Man nuo vaikystės patiko tai, ką darė mama virtuvėje. Virėjo profesija man kasdienėje buityje padeda ir dabar. O vėliau prasidėjo svarstymai, prisidėjo perskaitytos knygos, sutikti geri mokytojai.
- Romoje baigėte popiežiaus Laterano universiteto santuokos ir šeimos fakultetą. Kaip vertinate Lietuvos šeimos, kur skiriasi kas trečia pora, situaciją?
Dirbu Šeimos centre ir rengiu jaunavedžius santuokai. Pokalbiai su jaunais žmonėmis apie jų šeimyninę ateitį būna patys šviesiausi. O skyrybos? Dažniausia priežastis - nesutapę charakteriai. Jauni žmonės anksčiau išmoksta mylėtis, nei mylėti. Bet sukūrę šeimą supranta, kad vienas kito nepažįsta.
- Jūsų pamokslai, sveikinimai parapijiečiams visuomet šviesūs ir kupini vilties. Ar optimizmo nesumenkino sudėtingas metas?
Visuomet stengiausi išryškinti krikščionybės, kaip vilties kelio prasmę. Tai padeda žmogui bet kokiose aplinkybėse išlikti pakelta galva. Šiandien, kai pasaulį apgaubė tamsus šešėlis, tai ypač svarbu. Tai - žmogiškojo gobšumo rezultatas, kai buvome gundomi gyventi ne pagal galimybes, o vartoti ir turėti kuo daugiau. Burbulas sprogo ir apnuogino tiesą. Dabar, kai laikas perkainuoti vertybes, žodis apie viltį tampa dar reikalingesnis ir ryškesnis. Einame per dykumą, kuri visuomet turi savo kelią.
- Ar Jums nenusvyra rankos, kai nukenčia visą gyvenimą sąžiningai dirbusi senutė, kuriai mažina pensiją, ar jauna, netekusi darbo ir paskolą pasiėmusi šeima, auginanti vaikus?
Tai jaučiu iš labai arti. Visų mūsų pragyvenimo šaltinis sumažėjo. Matau, kokia našta užgulė brolio šeimą. Jis yra policininkas ir yra priverstas imtis neapmokamų laisvadienių. Šeima laukiasi vaikelio. Labai norisi, kad dabar, kai daugeliui sunku, mes nesuskiltume į priešingas stovyklas, kad bankai, lengvai daliję paskolas, taip pat prisiimtų atsakomybę, kalbėtųsi su klientais, kad visi ieškotų išeičių, kad sistema nepjautų šakos, ant kurios pati sėdi. Bažnyčios socialinis mokymas dabar ypač primena apie savitarpio pagalbą.
Tai yra vienintelis kelias, kuris padėtų išeiti iš šiandienės situacijos, nors kartais tektų žengti ir nepatogius žingsnius. Mane labiausiai liūdina išrinkti valdžios žmonės. Glumina jų savo išskirtinumo pabrėžimas, nenoras solidarizuotis su rinkėjais, atkakli kova dėl padėjėjų skaičiaus išsaugojimo, teisės važinėtis prabangiais automobiliais, gauti nemenką algą. Sunkmetis labai ryškiai parodė, kad trūksta brandumo ir suvokimo, jog tautos išrinktieji atėjo ne teikti paslaugų, o tarnauti žmonėms.
- Tamsiose gatvėse vaikšto jaunuoliai, juodais gobtuvais ant galvų, motinos vaikams perka dujų balionėlius, vairuotojai darosi irzlūs. Kaip įveikti augantį pyktį ir išlikti žmogiškam net juodžiausiu laikotarpiu?
Mus gali išgelbėti stipri pilietinė visuomenė. Politinės partijos tai tik deklaruoja, o telktis draugėn dabar reikia patiems. Vienas stiprių traukos centrų yra altorius. Jis gali padėti išgyventi socialinės bendrystės, broliškumo poreikį. Sociologai ir psichologai jau seniai pastebėjo, kad sunkmečiu žmogaus kelias į šventovę tampa dažnesnis. Čia jis gali pasijusti žmogumi, o išėjęs į tamsią gatvę jaustis saugus su tuo, su kuriuo ką tik buvo kartu.
- O jei žmogus netikintis?
Tuomet burkimės šalia bendraminčių, draugų ar giminių.
