Perlaik ilgas koridorius tampa namų galerija, nes drožėjui nepatinka tuščios sienos su plikais vinukais. Arti trijų šimtų prieverpsčių jau iškeliavo į „svietą“, net į užsienį, apie 30 įsigijo kaimo turizmo sodybų šeimininkai, dalis užsibūna parodose, tačiau pačiam Albinui Šileikai mieliausios tos, kurias išdovanojo draugams, giminaičiams, kolegoms.
Ir vykdamas į geriausiųjų policininkų pagerbimo ceremoniją Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, jis vežėsi savo jausmų aura pakrautąsias dovanas akcijos globėjams. Albinas įsiminė, kaip kunigas Ričardas Doveika per visą renginį nė akimirkos nepaleido iš rankų jo dovanotosios prieverpstės. O ministras išsidavė, jog, išvydęs pareigūno drožinius, išskubėjo į parduotuvę pirkti jam dovanos, kuria taip džiaugėsi apdovanotasis.
Meniškos sielos policininkas, nustebinęs dvejopiškumu, tarsi sutrikdė nuomonių apie pareigūnus rūstį – juk drausminantysis dažniausiai vertinamas neigiamai, jam priskiriamos nebūtos ydos, ką jau ten meno supratimas.
Anot paties Albino, policininkas pirmiausia turi būti geras psichologas, ramiai, oriai įtikinantis į jį besikreipiantįjį. Pats budėdamas kiaurą parą, jis išklauso karščiausių skambučių – kviečiama į susivaidijusias šeimas, muštynių ar avarijų vietas. Pirmuoju atveju pakanka ramiai pakalbėti penketą minučių, ir skambinusioji (dažniausiai kviečia moterys) pati ištaria: nebevažiuokit.
Antruoju tenka skubiai surikiuoti ir pasiųsti kolegų ekipažus. Pareigūnas džiaugiasi ir savo pamainos kolega Ričardu Ramoška – jųdviejų tandemas jau aštuoneri metai dirba susiklausymo ritmu.
„Aš ir telefonu mane keikiantįjį už blogą gyvenimą ar kitus ne nuo manęs priklausančius negerumus priimu ramiai, - patikina Albinas Šileika, - piktas žodis su piktu – tai kaip kirvis su akmeniu – žiežirbų nesugaudysi. O skaudžiausia man per budėjimus išgirsti apie valkataujančius, girtaujančius paauglius.“
Iš lemties lagamino
Jo prieverpsčių raižiniuose ne vienas yra įminęs ar savaip perskaitęs sukurtuosius simbolius.
„Man tai labai netikėta, nes beveik niekada iš anksto nenusipiešiu, ką raižysiu: mintys dažnai nesuspėja su ranka, jos tiesiog plūsta savaime“, – tikino Albinas, po vertintojų atsiliepimų pradėjęs būsimam raižiniui „apmesti“ pagrindinę idėją. Taip gimė prieverpstė su saulėgrąžos žiedu, simbolizuojanti vasarą. Lapais išmargintoji, savo ornamentika net skleidžianti vėjo dvelksmą, skirta rudeniui. Tulpės silueto primena pavasarį. O kryželiais išraižytą, arkų miniatiūromis įrėmintą jis paskyrė minėtajam kunigui.
Kai kuriose nesunku įžiūrėti aštrius, tarsi užšalusio lango piešinių motyvus, vis pasikartojančią prieverpstės detalę – perpus perskeltą skritulį ir atskirai sumontuotas šio puses. Kas žino, gal šitaip pasąmonė išplukdo tą speigėtą sausio vidurį – spėjamą gimimo datą, o puselės – mėnulio delčią ir priešpilnį – kas būta slogaus, nūnai sudilę, o priešpilnis jau nokina dabarties pilnatį.
Bendravimo vakarą iš Albino lūpų neišgirdau nė vieno blogo žodžio apie kitus. Net apie lemtingąjį sausio vėlumos vakarą prieš trisdešimt šešerius metus teištarė: „Galėjo bent iki ligoninės nunešti...“ Tada vos gimusį jį rado paliktą lagamine, prie 150-ojo daugiabučio laukujų durų, dabartinėje Vilniaus Kalvarijų gatvėje.
Rastinukas, pagal vėlesnes nuogirdas, gavo jį gydžiusio pediatro Petro Šileikos pavardę, dėl vardo Albinas spėlioja, gal koks raštelis buvo paliktas tame lagamine – nors maža užuomina, kad jis ne niekieno. Rinkęs savo mažajam Adrijaus vardą, taikė, kad būtų iš tos pačios raidės kaip ir jo paties, veikiausiai nesusimąstė, jog abiejų inicialai AŠ galbūt savotiškas lemties kodas. Tai, ką pasiekė speigo išbandytas rastinukas Albinas – visa iš savojo atkaklumo, kaip pats minėjo, galėjo būt kelis kartus įvaikintas, bet vidinė nuostata kuždėjo: geriau kelią skinsiuosi pats. Sūnelis, gimęs po Mergelės ženklu, taipgi atkaklų charakterį rodo, vos pirmąją torto žvakutę užpūtęs.
