Su panevėžiečiais Gediminas Girdvainis ir Vytautas Tomkus susitiko ketvirtadienio vakarą kino centre „Garsas“. Teatro ir kino veteranai Panevėžyje apsilankė ne šiaip – pagerbė prieš dvidešimtmetį paskutinį savo filmą „Miškais ateina ruduo“ sukūrusį, beveik prieš aštuonerius metus Anapus iškeliavusį režisierių Raimondą Vabalą.
Žvaigždžių tandemas pritraukė didžiulę minią – kone pilnutėlė salė į abu aktorius žiūrėjo lyg į gyvas legendas ir klausėsi jų prisiminimų. Susirinkusiųjų gausa G.Girdvainis nuoširdžiai pasidžiaugė: „Lenkiuosi jums, kad taip gerbiat savo kraštietį Raimondą ir senąjį lietuvišką kiną, nes dabar retai tiek žiūrovų sulaukia teatrų ir kinų salės.“
Ir G.Girdvainis, ir V.Tomkus su R.Vabalu susitiko ne vieno filmo kūrimo aikštelėje, todėl prisiminimai tiesiog liejosi. Panevėžiečiams aktoriai juokaudami pripažino, kad nesugrįžtamai prabėgę laikai dabar kelia kelia ne tik nostalgiją.
„Kinas verčia jaudintis. Leninas sakė: iš visų menų mums svarbiausias yra kinas. O aš sakyčiau – skaudžiausias. Nes nebegaliu be gailesčio į save pažiūrėt. Juk tada buvau jaunesnis, gražesnis, tobulesnis, su ūsais ir plaukais. Tadas Blinda ant arklio užšokdavo, o aš dabar net taburetę pasidėjęs neužlipčiau. Taip ir braukiu slapčia ašarą, kad gyvenimas jau aplenkia ir negailestingai ateina ruduo“, – tvirtino V.Tomkus.
G.Girdvainis pritarė: „Mus kaip senus dinozaurus po Lietuvą vežioja ir nori įtikint, kad mamutai dar gyvena.“
„Sekundės“ kalbinti aktoriai patikino, kad dėl nostalgijos ir dėl kai kurių susiklosčiusių aplinkybių dauguma filmų, kuriuose patys vaidino, taip ir liko neperžiūrėti. Nei G.Girdvainis, nei V.Tomkus nedrįso įvardinti, kiek vaidmenų sukurta – skaičius seniai jau pamirštas.
– Kaip dabar atrodo tai, kas vyko prieš dvidešimtį metų filmuojantis juostoje „Miškais ateina ruduo“? Ar malonūs prisiminimai?
V.Tomkus: „Prieš susitikimą „Lietuvos kino“ direktorei Aušrai sakau: pamiršau tą filmą, duokit man kasetę. Nuėjau pas anūką pažiūrėti. Pasirodo, diską įrašė iš kasetės ir labai nekokybiškai, viskas juoda. Prisiminiau tik vieną sceną, kai pyliau alų. To filmo net nebuvau matęs. Jį ilgai montavo, o kai buvo galima pažiūrėt, išvažiavau į gastroles ar filmuotis. Tai ir prisimenu tik tas vietas, kuriose filmavausi. Aš savęs „Garse“ prie durų pakabintoje afišoje nepažinau. Žiūriu – kažkoks vyrukas su plaukais ir ūsais. Tik vėliau supratau, kad tai – aš.“
G.Girdvainis: „Prieš dvidešimt metų buvo kiti laikai. Dabar antram aukšte rašo scenarijų, pirmam artistai laukia. Gavę du lapus scenarijaus bėga, nusifilmuoja ir vakare jau parodo. Viskas labai greitai vyksta. Mes kažkada juokėmės iš meksikiečių filmų, sakom, pasistato dekoracijas, kambarius ir per vieną dieną seriją padaro. Niekaip nesuprasdavom, kad taip gali būti. Pasirodo, pas mus irgi gali, ir dar greičiau. Tik kiek išlieka vertės, sunku pasakyt. O anksčiau turėjo ne tik ilgiausiai montuot, įgarsint, bet dar ir Maskvos palaiminimą gaut. Aš filmą „Miškais ateina ruduo“ žiūrėjau prieš daug metų. Bet yra likę daug nepažiūrėtų juostų. Tarkim Rusijoj, Ukrainoj kurti filmai. Bet žadu visus surinkti, į diskelius surašyti ir anūkams atminčiai palikti.“
– Gal šiandien menininkai dažniau iš entuziazmo dirba?
