Tokį titulą Jis užsitarnavo be jokių ypatingų pastangų. Jis niekada nelankė etiketo paskaitų, neskaitė knygų apie gerą elgesį. Jo galantiškumo pradžia siekė tuos tolimus riterių laikus, kai vyrai buvo vadinami „kavalieriais“ ir dar turėjo garbės kodėksą, paremtą trimis kertinėmis nuostatomis – drąsa, garbe ir tarnyba – bei pareigomis: gerbti gyvybės nešiotoją – moterį, rūpintis tais, kuriems gyvenimas susiklostė blogiau, nei derėtų, ginti silpnesniuosius ir padėti bažnyčiai palaikyti taiką pasaulyje.
Mandagiausias Pasaulyje Žmogus visada atrodė gerai - nes Jam tai rūpėjo, ir tam Jis visada dėjo pastangų. Jis vilkėjo paprastus ir neįmantrius rūbus, tačiau jie buvo pasiūti iš geriausių pasaulyje medžiagų – tik su jais Jis jautėsi laisvai ir patogiai. Jis niekada nepirkdavo drabužių tose pačiose vietose, kur pirkdavo kefyrą ir akumuliatorius. Jis buvo artimas savo siuvėjui taip pat kaip ir savo motinai – todėl Jo kostiumai derėjo Jam taip gerai.
Sykį Rusijos caras Aleksandras II sykį pakvietė šį Žmogų apsilankyti savo rūmuose Peterburge ir patikrinti, ar tikrai tokia reputacija atitinka tikrovę. Jie kartu ėjo ilgais rūmų koridoriais besišnekučiuodami apie šį bei tą, kaip tikri džentelmenai, kol priėjo atviras duris, vedančias į sosto salę. Pagal tuometinę rūmuose galiojusią tvarką, caras į tą sąlę įeidavo visada pirmas, likusieji gi privalėjo sekti jam iš paskos. Tačiau dabar Aleksandras II sustojo prie durų ir pakvietė savo svečią eiti pirmuoju.
Visi dvariškiai užgniaužė kvapą, laukdami, kaip pasielgs Pats Mandagiausias Pasaulyje Žmogus. O Jis tik nusišypsojo, linktelėjo galvą carui ir taręs, „dėkoju, Jūsų didenybe“, įžengė į salę pirmas. Tą patį vakarą visas dvaras ūžė nuo aukštuomenės ginčų, kaip iš tikųjų turėjo pasielgti caro svečias, tačiau pats Aleksandras II buvo ramus – jis taip pat žinojo, kad mandagumas – tai ne vien aklas paklusnumas taisyklėms; tai intuicija, užtikrinanti jaukią ir malonią savijautą aplinkiniams. Caras žinojo, kad mandagumas ir geros manieros – tai ne tai, ką žmogus daro, bet tai, kaip žmogus tą daro.
Caras taip pat žinojo – kartais atidarai moterims duris, kartais jos tai padaro pačios. Kartais apmoki jų sąskaitą restorane, kartais jos tai padaro pačios. Kartais reikia kautis už teisybę, kartais reikia apdairiai pasitraukti. Caras taip pat žinojo, kad privalu mokėti skaityti „pasaulio knygą“. Galantiškumas ir mandagumas niekada nereiškia aplinkybių kontrolės.
Tikras mandagumas kyla iš apdairaus kompromiso, kas savo ruožtu visada yra stiprybės požymis. Nes mus supantis pasaulis turi turėti teisę pasirinkti.
Todėl Mandagiausias Pasaulyje Žmogus žinojo, kad moterys nori būti moterimis, o ne vyrų globotinėmis. Jis niekada nebijojo prieiti prie moterų, kurios akivaizdžiai buvo aukštesnio, nei Jis socialinio statuso, nebijojo užkalbinti aukštesnės lygos atstovių. Kaip tikras europietis, Jis visada iš pradžių padarydavo, o tik po aiškindavosi, ar tai teisinga.„Neįmuši nė vieno įvarčio, jei nesmūgiuosi į vartus“, - kadaise sakė garsus ledo ritulininkas Wayne‘as Gretzkis.
Ir Jam sekėsi. Moterų kompanijoje Jis nelaidydavo kvailų juokelių, nespoksodavo į jų kojas, neatsiprašinėjo už savo netinkamą aukštuomenei darbą ar žemesnį socialinį statusą. Jis žinojo, moterys myli tikrus vyrus, jos nemyli silpnų vyrų. Jis žinojo – nesvarbu, kaip atrodai, svarbu, kaip tai parodai. Jis žinojo - moterys negalvoja apie tai, kaip atrodo pašnekovas, jos galvoja apie tai, kaip jos atrodo pašnekovui...