Kūdikių bei vaikų namai, internatas – Vilnius, Prienai, Jieznas – ilgoje kelionėje iki dabarties Albinas nuo mažumės glaudėsi prie gerų žmonių. O gal šie pastebėdavo imlų, mielą vaiką, kuris norėjo kai ko išmokti ir, svarbiausia, nebuvo tinginys.
„Šienauti išmokau šeštokas, karvę melžti aštuntokas, tik runkelių plantacijas ravėti būdavo nuobodoka, - prisiminė. - Per vasaras pas žmones, būdavo, užsidirbu per šimtą rublių, tai buvo dideli pinigai. Laikrodį nusipirkau. Geri žmonės ir maisto įdėdavo, kurio ant valdiško stalo nebūdavo iki soties.“
Prisimena, jog tie darbai būdavę už šešių kilometrų, už didžiulio miško, per kurį eidamas, kad būtų drąsiau, paauglys dainuodavo, ir sodiečiai jau žinodavo, kad atidainuoja jų kruopštuolis talkininkas. Darbų mokytojas pamokė staliaus meistrystės, pirmųjų drožybos elementų, paskui staliaus amato Albinas mokėsi Vilniaus „Ąžuolo“ fabrike.
„Rankas turėdamas gali visko išmokti, - mintijo rodydamas, kaip jiedu su žmona Inga patys jaukiai, savitai susiremontavo nusipirktąjį butą. Bet iki šitosios jaukios pastogės su porelės vaikų krykštesiu dar buvo netrumpa ieškojimų kelionė pačiam Rytų Aukštaitijos vidury – Utenoje.
Geradarių adresais
Jiedu su Inga prasitaria, kad laidinio telefono neatsisako vien todėl, kad buvusiems Albino mokytojams, pažįstamiems iš anojo, Prienų krašto, būtų pigiau pasiskambinti. Kaip tik tada, prieš septyniolika metų, mokytoja Abramavičienė iš Balbieriškio prasitarė apie giminaičius Utenoje Aldoną ir Joną Sakalauskus, kurie galėtų Albiną ir apgyvendinti, ir įdarbinti Alaus darykloje.
„Prisimenu, kaip su „tačkele“ mane pasitiko naujieji šeimininkai, o mano turtas viename didžiuliame krepšyje sutilpo – knygos, drabužiai, „pasoginis“ apklotas ir, be abejo, drožinėjimo peiliukai, – pasakojosi. - O mano tikrąjį kraitį – našlaičio išmoką – prarijo bankas, nors tikėjausi, kad ten bus saugiausia.“
Ir Utena plačiu glėbiu devyniolikmečio nepasitiko – netrukus žuvo būsimas darbdavys, ir šeimininkai, atgavę nuosavybę kitame rajone, pardavė savo namelį.
Pertvarkų vėjai, išsukę nedarbo sūkurį, nežadėjo nieko gero, nors jaunuolis turėjo dar vieną – agrarinę profesiją, įgytą Balbieriškio žemės ūkio mokykloje.
„Kaip tik tada kūrėsi „Caritas“, ir jo vadovė, nūnai šviesios atminties, taurios širdies moteris Stasė Barkauskienė priėmė į įkurtus senelių namus. Vyriškų rankų tenai trūko – dirbau kas tik reikėjo. O vakarais močiutėms skaitydavau Šventąjį Raštą, išklausydavau jų gyvenimo liūdnas istorijas. Dar viena Dievo siųsta moteris, pasišventėlė Verutė Zarankienė, negailėjo gyvenimiškos išminties. „Eik, tu, Albinėl, į kunigus. Tau skirta su žmonėmis, - ragindavo mane abidvi, - bet aš joms atsakydavau, jog šiai išskirtinei tarnystei neturiu pašaukimo.“
Savanoriškai rinkosi tarnybą kariuomenėje, nors našlaičiui ir būtų nereikėję. Ten pravertė ir pašaukimas menui, ir sportavimas. Ilgai žaidė krepšinį jau ir policijoje įsidarbinęs, tik saboniška trauma, trūkusi Achilo sausgyslė, sutrukdė.
Aukštaitiškame krašte, kuriame daug kuriančiųjų, Albinui prasiveržė meniškoji prigimtis: paroda Utenoje, paskui Zarasuose, „Aukso vainiko“ atrankos Visagine, dabar keliaujanti paroda po seniūnijų bibliotekas. Užuovėjos uostas šeima, nes Inga taip pat artima savo meniškais genais – kuria papuošalus su devynerių metų dukrele Gerdvile ir bando tapyti. Iš čionai apie meniškos sielos policininką sužinojo visa Lietuva, ir Albinas labiausiai didžiuojasi, kad jo įvertinimo balai – tai dovana kolektyvui.
Šis žmogus į atminties taupyklę linkęs sudėti visa, kas geriausia teko patirti. Gal todėl jo prieverpstės – lengvutės, ažūriškai trapios, lyg tasai būties lengvumas, kurio neįstengia sutrypti it gyvenimo lavinos riedėję akmenys.
