Aktorė jau daug metų vaidina teatre, filmuojasi kino filmuose ir skaito eilėraščius poezijos vakaruose, tačiau tik šį rudenį ji tapo „populiaria“ – net pati nustebo, kai bulvarinė spauda pavadino ją „žvaigžde“. Šalia žmonos spaudos puslapiuose sumirgėjo ir jos vyro Narcizo Freimano nuotraukos.
Pasirodė televizijos seriale
„Kelis kartus pasirodai per televiziją ir tampi žinoma, populiari, puiki, intriguojanti ir talentinga“, – juokiasi Olita, tačiau užgriuvusio populiarumo nepervertina. Tik nusifilmavusi seriale „Moterų alėja“ ji tapo savo gimtojo miesto pažiba – dabar net pardavėjos kalbina: „Sakykite, ponia, kodėl jūs skriaudžiate savo sūnų Miką?“
„Argi aš – žvaigždė? – klausia Olita. – Tikros žvaigždės tai R.Staliliūnaitė, D.Kazragytė, D.Banionis, amžiną atilsį B.Babkauskas, P.Piaulokas. O aš – tam tikro charakterio, dramatinio plano aktorė.“ Prisiminusi neseniai iš šio pasaulio išėjusį artimą draugą, Šiaulių dramos teatro aktorių P.Piauloką, Olita atsidūsta: „Kartais susimąstau apie tai, kiek man dar liko, kaip nugyventi senatvę santarvėje su savimi ir pasauliu? Juk ne visada būna pakilimas, kartais į sielą ateina sausra ir minčių sumaištis. Gal jau reikėtų nusiraminti, baigti tą bėginėjimą?“
Tačiau Olita nurimti negali. Šią vasarą, kai filmavosi seriale, kiekvieną dieną jai teko labai daug dirbti, juk per vasarą teko nufilmuoti visas 60 serijų. Kartą filmavimo metu Olitos širdis pradėjo plazdėti krūtinėje, lyg paukštė mušti sparnais. Gerai, kad režisierius R.Valašinas iškvietė greitąją pagalbą, nes Olitos širdis nurimo tik reanimacijos palatoje. Dabar ji yra atsargesnė, rankinėje visada nešiojasi tablečių – tai pabudusiai paukštei nuraminti. Tačiau po Kauną, kaip ir anksčiau, Olita važinėja dviračiu. Tik neseniai, atšalus orams, šią transporto priemonę ji pastatė į sandėliuką.
Našlaitę užaugino giminės
Olitai buvo keli mėnesiai, kai tėvas ją su mama paliko ir pabėgo į užsienį. Buvęs Lietuvos kariuomenės karys tikrai būtų buvęs arba nužudytas, arba supūdytas sovietiniuose kalėjimuose. Po pusės metų mirė Olitos mama. Aktorė atsimena tėvelio iš užsienių atsiųstą jai mažą nuotraukėlę su užrašu: „Našlaitei Olitai, netekusiai mamytės dukrelei. Tėvas Vladas.“
Iki šešerių metų mažoji našlaitė augo pas gimines Šiaurės Lietuvos kaime, šalia siauruko. Kartu su kitais vaikais bėgdavo pasižiūrėti, kaip dunda traukiniai, žaisdavo akmenėliais, paverstais karvytėmis ir avytėmis. Olita jau nuo 5 metukų atsistojusi ant trobos slenksčio garsiai deklamuodavo eilėraščius – net kaimynai sustodavo pasiklausyti. Ji prisimena trobą: plūktinė asla, bet visur labai švaru. Ją visi nepaprastai mylėjo, ir valgyti buvo ką, kada tik panorėjusi mergaitė užsitepdavo taukų ant duonos. „Tai buvo nepaprastai skanu,– prisimena aktorė. – Ir vėliau visos mano vasaros prabėgo ten, kaime netoli Biržų. Kiek smagumo patyriau gegužės atlaiduose! Kartu su pusbroliais ir pusseserėmis dainavome, šokome. Dėl to man tokia artima J.Strielkūno poezija – ji tarytum atėjusi iš mano vaikystės.“
Vėliau teta augino Olitą Kaune, dulkėtoje Šančių gatvelėje. Mergaitė kas dieną stebėjo Nemunu plaukiančius sielius. Ketvirtoje klasėje Olita pirmą kartą suvaidino varną spektaklyje „Sniego karalienė“.
Gyvenimas su lėlėmis
Baigusi mokyklą, aktorinio meistriškumo Olita mokėsi Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, jos mokytoja buvo aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Technikumas ruošė aktorius ir režisierius saviveikliniams kultūros namų teatrams, tad Olita pagal paskyrimą turėjo važiuoti dirbti į Žaslius. Pamačiusi tą kultūros namais vadinamą apleistą pastatą, kuriame šokinėjo varlės ir šmirinėjo driežai, Olita ryžosi bėgti. Kaip tik tuo metu Kauno lėlių teatras paskelbė konkursą, ieškojo lyrinio plano aktorės. Olita konkursą laimėjo, nors visai nebuvo panaši į lyrikę. Matyt, dėl to, kad turėjo be galo daug vidinės drąsos.
„Nepataikiau padainuoti antru balsu, bet niekas nekreipė dėmesio, priėmė. Gal jiems tiko mano „lėliškas“ balsas“, – prisimena aktorė. Tačiau vaidinti „už širmos“ aktorei nebuvo lengva. Reikėjo ir kalbėti, ir lėlę judinti, o žiūrėti – į kitą lėlę, ne į žmogų, stovintį šalia. Kol Olita visų šių gudrybių išmoko, prabėgo metai. O paskui – dar dvylika. Kitas Olitos žingsnis buvo į Šiaulių dramos teatrą.
