai norėtų koncertuoti užsienyje. „Amberlife“ yra tai dariusi. Neatmetu tokios galimybės, kad koncertuosime ir ateityje. Aš nekuriu muzikos konkrečiai rinkai. Ji yra tokia, kokia yra, ir bet kurią dieną gali nuskambėti kažkur kitur, ne Lietuvoje. Islandijoje aš taip pat pagrodavau.
– Kokios priežastys lėmė tavo išvykimą iš Lietuvos?
Susidėjo daug asmeninių priežasčių, tad norėjau pradėti naują gyvenimo etapą. O apie Islandiją seniai svajojau. Neseniai žiūrėjau savo senus interviu ir radau, kad dar 2004 metais buvau sakęs, jog mano svajonių šalis – Islandija. Ir štai 2008-aisiais aš ten išvažiavau. Islandija visiškai pateisino tą svajonių šalies titulą. Manau, tai viena unikaliausių šalių pasaulyje.
– Kuo užsiėmei gyvendamas Islandijoje?
Nieko ypatingo neveikiau – dirbau paprastą administracinį darbą. Be to, keliavau po šalį, kad ją pažinčiau. Nežinau, kuri Lietuvos garsenybė galėtų sau leisti išvažiuoti svetur ir tik keliaudama – niekur nedirbdama – praleisti metus laiko. Tai nelabai įmanomas dalykas. Taip pat daug skaitydavau, įrašinėjau dainas, kūriau muziką, maudžiausi geizeriuose. Susipažinau su vietiniais žmonėmis, muzikantais. Išmokau paprasčiausias islandiškas frazes. Tad veikti tikrai buvo ką. Tik gaila, kad vasaros ten iš esmės nebuvo – vyravo šalti orai.
– Ar buvo sunku išgyventi? Juk Islandijoje viskas labai brangu.
Na, dabar ten jau šiek tiek žmogiškesnės kainos, nes nukritęs kronos kursas, tačiau viskas vis tiek ganėtinai brangu. Ypač alkoholis ir tabakas. Tačiau man tai visiškai neaktualu, nes nei rūkau, nei geriu. Nesu nusiteikęs prieš tai, bet man to nereikia. Išgėręs dar nepadariau gyvenime nieko gero.
– O blogo?
Ir blogo nesu padaręs. Tiesiog kai kurie žmonės mano, kad menininkas, išgėręs taurę vyno, kažką sukuria. Man taip tikrai nėra. Visos mano dainos sukurtos esant blaivaus proto.
– Nerūkai, negeri, esi vegetaras...
Taip. Aš labai ilgai ėjau tapimo vegetaru link. Tai atsisakydavau tam tikrų produktų, tai vėl pradėdavau juos valgyti. Tačiau dabar jau daugiau kaip metus esu visiškas vegetaras – nevalgau nei kiaušinių, nei žuvų. Vegetarizmas – išvada, kurią pats sau pasidarai. Turi pats suvokti, kodėl tai darai. Juk faktas, kad mes nesukurti valgyti mėsos. Yra labai geras posakis, tik neatsimenu, kieno ta mintis: duokit vaikui triušį ir obuolį – jeigu jis suvalgys triušį ir žais su obuoliu, nupirksime jums naują automobilį.
– Kas Islandijoje labiausiai įsiminė?
Gamta, žmonės. Islandai yra dešimt kartų lėtesni nei lietuviai, bet jie, kitaip nei lietuviai, labai moka pristatyti savo šalį, ja didžiuojasi. Kad ir kokia krizė ten būtų, islandai vis tiek teigia, kad jų šalis yra geriausia. Mums to reikėtų iš jų pasimokyti. Islandijos žmonės labai vertina autentiškumą, kultūrą.
– Ar pritari posakiui, kad visur gerai, bet namie geriausia?
Negaliu pasakyti, kur yra geriau. Kiekviena šalis turi savų pranašumų ir trūkumų. Visur gali būti gerai. Kur susikuri savo aplinką, ten tau ir yra gerai.
– Ar nebuvo sunku ilgą laiką gyventi be šeimos, draugų?
Buvo. Būdamas ten labiausiai pasiilgau artimų žmonių. Per tą laiką nė karto nebuvau grįžęs į Lietuvą, tačiau aplankyti manęs buvo atvažiavusi ir sesuo, ir draugai. Nebuvo taip, kad būčiau visiškai vienas. Be to, Islandijoje viešėjau su grupės muzikantu Sauliumi.