Moters kompanijoje Jis niekada nesigirdavo, kiek kainuoja Jo automobilis, niekada nebūdavo užmiršęs savo piniginės, niekada nevalydavo ginklų, niekada neminėjo jos apavo, niekada nekalbėdavo apie savo motiną, kaip geriausią gyvenimo draugę. Jis niekada nespėliojo moters amžiaus, svorio ar dydžio. Jis niekada nežiūrėdavo į moters rankinę, nei kviestas, nei nekviestas. Jis niekada neužsakinėjo moteriai patiekalo, niekada nenurodinėdavo jai, ką reikia valgyti.
Moters akivaizdoje niekada nepalikdavo mažiau arbatpinigių, nei derėdavo, niekada nesikasydavo, niekada nesikeikdavo, niekada nesakydavo, kad tuoj ją pabučiuos, o tiesiog imdavo ir tai padarydavo. Ir moters akivaizdoje niekada nekeldavo balso – nei ant žmonių, nei ant šunų (su kuriais išvis mokėjo kalbėtis).
Jis visada pasiūlydavo moteriai pagalbą, bet niekada neflirtuodavo su jomis. Jis visada kažką pažinojo, visada žinojo tai, ko nežinojo kiti. Jis žinojo, kad moterys niekada nenori žinoti, kiek Jis turi pinigų. Restorane visada apmokėdavo jos sąskaitą (nemokėdavo tik tada, kai prie stalo būdavo moters tėvas), nes jau XII amžiuje vienuolis Andrius savo knygoje apie galantiškumą (kuri yra laikoma pirmuoju pasaulyje manierų vadovėliu) rašė: „šykštuolio namuose nėra vietos meilei“.
Jis visada pripažindavo, kad moterys yra protingesnės ir visada geriau atrodo, nei vyrai. Todėl gerai suvokė – moterys valdo šį pasaulį, ir niekada tam nesipriešino.
Moteriai priėjus prie stalo ar įžengus į kambarį, Jis atsistodavo. Kiek leisdavo aplinkybės, Jis visada praleisdavo moteris pro duris pirmas – ir ne dėl to, kad jos yra silpnesnė lytis. Jis žinojo, kad moterys yra stipresnės – todėl vyrai visada jomis seka. Jei moteris Jo akivaizdoje prabildavo, Jis užsičiaupdavo. Jis visada juokdavosi iš jų juokelių, kad ir kokie banalūs jie būtų. Niekada nemonopolizavo pokalbio ir visada kreipdavo daugiau dėmesio pašnekovui, nei sau. Niekada neatsakydavo pašnekovui pilna burna.
Jis niekada nerūkė moters kompanijoje, kaip niekada ir nerūkė cigarų viešose vietose. Niekada neryšėjo kaklaraiščio po 7 valandos vakaro. Niekada nekabino pakabos su švarku ant savo automobilio durelių. Niekada nevalgė stovėdamas. Kaip tikras džentelmenas, niekada netvarkydavo savo namų, nes turėjo prigimtinę teisę negaišti laiko netvarkoje.
Tas pats vienuolis Andrius jau XII amžiuje tvirtino: „Mylintis žmogus yra visada susirūpinęs“. Todėl Jis, kaip geras meilužis visada galvojo tik apie savo mylimosios norų patenkinimą. Tik su jos sutikimu. Ir mylėdavo tik ją vieną.
Nes tikėjo Sigmundu Freudu, sakiusiu, kad „tik du dalykai padaro mus laimingais šiame gyvenime – tai meilė ir darbas“.
Jis mokėjo keisti Jį supantį pasaulį. Jis mokėjo sutaisyti elektrinius prietaisus, mokėjo melžti karvę ir skambinti pianinu. Jis jodinėdavo. Jis buvo ilgą laiko tarpą gyvenęs užsienyje. Jis rašė laiškus ranka. Mokėjo plaukti trimis stiliais. Mokėjo muštis, užsirišti kaklaraištį ir peteliškę. Mokėjo užsienio kalbą, mokėjo įsisiūti ištrūkusią sagą. Mokėjo prašyti pagalbos, mokėjo atmintinai bent vieną poemą, mokėjo pasakyti „ne“. Mokėjo užkurti laužą, masažuoti moters kaklą, maišyti kortų kaladę viena ranka. Mokėjo dėrėtis. Mokėjo šokti ir išspjauti pirmąjį bandomo vyno gurkšnį.