„Kai sužinojau, kad mane priima į Šiaulius, atėjau režisieriui S.Ratkevičiui pranešti apie tai, – prisimena aktorė. – Ir abu tada verkėme. Jis pasakė: Olita, ar aš tau buvau negeras?“
Pirmas vaidmuo Šiauliuose – V.Palčinskaitės spektaklyje „Septynios snieguolės ir nykštukas“. Olita vaidino nykštuką. Režisierė A.Ragauskaitė prašė jos: „Nesinerk iš kailio, Olita, palik savo energijos ir kitiems spektakliams.“ Bet Olita atiduodavo save visą.
Mylėtas, atrastas ir prarastas
Olita jau dirbo lėlių teatre, kai gavo pirmąjį laišką iš Amerikos. Sužinojo, kad jos tėvas – gyvas, gyvena Klivlende ir labai jos ilgisi. Juk visą pokario dešimtmetį tėvas nerašė, bijojo, kad giminių į Sibirą dėl jo laiškų neištremtų. „Tada pradėjau sapnuoti sapnus, – prisimena aktorė. – Kad nuvažiuoju į Ameriką, pasibeldžiu į nedidelio balto namelio duris. Išeina tėvas, o aš sakau: „Tėte, čia aš...“ Man buvo labai gera žinoti, kad ten, anapus geležinės uždangos, yra žmogus, kurio gabalėlis aš esu. Parašiau jam laišką – tokio niekada nė vienam mylimajam nebuvau rašiusi. Tai buvo laiškas neturėtam ir atsiradusiam – ir tėvui, ir broliui, ir mylimajam. Viską į jį sudėjau.“
Po kelių metų lėlių teatras buvo pakviestas gastrolių į Lotynų Ameriką. Tačiau Olitos neišleido. Juk žinojo, kad jos tėvas gyvena Klivlende. „Partijos sekretorė tyčiojosi iš manęs, skaudino, – pasakoja buvusi lėlių teatro aktorė. – Niekaip negalėjau suprasti, kodėl kita aktorė repetuoja mano vaidmenį „Zuikių mokykloje“, na, kaip jie gali, juk aš vaidinu tuose spektakliuose! Buvau reikalinga, o dabar jau ne? Kodėl?“ Partijos komitete jai pasakė: „Drauge Dautartaite, argi čia tragedija? Štai mano bute kanalizacija užsikimšo, čia tai tragedija.“ Olita niekada nebuvo verksnė, bet tą kartą pravirko. „Atneškite jai vaistų ir vandens, – pasakė sekretorė. – Olita, o kodėl jūs turėtumėte važiuoti? Dėl to, kad vaidinate? Na ir kas? Vaidinot – nevaidinsit.“ Olita prisimena, kaip ją užjautė jos trejų metų dukrytė Vasarė: „Vargšė mano mamytė, į Ameriką jos neišleidžia.“
Jaunystės klaida?
Kažkodėl vieną kartą laiškai iš Amerikos nustojo plaukti, Olitos tėvas dingo. Į Lietuva atėjo Nepriklausomybė. Dabar jau Olita tikrai tikėjosi susitikti su savo tėvu. Parašė jam dar vieną laišką, tikėdamasi, kad gal pagaliau atsakys. Atsakė, tačiau ne jis, o pusbrolis Zigmas, rašytojo Vlado Dautarto brolis. „Jūsų tėvas mirė prieš trejus metus. Tas laiškas buvo persiųstas mums, nes jūsų pamotė jo nepriėmė.“
Atrastas, bet nesutiktas. Tačiau dabar bent jau tėvo kapą buvo galima aplankyti. Olita susitiko su savo naujaisiais broliais ir seserimis. Susidraugavo su jauniausiu – Ronaldu, kuris netgi pramoko lietuvių kalbos. Iš Panemunės, nuo motinos kapo, paėmusi žemės saują ji nuvežė ant mažo kauburėlio Klivlendo kapinėse. Su buvusia tėvo žmona jos vaikai neleido susitikti, pamotė nieko nenorėjo girdėti apie kažkokią Lietuvoje paliktą dukterį, neva jos vyro „jaunystės klaidą“. „Aš nesu jo jaunystės klaida, – aiškino broliams Olita, – o jo pirmagimė duktė. Juk karas žmones išskyrė, daugelio gyvenimus sumaišė.“ Viešnią lietuvaitę broliai tik naktį galėjo pravežti pro buvusius jos tėvo namus. „Mamą gali ištikti „širdies ataka“, – paaiškino jai. Olitai buvo skaudu. „Kodėl manęs nepriėmė? Juk nepretendavau į jokius palikimus, tik norėjau pamatyti tą moterį, su kuria gyveno mano tėvas.“
Nemiga kamuoja paryčiais
Kai Olitą ima kamuoti nemiga, ji prisimena praeitį. Jeigu galėtų, ką savo gyvenime pakeistų? „Norėčiau turėti daugiau vaikų, gal tris – vieną sūnų ir dvi dukteris. Norėčiau, kad teta nebūtų žuvusi, kad būčiau galėjusi pamatyti tėvą.“ Olita vis dar ilgisi savo mirusių artimųjų, su kuriais šokdavo, dainuodavo, kartu pasninkaudavo. Šviesiai ilgisi jų, jau ne taip skausmingai kaip kadaise. Norėtų, kad Dievas leistų dar kada nors su jais susitikti.
O kuo Olita džiaugiasi? Dukra Vasare Klementina, anūkėliu Baliu Vincentu, kuriam jau 18 metų, studijuojančiu Škotijoje. Na, žinoma, ir savo didžiąja meile – vyru Narcizu, su kuriuo gražiai bendrauja jau 26 metus. „O labiausiai sielos sumaištį nuramina gamta, poezija ir malda“, – nusišypso Olita Dautartaitė.