– Kur muzikuodavai Islandijoje?
Tai buvo vietinės reikšmės „pabai“. Man buvo labai linksma – groji žmonėms, kurie tavęs visiškai nežino. Islandijoje klausytojai labiau išsilavinę nei Lietuvoje. Pas mus muzika yra labiau maisto ar degtinės fonas – tokia ta mūsų kultūra. Juk apie ką dainuojame, tokie ir esame. O pas mus vis skamba „po stikliuką, po mažiuką...“ (juokiasi – E. A.).
– Kodėl sugrįžai į Lietuvą?
Pasiilgau artimų žmonių. Be to, planavau važiuoti į Islandiją dviem trims mėnesiams, o išgyvenau ten visus metus. Taip jau susiklostė aplinkybės.
– Kaip jautiesi vėl dainuodamas Lietuvos publikai?
Žinoma, tai labai malonu. Per metus nelabai kas pasikeitė. Tie, kurie atėjo paklausyti mano dainų, yra mano tikrieji klausytojai. Ir nesvarbu, kiek jų – penki šimtai ar penki tūkstančiai.
Mano pomėgiai – gamta, knygos, žvejyba, kinas, maisto gaminimas. Gaminti maistą – mano antroji aistra po muzikos. Žiūriu į tai kaip į kūrybą.
– O iš kur toks pomėgis gaminti?
Jei paklaustum Džeimio Oliverio, iš kur jis išmoko gaminti, jis tau atsakytų tą patį, ką atsakau ir aš: mes to nesimokome. Kiekvienas žmogus turi atrasti tai, ką jis mėgsta daryti. Visi savyje turi talentą, bet ne kiekvienas jį atranda. Yra žmonių, kurie, užuot darę tai, kas jiems patinka, dirba visiškai nemėgstamą darbą ir nepaiso savo norų.
– Kokį didžiausią laimikį esi sužvejojęs?
Nefiksuoju tokių dalykų. Man patinka pats žvejojimo procesas, mėgstu būti gamtoje, bendrauti su žmonėmis.
– O ką valgo islandai?
Jie valgo viską, bet tradiciniai jų patiekalai – tai pūdytas ryklys, įdomaus kvapo pūdyta žuvis... Tiesa, aš to neragavau. Taip pat jie valgo daug avienos – juk iš avininkystės daug žmonių čia ir gyvena.
– Ar tave palietė sunkmetis?
Tiesiogiai nepalietė. Aš labai filosofiškai žiūriu į šį dalyką. Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kiek jam reikia, kokią kartelę jis yra užsikėlęs. Man reikia labai mažai. Gamta, gitara – man to užtenka. Man nereikia prabangių daiktų, aš neturiu įsipareigojimų jokiam bankui, tad tas sunkmetis man niekuo neypatingas. Jeigu turėčiau namus, būčiau pasiėmęs paskolą, tada būtų visiškai kitaip. Tačiau tuo metu, kai bankai dalijo paskolas į kairę ir į dešinę, manęs nesužavėjo idėja keturiasdešimt metų mokėti kažkam palūkanas, tad neįkliuvau į tas pinkles ir esu visiškai laisvas.
Savo buto, nuolatinės gyvenamosios vietos neturiu. Pasaulis yra mano namai. Man visur gerai. Neturiu namo, turiu tik paprastą automobilį „Saab“. Ketinu gyventi Vilniuje, bet pats gyvenimas viską sudėlios į savo vietas. Svarbiausia susikurti aplinką, o kur tai bus, ten bus gerai. Nors ir kaime. Man tai nebūtų problema. Nesu prie nieko prisirišęs, visur jaučiuosi gerai, veiklos taip pat randu visur. Tad neabejoju, kad ir kaime rasčiau ką veikti.
– Ar pasikeitei grįžęs iš tokios ilgos kelionės po Islandiją?
Apie tai man sako aplinkiniai. Jiems atrodo, kad pasikeičiau, nors pats to nepastebiu. Kita vertus, kiekvienas žmogus keičiasi. Tai faktas. Kai turi laiko apmąstymams, pagyveni vienatvėje – ir tobulėji, ir keitiesi. Visi mes augame ir tobulėjame.
– Ar manai, kad esi jau subrendęs kurti šeimą?
Kai turėsiu šeimą, vadinasi, jau būsiu tam subrendęs. O šiaip apie asmeninį gyvenimą aš nekalbu ir jo neviešinu.