V.Tomkus: „Neseniai gavau tokį pasiūlymą iš jauno berniuko, net ne režisieriuko. Jis sako: filmuosimės vieną dieną, filmas bus pavadintas „Išminties lapai“, turėsi pažvejoti. Klausiu, kas man už tai? Sako: nieko, iš entuziazmo. Man keista, kad neturi pinigų ir imasi tokio darbo. Gal mamytė turi pinigų? O juk šiandien niekas už dyką net pirštuko nepajudina. Valgyt tai aš noriu, jei už dyką dirbsiu, už ką maistą pirksiu? Juk pensininkas esu. Gediminui gal geriau, jis po gastroles užsieny važinėja.“
– Kokios mintys kyla žiūrint į save prieš dvidešimtį metų?
G.Girdvainis: „Į save žiūrėt labai sunku. Visada matau klaidas. Pavyzdžiui, teatre klaidų nematau, bet jaučiu. Ir turiu teisę per kitą spektaklį pasitaisyti. Be to, viskas nuo žiūrovo priklauso, jį jaučiu – noriu to ar nenoriu. Ir kine, ir teatre pasitikiu režisieriumi. Bet režisierius teatre „dingsta“ po premjeros, tada aktorius tampa pats sau režisieriumi. Su vaidmeniu dirbu visą laiką. Kad ir kur būčiau, jei geras vaidmuo, visada jį ir nešiojuosi. Kartą buvo, kad troleibusu važiuoju ir pro garsiakalbį praneša: Jogaila. Aš pašokau, sakau – čia. Pasirodo, stotelės toks pavadinimas buvo.“
V.Tomkus: „Teatre trūkumus gali pakoreguot, ištaisyt. O kine – nufilmuota, ir padėtas taškas. Kai pirmą kartą R.Vabalo filme pamačiau save, baisiai nusivyliau. Nesupratau, kad mano nosis tokia didelė. Juk matydavau save tik veidrody, iš priekio. O filme pamačiau ir nugarą, ir profilį. Paskui tik pradėjau priprast, o dabar nekreipiu dėmesio.“
– Labiau žiūrite į išvaizdą, o ne talentą?
V.Tomkus: „Talentas pats išlenda – kaip auksas. Aišku, jei yra. Jei nėra, tai ir neatkasi. O yra tokių, kurie talentą atkasinėja – renka apie save nuotraukas, straipsnius ir jau stato sau paminklą. Tokių yra labai daug.“
G.Girdvainis: „Prieš porą metų tokią laidą per televiziją rodė apie poras, kurios susituokė po pažinties filmavimo aikštelėje: apie Regimantą Adomaitį ir Eugeniją Bajorytę, Algį Latėną ir Elvyrą Piškinaitę bei kitus. Buvo Kūčios, aš namie tvarkaus virtuvėj, televizorius veikia. Girdžiu, kažkoks vaikėzas šneka. Einu pažiūrėt, nes balsas pasirodė pažįstamas. Baigėsi ta jo kalba, pradėjo Adomaitis šnekėt... Ir staiga supratau, kad tas jaunas vaikėzas – tai aš, filmuotas kokiais 1966 ar 1967 metais.“
V.Tomkus: „ Greičiau 1800-aisiais ar net 1700-aisiais.“
G.Girdvainis: „Lygiai tas pats buvo, kai su anūku vieną savo filmą žiūrėjau. Sakau, Karoli, pažiūrėk, čia aš. Tai jis stebeilijosi, žiūrėjo, sako: tik iš balso panašus. O aš jau tam filme ir taip profesionaliai gerokai pasendintas buvau.“
V.Tomkus. „O man atvirkščiai buvo. Sėdžiu namie, gurkšnoju alų, matau – per televizorių vieno alaus reklamą rodo neva su Tadu Blinda. Žiūriu ir nesuprantu, kodėl neatsimenu, kada toje reklamoje filmavausi. Pats suvokiu, kad joje esu per jaunas, per smulkus. Tik vėliau išsiaiškinau, kad ten ne aš vaidinu – tik Tado Blindos drabužiai, toks pat grimas, šukuosena, ūsai...“
G.Girdvainis: „O aš iš karto supratau, kad reklamoje – ne tu.“
– Su R.Vabalu ne vienam filme susitikote. Kokį jį prisimenate?