Jis niekada nebuvo pernelyg suaugęs. Mokėjo kalbėti su vaikais, kreipdavosi į juos vardais, garsiai ištardavo klausimus ir, sulaukęs atsakymo, mokėjo tęsti su jais pokalbį. Nesikeikdavo prie vaikų ir niekada nesirodydavo jų akivaizdoje išgėręs. Nes sakoma, „vyrą pažinsi iš gėrimo, kurį jis geria“, todėl Jis niekada neišgerdavo daugiau, nei galėdavo pakelti.
Jis niekada neprarasdavo to, kas anot Aristotelio (neabejotinai išmintingiausio iš visų kada nors gyvenusių žmonių), „dera visiems rimtiems ir tauriems žmonėms“ – tai orumas. Kaip tikras italų mafijozas, Jis niekada nepasakodavo apie save neklaustas, niekada nerodydavo pykčio, visada žiūrėdavo pašnekovui į akis, ir, kiek leisdavo aplinkybės, visada šypsodavosi. Jis visada daugiau klausė, nei kalbėjo. Mėgo užduoti klausimus, ir niekada pats į juos neatsakinėjo vietoje pašnekovo. Jis lengvai galėdavo pažinti, kada pašnekovas meluoja (tai nesunku – kai pašnekovas žiūri į šonus ar viršų, greitai keičia pokalbio temą, deda objektus tarp savęs ir Jo).
Jis visada buvo kantrus, nes žinojo, kad tai dosniausiai atlyginama žmogiškoji savybė. Ir stengdavosi nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta aplink. Jis žinojo, kad jei kovosi su visa netvarka pasaulyje, sugaiši daug laiko. Jis visada buvo nuošaly. Nes negalėjo būti priklausomas vien tik nuo savo kodekso. Jis žinojo – pasaulis nesisuka apie Jį vieną, ir ne visi konfliktai yra tie, į kuriuos Jam privalu veltis. Jis gerbė kitų žmonių privatumą ir palikdavo juos ramybėje, jei reikalai dar atrodė pakankamai kontroliuojami...
Žinoma, nors kartą gyvenime Jis padarydavo ką nors beprotiškai galantiško – pvz., gerdavo šampaną iš moters batelio. Jis palikdavo sau laišką mažai skaitomoje bibliotekos knygoje, ir po 20 metų jį perskaitydavo. Jis suvokė kvantinę teoriją iki tokio lygio, jog žinojo: moneta, numesta ant stalo, teoriškai gali kiaurai jį praskrosti. Įsijungęs televizorių, žiūrėdavo tik vieną programą. Visada keliaudavo tik su rankiniu bagažu. Visada turėjo daug knygų, nes žinojo – knygų lentynos yra apsauga nuo kvailių, o namai be knygų - tai knyga be žodžių.
Jis buvo gundomas ir visada turėjo pasirinkimą tarp visuomenės ir anarchijos, stabilumo ir laisvės, šeimos ir viešnamio. Jis žinojo, kad retas betiki pagarba kitam. Tačiau Jis tikėjo galantiškumu ir civilizacija, nes žinojo, kad tai vienintelis atsakas netvarkai pasaulyje.
Jis buvo lojalus valdžiai, visada sekė tik vienu vadu. Kai kildavo grėsmė Jo šeimai, aplinkai ir vertybėms, Jis jas gynė. Kai šalis pašaukdavo Jį į karą, Jis eidavo, nes žinojo, kad „šūdo verta tokia valstybė, kurią tik savanoriai nori ginti“.
Jis išgyveno visus karus ir revoliucijas. Ir visada buvo šalia. Kartais Jį galima išvysti vien pažvelgus į veidrodį. Kartais Jį galima sutikti troleibuse arba sėdintį šieno vežime. Jį lengva pažinti iš paprasto gaubiančio žavesio – Jis sako „ačiū“, „prašau“, „ne, ačiū“, Jis užleidžia vietas vyresniems ar tiems, kuriems to labiau reikia. Jis turi pareigos ir padorumo jausmą, plačią šypseną, aiškiai reiškia mintis, laikosi dietos ir pripažįsta romantiką. Dažniausiai Jis net nėra gražus – nes niekas nepraeina taip greitai šiame gyvenime, kaip fizinis grožis.
Tačiau stilingumas ir savo „aš“ suvokimas visada spinduliuoja iš Jo vidaus.