- Sveikatos apsaugos sistema irgi yra bendruomenė. Kaip vertinate ją?
Esu jos dalyvis, nes kaip ir visi žmonės, kartais sergu. Kaip bažnyčios atstovui tenka susitikti su ministerijos pareigūnais. Kelias į sveikatos reformą yra neišvengiamas. Kas yra sveikatos apsaugos vertybė? Žmogus.
Vakaruose į ligonio sveikėjimą įtraukiamas kuo didesnis ratas žmonių. Kartais net klounai, kurie padeda sveikti vaikams. O pas mus žmogus neretai dingsta narpliojant struktūros, piniginius reikalus. Jau kelis metus vyksta ilgas ir varginantis bažnyčios dialogas su sveikatos apsaugos vadovais dėl keliolikos simboliškai apmokamų kapelionų patarnavimų ligoniams. Tai taip pat svarbu kaip ir psichologo darbas. Dažniausiai ligoninės kapelionas būna tas tarpininkas, kai reikia įkalbėti mirusiojo artimuosius dėl organų donorystės.
- O pats esate organų donoras?
Taip. Turiu donoro kortelę ir ją įsigyti įkalbinėju kitus.
- Ar neskatinate žmonių sunkmečiu ypač rūpintis savo sveikata, nes dabar sirgti yra labai brangu?
Tai privalu daryti bet kokiu metu. Fizinė žmogaus sveikata labai priklauso nuo jo vidinės būsenos. Reikia vengti pykčio, pavydo, apkalbų, pagundos gyventi svetimus gyvenimus. Nervinė įtampa labai kenkia. Dvasiškai darnus žmogus dažniausiai būna sveikesnis fiziškai. Sunkmetis įrodė, kad vartotojiška kultūra yra labai žalinga. Pelno siekis peržengė ribas. Maiste daug visokių “E” ir kitokių “vitaminų”, dešroje yra tik mėsos pėdsakų. Tai, ką žmogus valgo ir geria, dažnai tampa įvairių ligų priežastimi. Iki sunkmečio dažnai tai pamiršdavome. O dabar reikia atprasti ėsti, o išmokti valgyti, atprasti gerti, o išmokti išgerti.
- Kaip Jūs rūpinatės savo sveikata?
Pagal galimybes stengiuosi kuo daugiau judėti ir lankausi sporto klube. Prisiminęs senelių išmintį vasarą daug laiko praleidžiu gamtoje. Namuose turiu savo paties surinktų žolelių, lauko ir miško gėrybių: čiobrelių, aviečių, mėlynių. Kiek blogiau sekasi reguliariai maitintis - dažnai pietų laiką paaukoju darbui ir susitikimams. Tuomet valgau vakarais ir prasikalstu savo skrandžiui.
- Televizijoje vėl sukasi reklama apie “Išsipildymo akciją”, kuri skatina paremti našlaičius. Kodėl vaikų namų nėra badaujančioje Afrikoje, kariaujančioje Azijoje, o Lietuvoje pilna našlaičių?
Lietuvoje jau pusšimtis metų, kai baigėsi karas, net sunkmečiu didžiuosiuose prekybos centruose žmonės stumdo pilnus vežimėlius maisto, o piko valandomis, kad ir kaip brangtų benzinas, nuolatinės spūstys. Vaikų namuose gyvena vaikai, kurie dažnai turi bent vieną gimdytoją. Čia juos prižiūri diplomuoti pedagogai. Tačiau į gatvę vaikų namų auklėtiniai išeina su antspaudu ant kaktos: “Potencialus nusikaltėlis”. Kodėl? Todėl, kad ir pats labiausiai išsilavinęs pedagogas, jiems neatstos namų šilumos.
Pats asmeniškai žinau pedagogų šeimą, kuri, negalėjusi sulaukti savų, įsivaikinusi tris vaikus, iš Vilniaus išvyko pigiau pragyventi į mažą provincijos miestelį. Valstybinė politika deklaruoja, kad gina vaikystę ir šeimą. Tačiau kas atsakingas už įsivaikinimą, kuris pas mus toks biurokratiškai sudėtingas? O tuo metu atsiranda pagalbinio apvaisinimo, nepilnamečių abortų įstatymai. Kas tai - nesusikalbėjimas ar verslas?