V.Tomkus. „Labai normalų, kuris mėgsta masinius filmus. Mano pirmas filmas pas Raimondą buvo „Žingsniai naktį“ apie IX fortą. Kalinių minios. Kitas filmas – „Smokas ir Mažylis“, ten buvo minios aukso ieškotojų. Visuose jo filmuose – minios, daug technikos. Ir man tai patiko.“
G.Girdvainis: „Jis buvo šviesi asmenybė, be galo darbštus ir reiklus. Niekada neateidavo į kino studiją ar filmavimo aikštelę ir neslankiodavo lyg nieko nežinotų. Atvažiuodavo ir iškart kibdavo dirbti. Ir jo padėjėjai tokie buvo – visi pilni energijos, niekam nesuteikdavo teisės nusnaust. Raimondas atsipalaiduodavo tik rūkydamas ar kavą gerdamas, atrodo, sekundei supliukšdavo. Įsivaizduokite, tokias mases jam suvaldyti tekdavo. Jis sau neleido prieš visus pasirodyti pavargęs.“
V.Tomkus: „Man tik keista, kad Paryžiuj gimęs, o Panevėžy augęs žmogus apie žemės ūkį visai nenutuokė. Iš Raimondo kaimiečiai per vieną filmavimą į krūmus sulindę juokiesi, kad režisieriui gražu, kai du arkliai kaip motociklai šalia viens kito eina. Aš sakau Raimondui – taip nebūna: vienas plūgas išaria, tada sumeta bulves ir kitas plūgas užaria. Kaimiečiai Raimondui to taip ir nedrįso pasakyt, aš turėjau.“
G.Girdvainis: „Ne taip seniai mačiau Raimondo filmą „Skrydis per Atlantą“. Anksčiau jis man pasirodė ištemptas, o dabar su tokiu malonumu žiūrėjau... Vabalo vardas aukso raidėm turi būti įrašytas, galim jo kūryba didžiuotis. Viskas taip puikiai sukurta, nieko nepakeistum. Gal tik maži trūkumai išlenda.“
V.Tomkus: „Tik teatre trūkumus gali ištaisyti. Būna, kad nežinau, kaip vaidmenį sukurti, tai naktį susapnuoju. Ryte atsikeliu ir suprantu, kad sapnavau tai, ko reikia.“
G.Girdvainis: „Ir skutant bulves išganinga idėja šauti gali. Kartą man brolis padėjo, kai paklausė visiškai ne į temą. Viskas taip staiga pasikeitė, aišku pasidarė, taip apsidžiaugiau. Tai ir yra meno grožis. Kodėl senieji spektakliai ir filmai nėra tik tušti plepalai prie stalo? Man įdomus personažas, kaip jis mane paima ir kur nuves. Žavinga, kai per aktorių praplaukia visas veikėjo gyvenimas. Būtent dėl to rusų aktorius Inokentijus Smoktunovskis buvo taip vertinamas. O pats žodis jau yra rezultatas ir jis nebeįdomus.“
V.Tomkus: „Kartą su vienu režisieriumi statėm spektaklį pagal rusų klasiką. Man tas režisierius sako: Tomkau, pasiskaityk prisiminimus, kaip toks artistas tavo vaidmenį vaidino. Man kraujas užvirė – nė kiek neįdomu, kaip kažkas vaidino. Ir publikai įdomiau matyt, kaip Tomkus vaidina, o ne kaip mėgdžioja.“
– Ką manote apie šiandieninį Lietuvos kiną?
G.Girdvainis: „O kur jis yra? Tiesą pasakius, naujausių filmų ir nemačiau. Apie „Duburį“ tik atsiliepimus girdėjau. Kolegos minėjo, kad amžiną atilsį Vladimiras Jefremovas puikų vaidmenį sukūrė. Matyt, jautė, kad iškeliaus, tai sudėjo viską, ką galėjo. Šiaip dabar labai paprasta su filmais. Tarybų Sąjungoje teisę dalyvauti įvairiuose festivaliuose turėjai išsikovoti. O dabar bet kas gali nusipirkti bilietus, sumokėti mokestį ir nuvežti pademonstruoti savo staigiai sukaltą produktą.“
V.Tomkus: „Seniau ir honorarai būdavo pagal aktoriaus nuopelnus. Visi aktoriai turėjo kategorijas ir pagal jas buvo įkainota viena filmavimosi diena. Aukščiausia kategorija – didžiausi pinigai. Dabar ateini pas kokį nors „vaikiuką“, jis, pats nesuprasdamas, vaidint pasiūlo ir klausia – kiek honoraro norit? Bet čia gi ne turgus, ne saulėgrąžas pardavinėji. Juokinga. Sakysiu, tūkstančio noriu, sakys, eik tik... Sovietinis skirstymas buvo teisingesnis.“
G.Girdvainis „Mane kartą pamokė sakyt, kad esu labai brangus artistas. Klausia, kiek nori? Sakau, kiek galit? Pasakė savo sumą, sakau – man daugiau reikia. Vien dėl to, kad net į tą filmą painiotis nenorėjau. Kartais būna, kad kompromisų ieškau. Bet kai žinau, kad man sumokės 500, o už tai, kad aš vaidinau, pasiims 7 tūkstančius 500 litų, man pikta tampa. Būkim vargšai, bet teisingi. Daug per mane gauni, tai dalinkis.“
– Ar yra buvę kokių juokingų situacijų scenoje ar filmavimo aikštelėje?
V.Tomkus: „Labai daug, šimtai. Pavyzdžiui, vienas aktorius filme „Tadas Blinda“ buvo nufilmuotas stambiu planu su japonišku laikrodžiu. Kiek žmonių klausiau, niekas to laikrodžio taip ir nepastebėjo. Kartą vienas mūsų kolega, užkietėjęs šachmatininkas, nespėjo į sceną išeiti. Jis sėdi užkulisiuose ir žaidžia, o sceną mato per ekraną. Tuo metu, kai jam jau reikia pasirodyti, jis pakėlė galvą nuo lentos ir garsiai sako: dabar aš išeinu į sceną, bet ir toliau žaidžia. Tik po kiek laiko suprato, kad iš tiesų vaidint turėjo išeiti. O per spektaklį „Herkus Mantas“ vienas aktorius visai scenoje nepasirodė. Jam reikėjo su durklu iššokti. Perkūnas griaudžia, žaibuoja, laukiam jo – nepasirodo. Gerai, kad kitas kolega suprato situacijos beviltiškumą, griebė kažkokį peilį ir suvaidino. Po spektaklio ieškom, kur tas aktorius dingo. Žiūrim, drabužiai tvarkingai ant kėdės sulankstyti, o tualete šviesa dega. Atidarom duris – jis sėdi su durklu ant klozeto ir miega. O Gediminą galiu apšmeižti, kaip viename filme su čiukčia filmavosi ir mokėsi šunimis kinkytu vežimu važiuoti. Jis nemokėjo to keisto garso, kuriuo reikdavo šunis pavaryt, išleisti.“
G.Girdvainis: „Vieną dieną mes su tuo kajūru pasitreniruoti išlėkėm. Žiūrim, eina prieky močiutė su baltute bolone. Tie pakinkyti šunys visi ant tos kalytės ir sušoko. O močiutė pačiupo slidžių lazdą ir ėmė pliekt tą kajūrą. Aš tada kaip tikras lietuvis į kojas pasileidau.“
